REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Jaučiate nostalgiją sovietų laikams? Tuomet keliaukite į Lietuvą – ten yra keli teminiai parkai, padėsiantys lankytojams pasinerti į senus laikus“, – rašo D. Britanijos leidinys „Guardian“.

REKLAMA
REKLAMA

„Negaliu pasakyti, kad nebuvau įspėtas: pasirašiau sveikatos ir saugumo pažymėjimą, kuriame pažymėta: „Dalyvių nepaklusnumo atveju, galimos psichologinės ir fizinės bausmės“. Tai 1984-ieji: išgyvenimas sovietiniame bunkeryje, trijų valandų trukmės pusiau teatrališkas pasirodymas, kurio metu žmonės gali pasijausti esą sovietiniame bunkeryje vidury Lietuvos miškų. Nors dauguma sovietinių respublikų jau paleido savo prisiminimus apie raudonąją miglą, praėjus 20 metų, kai sovietų tankai pasitraukė, Lietuva vis dar išgyvena komunistinę praeitį“, – pasakoja straipsnio autorius Danas Hancoxas.

REKLAMA

Viena valanda ankščiau Rūta Vanagaitė, sovietinio bunkerio įkūrėja, bandė užkrėsti nuotaika. „Kas nors visada nualpsta – mūsų rekordas – penki žmonės nualpo per vieną šou“, – teigė ji. Bet atsakykite į sargybinių klausimus greitai ir aiškiai. Jie visi yra aktoriai, tačiau jie sugeba įstrigti laike ir pamiršti, kad jie yra aktoriai. Kelis jų mes privalėjome atleisti, nes jie buvo per daug žiaurūs žmonėms. Labai lengva žmogų palaužti, kai jis tūno šešis metrus po žeme ir jaučia, kad negali ištrūkti.

REKLAMA
REKLAMA

Prie Neries kranto, netoli Baltarusijos sienos, raudona vėliava kairėje kelio pusėje rodo posūkį į mišką. Toliau pavažiavus matosi nedidelis nukaršęs pastatas. Jo viduje iš senų girgždančių radijo imtuvų skamba sovietinis himnas, visur nusilupę dažai, viskas apgriuvę. Mums buvo išdalyti drėgni paltai ir sovietinės kava, pagaminta iš miežių.

Kol mes laukiame aktorių pasirodymo (keli iš jų tikri buvę KGB atstovai), apie 40 dalyvių, didžioji dalis dvidešimtmečių lietuvių, juokiasi iš absurdo, kuris vyksta, ir „kičinių“ kostiumų. Tai, žinoma, buvo ir kažkiek įdomu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Ar jūs suprantate rusiškai?“, – paklausė lietuviškasis bendražygis. Australas Mattas atsakė už mus abu: „Aš suprantu žmones su šunimis, lojančiais ant manęs“.

Įeina apsauginis ir duoda mums nurodymus: turime atsakyti tik TAIP arba NE, disidentai bus baudžiami – sumušti arba uždaryti į vienutę. Mes pamiršime visas kitas mintis, išskyrus socialistinio rojaus, kuriame mes dabar gyvename, šlovinimą. Atsistojame, kad pagerbtume Sovietų Sąjungos himną, kuriam skambant pakeliama raudona vėliava, ir tada nusileidžiame į šaltą bunkerį. Tris valandas esame priversti vaikščioti po ledinius ir tamsius bunkerio koridorius, juose girdimi žmonių šauksmai ir šunų lojimas, mus niekina, tardo ir priverčia pasirašyti dokumentus dėl įvykdytų įsivaizduojamų nusikaltimų, mums rodoma propaganda ir esame mokomi, kaip reikia pasiruošti branduolinei imperialistinių kiaulių atakai. Kiekviena patalpa yra suprojektuota taip, kad geriausiai atspindėtų gyvenimo Sovietų Sąjungoje aspektus.

REKLAMA

Kadangi neteisingai rusiškai atsakiau į klausimą, R. Vanagaitė man pakartojo pikta laužyta anglų kalba. KGB tardytojai nustumia mane į šoną. „Iš kur tu esi?“. „Iš Anglijos“, – atsakau, susigūžęs iš baimės. Jis stipriai mane pastumia ir sako: „Tu esi anglas? Anglų šnipas! Anglų šnipas!“. Kita scena – KGB gydytojas priverčia mane nusirengti iki pusės priešais kitus dalyvius. „Striukę nusimauk!  Marškinius! Nusirenk iki juosmens! Greitai! Greitai“. Gydytoja pasodina mane ant taburetės, čiumpa vatos gabalėlį, pamirko jį į alkoholį ir uždega. Vėliau numeta į stiklainį, įkaitina jį ir prideda prie mano pečių: tai „gydymo ugnimi“ procedūra, kuri turėtų visas ligas per odą išvaryti lauk.

REKLAMA

Šis šešis metrus po žeme glūdintis 3000 kv. metrų bunkeris pastatytas 1984 metais kaip skubi bazė Lietuvos valstybinės televizijos transliacijoms tuo atveju, jei sostinę Vilnių užpultų NATO. Bunkeryje įrengti savarankiški šildymo ir kanalizacijos įrenginiai, ryšių linijos į Maskvą, o stogas suprojektuotas taip, kad atlaikytų atominės bombos sprogimą.

