Kaip išvengti pačių didžiausių klaidų meilėje? Jaunavedžiams atrodo, kad šis klausimas jiems niekada nekils. Bet bėga metai, o meilė... ar ji vis dar tokia pati?
4 meilės krizės simptomai
Meilė neišblėsta per valandą. Atsiranda simptomų, nerimą keliančių ženklų, kurie parodo, kad emocinė įtampa pasiekė kritinę ribą. Šiuos simptomus galima suskirstyti į 4 stadijas, kurios apima visą kritinį periodą. Žmonės patenka į šių simptomų pinkles dažnai nė nejausdami, kad padėtis prastėja. Jei neišmoksite šių simptomų valdyti, jie virs keturiais meilės gesimo etapais.
Štai tie 4 simptomai: pasipriešinimas, nuoskauda, atsijungimas ir palūžimas.
Pasipriešinimas
Visiškai normalu kai bendraudami su kitu žmogumi, net ir labai artimu, jūs priešinatės. Tai nutinka tada, kai jums kas nors nepatinka jo žodžiuose ar elgesyje. Jūs jaučiate nepasitenkinimą, sudirgimą, iki tam tikro lygio emociškai atsiribojate.
1 pavyzdys: Jūs gulite su partneriu lovoje, ketinate miegoti. Staiga jis išreiškia norą suartėti. Jūs jaučiate vidinį pasipriešinimą, galvojate: „Kaip norėčiau, kad jis parodytų daugiau švelnumo, būtų kantresnis. Jis per daug skuba“.
2 pavyzdys: Jūs kalbate su drauge ir nuolat pašiepiate, koks niekam tikęs tėvas yra jūsų brangusis. Sutuoktinis tai girdi, išgyvena vidinį pasipriešinimą, suirzta.
Dauguma žmonių pasipriešinimo fazę ignoruoja, apsimeta, kad viskas gerai. Jų mąstymas panašus: „Neverta nusiminti dėl niekų. Nesikabinėkime vienas prie kito, visi turi savų trūkumų. Geriau tai pamiršti, nei kelti bangas“. Tai pirmoji klaida. Nevalia ignoruoti jumyse bręstančio noro pasipriešinti, nes veikiai atsidursite antrame etape.
Jei jūs užgniaužiate pasipriešinimą, o ne aptariate tai su partneriu, įtampa kaupiasi ir virsta antruoju simptomu - chroniška nuoskauda.
Nuoskauda
Turima omeny chroniška nuoskauda, kuri širdyje kaupiasi jei žmogus nuolat slopina savyje protestą, pasipriešinimą. Jus jau nebe paprasčiausiai erzina partnerio elgesys, jis atrodo tiesiog nepakenčiamas! Jei pasipriešinimas sukelia tik susierzinimą, tai nuoskauda - įsiūtį.
Jūs nuolat pykstate, jaučiate priešiškumą, nusivylimą, apie meilę ir jausmus čia nebegali būti kalbos. Kaip tik tada pradedate statyti emocinę sieną tarp savęs ir partnerio.
1 pavyzdys. Jūsų partneris nuolat skubina suartėjimą, yra nekantrus. O jūs nieko nesakote apie tai, kad jums tai nemalonu. Galiausiai jūs jau nebegalite pakęsti jo lindimo - jūs imate savo partnerio nekęsti: „Na kodėl jis toks negrabus ir bejausmis?!“
2 pavyzdys. Jūs nuolatos prikaišiojate vyrui, kad jis neskiria pakankamai dėmesio vaikams. Vyriu nepatinka jūsų kritika, bet jis nutyli. Galiausiai įsižeidžia ne juokais: „Kodėl ji nuolat prie manęs kabinėjasi? Nuo ryto iki vakaro dirbu, o ką veikia ji? Tik sėdi namuose su vaikais!“
Jei nekalbėsite su partneriu apie savo nuoskaudas, jos kaupsis ir atves prie trečiosios stadijos - atsijungimo.
Atsijungimas
Atsijungimas reiškia emocinį, o dažnai ir fizinį atsiribojimą nuo partnerio. Iki šios stadijos meilės krizė ateina tada, kai protestas ir nuoskauda visiškai sugriauna partnerių emocinį artumą, norisi būti vienas nuo kito kuo toliau. Atsijungimas vyksta dviem būdais:
1. Aktyvus atsijungimas: jūs atstumiate partnerį atvirai. Grasinate skirtis.
• Atsisakote vykdyti jo norus ir pageidavimus;
• Keikiate jį nesirinkdama žodžių;
• Skundžiatės juo visiems bendriems pažįstamiems;
• Atsisakote sekso su juo;
• Stengiatės kuo daugiau laiko praleisti be jo;
• Susipykusi išeinate iš kambario ar iš namų trenkusi durimis.
2. Pasyvus atsijungimas: jūsų partneris gali nė nesuprasti, kad jūs atsijungiate, tai vyksta užslėpta forma.
• Jūs fantazuojate apie kitus seksualinius partnerius;
• Turite slaptą romaną;
• Jūsų nebejaudina seksas su partneriu;
• Kai bandote suartėti, nebesusijaudinate;
• Visa galva pasineriate į darbą, kad mažiau laiko praleistumėte namuose;
• Nesiklausote ką partneris su jumis kalba;
• Nesutinkate su juo, kad ir ką jis bekalbėtų;
• Slapta svajojate apie laisvę - nutraukti su partneriu visus ryšius ir pradėti gyvenimą iš naujo.
Seksualinis atsijungimas
Trečiojoje meilės krizės stadijoje sutrikdomas seksualinis gyvenimas, o galbūt ir apskritai dingsta. Jūs negalite jausti seksualinio susidomėjimo žmogumi, kuris jums kelia tik susierzinimą ir nuo kurio norėtumėte laikytis atokiau. Jūsų seksualinis geismas silpsta arba visiškai dingsta. Gali būti, kad jūs tikinate save: seksas jūsų apskritai nedomina. Vien mintis apie intymų artumą su partneriu kelia jums šleikštulį.
Jei tuo metu jūsų santuokiniai santykiai vis dar tęsiasi, jūsų gyvenimas tampa kupinas neigiamų emocijų arba begalinio nuobodulio. Tai priklauso nuo to, kokį atsijungimo tipą pasirinkote: aktyvų ar pasyvų.
Dauguma santuokų kaip tik šioje stadijoje išyra. Skyrybos paprastai vyksta skausmingai, nes santykiuose daug pykčio ir kartėlio.
Jei jūs neparodote partneriui savo atsijungimo, emocinė įtampa jūsų viduje ir toliau auga bei atveda prie ketvirtosios stadijos - palūžimo.
Palūžimas
Palūžimas - tai emocinio kurtumo būsena. Jūs pavargote nuo priešinimosi, nuoskaudos, atsijungimo, pradedate slopinti savyje negatyvias emocijas kad jaustumėtės geriau.
Šis procesas vyksta tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai. Įpuolus į jausmų slopinimo būseną jūs sau nuolat kartojate:
• Neverta dėl to pyktis;
• Tai nesvarbu;
• Reikia kaip nors sutarti - bent jau dėl vaikų;
• Pernelyg pavargau kad su juo ginčyčiausi;
• Visi turi savų problemų, geriau nekreipti į jas dėmesio;
• Reikia išlikti padoriems - juk turime vaikų (ką pasakys kaimynai? o kaip mano darbas? juk prisiekėme prieš Dievą, ir t.t.);
• Elkimės civilizuotai.
Jei atsidūrėte ketvirtojoje stadijoje, emocinis kurtumas taps jūsų palydovu iki gyvenimo pabaigos. Jūs prarandate aistrą, tarsi nustojate gyventi. Jūsų nuotaika tampa lygi, prigesusi, jums nuobodu. Jūs nuolat jaučiatės pavargusi, jums stinga energijos. Visai įmanoma, kad jums pavyks numalšinti skausmą, tačiau tuo pačiu iš jūsų gyvenimo pasitrauks ir džiaugsmas, ir pojūčių intensyvumas.
Palūžimas - pats pavojingiausias iš visų keturių simptomų, nes tokioje stadijoje žmogus gali lengvai patekti į saviapgaulės pinkles: jis ima manyti, kad jo šeimyniniai santykiai apskritai normalūs, nors iš tikrųjų virš jų jau kabo Damoklo kardas. Tokioms poroms neretai atrodo, kad jie jokių problemų neturi. Taip, jie apsieina be sekso, be aistros, be džiaugsmo. Paprastai tokie žmonės teigia, kad jie išsprendė savo problemas. Turima omeny tai, kad jie išmoko užgniaužti savo jausmus ir dabar gali vargais negalais egzistuoti greta vienas kito.
Iš šalies netgi atrodo, kad tokia sutuoktinių pora visai patenkinta savo gyvenimu. Jie niekada nesipyksta, nesiginčija, vienas su kitu kalba mandagiai ir net švelniai. Iš pirmo žvilgsnio tokie santykiai gali netgi kelti pavydą. Ir vėliau staiga sužinote, kad tokia „ideali“ pora skiriasi. „Kaip tai suprasti? Juk jie buvo tokie laimingi!“ - stebisi aplinkiniai. Ne, iš tikrųjų jie nebuvo laimingi, jie tik atrodė laimingi. Šie žmonės užgniaužė nemalonias emocijas ir viskas baigėsi tuo, kad tiesiog nužudė savo meilę.
Gyventi šioje stadijoje nenormalu net ir fiziologine prasme. Kai žmogus užgniaužia savo viltis, svajones, troškimus, jame kaupiasi įtampa, kuri kenkia sveikatai.
Ko gero, viena pagrindinių mūsų visuomenės problemų - tai, kad aplink mus gyvena aibė žmonių, nuolat gniaužiančių savo jausmus. Kai paprastų priemonių nebepakanka, šie žmonės griebiasi alkoholio, narkotikų, trankvilizatorių, pradeda persivalgyti, tampa fanatiškais darboholikais ir ima kitaip neadekvačiai elgtis.
Emocinė schema
Norintiems išsiveržti iš gniaužiamų emocijų spąstų galima pasiūlyti emocinę schemą. Tai paprasta bet efektyvi formulė, kuri padeda susigaudyti savo ir aplinkinių jausmuose. Taip išmokstama atsikratyti nemalonių emocijų (pykčio, nuoskaudos, baimės) ir atgaivinti meilę. Kai žmogus jaučiasi liūdnas ar nusivylęs, jis tuo pačiu patiria ir emocijas, kurias būtų galima suskirstyti į 5 grupes:
1. Pyktis, keršto jausmas, kaltųjų paieškos;
2. Nuoskauda, kartėlis, nusivylimas;
3. Baimė, nepasitikėjimas;
4. Atgailavimas, apgailestavimas, atsakomybės pojūtis;
5. Meilė, kantrybė, atleidimas.
Kai jūs nusiminę, į pirmą planą iškyla viena iš šių emocijų: pyktis, nuoskauda, baimė arba atgaila. Tačiau emocijos jūsų sieloje išsidėstę sluoksniais, tarsi žemės pluta. Giliausiai atsiduria magma - meilė ir artumo poreikis.
Pyktis, kaltųjų paieškos, kerštas - tai tarsi pirmoji savigynos linija, padedanti mums apsiginti ir atlaikyti ataką. Gilesniame lygmenyje atsiduria nuoskauda, kartėlis ir nusivylimas - mažiau aktyvūs jausmai. Dar giliau įsikūrusi baimė ir nepasitikėjimas - šios emocijos daro mus pažeidžiamais. Toliau seka sluoksnis, susijęs su atgailavimu, apgailestavimu, atsakomybės jausmu - patikimais meilės palydovais. O po visu tuo slepiasi ir pati meilė. Visi kiti jausmai - tik reakcija, kurios aukomis tampame kai mūsų meilei iškyla grėsmė.
Kai žmogus pajunta pyktį, įsižeidžia ar patiria kitą negatyvų jausmą, jis kuriam laikui atsijungia nuo meilės. Jei manysime, kad pats giliausias jūsų emocijų sluoksnis - tai jūsų namai, jausdami pyktį ir baimė jūs tarsi išeinate iš savo namų.
Emocinė įtampa gali būti atmesta tik tada, kai žmogus palengva pereina per visus keturis sluoksnius, dengiančius meilę. Jei bent vieną iš jų prašoksite neišgyvenę, konfliktas liks neišspręstas iki galo, širdyje kaupsis emocinė įtampa. Negalima iš karto nusileisti į patį giluminį sluoksnį. Taip emocinė įtampa niekur nedings - jūs ir toliau ją kaupsite ir nešite ant pečių per visą gyvenimą, ji bus šalia net tada, kai sudarysite naują meilės sąjungą.
Kaip sakyti visa tiesą?
Dabar, kai jūs jau žinote emocinę schemą, tikriausiai tapo aiškiau, kame slypi jūsų šeimos konfliktų priežastis.
Dauguma problemų, kylančių tarpasmeniniuose santykiuose, atsiranda todėl, kad vieni kitiems sakome nepilną tiesą.
Kai jūs nusiminusi ir bandote partneriui papasakoti apie savo jausmus, dažniausiai susikoncentruojate ties emociniu lygmeniu, kuris yra labiau paviršiuje - ties pykčiu arba nuoskauda. Taip pat elgiasi ir partneris. To pasėkoje jūs prikalbate vienas kitam nemaloniausių dalykų, kuriuos priimti pakankamai sunku.
Paimkime kaip pavyzdį paprastą situaciją. Marija ir jos vyras Aleksas ką tik grįžo iš kelionės po Japoniją. Draugai surengė vakarėlį, Marija pasakoja apie kelionę. Aleksas nuolat ją pertraukia, taiso, išsako įvairiausių pastabų. Marija viduje tiesiog kunkuliuoja iš pykčio. Kai jie lieka vieni, ji užsipuola vyrą:
- Kodėl tu visą laiką kabinėjais prie mano žodžių?! Aš labai supykau! Tu sugadinai visą vakarą