Ignas, jaunas projektų administratorius, mano, kad tai labiau pamokanti patirtis nei dramatinis išgyvenimas, ypač tokiems kaip jis, kurie yra per jauni, kad atsimintų visus paradus, maisto trūkumą, paranoją ir areštus. Vaikinas prisipažino, kad jo tėvai niekada gyvenime nenorėtų atsidurti šiame bunkeryje, tačiau jo kartai būtina ateiti, kad suprastų, kaip visa tai buvo iš tiesų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tai nėra pirmasis kartas, kai maždaug dvidešimties metų lietuvaitis taip kalbėtų apie sovietų istoriją man – tu turi „pajausti“ tai, todėl kad vien apie tai paskaityti nepakanka, nes tuo sunku patikėti.

„Jauni žmonės nesupranta, kaip viskas buvo. Jie sako: „Kaip tai neįmanoma buvo išvykti iš šalies? Tu tiesiog įsėdi į traukinį ir išvažiuoji. Jie mano, kad galėjo susidoroti su sovietų armija. Mes bandome jiems parodyti, kaip buvo iš tiesų“, – pasakojo R. Vanagaitė.

Mažiau teatrališkumo, bet panašiai šiurpą kelia ir Genocido aukų muziejus, įkurtas buvusiame KGB kalėjime Vilniaus centre, kur tūkstančiai buvo nukankinti ir nužudyti. Kiemas yra papuoštas graudžiais vaikų piešiniais, kuriuos jie nupiešė po mokyklos ekskursijos čia. „Mes mokome juos įsivaizduoti, kaip tai vyko“, – pasakoja Remigija Paldauskaitė, kuriai buvo penkeri, kai griuvo Berlyno siena. „Geriausias būdas išmokti – pajausti.“

REKLAMA

Kita stulbinanti vieta, kurioje įamžinta Lietuvos atmintis apie Sovietų Sąjungą – Grūto parkas, žinomas kaip „Stalino pasaulis“. Tai ne tik teminis parkas (jame yra vaikų žaidimo aikštelė ir nedidelis zoologijos sodas, kuriame laikomos lamos ir lokiai), bet ir didelė sovietų eros paminklų kolekcija, taip pat žurnalai ir tūkstančiai kitų eksponatų: Lenino galvos, pionierių būgnai, komunistiniai žaislai, vėliavos, paveikslėliai ir t.t. Šis parkas jau švenčia savo dešimties metų jubiliejų. Ši baisi socialistinio realizmo oazė buvo pastatyta už pinigus, gautus iš sraigių auginimo ūkio (parko savininkas Viliumas Malinauskas yra verslininkas, auginantis sraiges ir grybus). Parkas įkurtas ramioje vietoje – Lietuvos miške. Tai siurrealistinė patirtis, kai gali pavaikščioti po mažą Grūto kaimelį ir atrasti pasaulį, kuriame stovi paminklas Stalinui ir iš šalies jus stebi Markso ir Engelso statulos.

REKLAMA

Saulės spinduliai čia nušviečia kedrus, kolūkių vadus ir partizanų kankinių statulas: tai kartu ir patrauklu, ir keistai gražu.

V. Malinauskas visa tai čia atvežė tuo metu, kai buvo nuspręsta paveldą naikinti: vienintelės sovietinės skulptūros, likusios stovėti Vilniuje, – tai garsiosios protestuotojų statulos, puošiančios Žaliąjį tiltą, kurias nacionaliniai protestuotojai perdažė į žalią spalvą.

Bet vėl gi, galbūt tai ir gražios statulos – įkvepiančios, optimistinės ir utopinės, spinduliuojantys ateities totemai, kai buvo pažadėta daug, bet tai niekada neįvyko. „Mes niekada nepabėgsime nuo savo istorijos“, – sako lietuvių komunistų vado duktė, kuri neseniai aplankė tėvo paminklą Grūto parke. Jos manymu, lietuviai tai retai pripažįsta.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vengrijoje taip pat yra panašus paminklų parkas Lenkijoje taip pat – bet iš esmės didžioji dalis buvusių Sovietų sąjungos šalių siekia pamiršti praeitį, slėpdami Lenino biustus ir tikėdamiesi, kad žmonės jų niekada neras.

Tačiau lietuviai turi nemažai patrauklių ekscentriškų savybių. Tai yra šalis, kur sostinės meras visur keliauja riedžiu ir dėl to nėra išjuokiamas, bebrų mėsa ir bulvių košė yra patiekiami kaip delikatesai, čia buvo pastatytas paminklas Frankui Zappai, nors jis niekada nesilankė šioje šalyje ir t.t.

Yra daug nuomonių apie tai, kaip geriausiai paminėti sovietinę okupaciją. Grūto parkas sulaukė daug kritikos už tai, kad jame buvo įkurta labiau šventovė, o ne mauzoliejus komunizmui. R. Vanagaitė kritikuoja šį švelnų požiūrį: „Mes darome visai ką kitą, nei Grūto parkas – bunkeryje jūs negalite nieko nusipirkti, čia nėra keliama nostalgija.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų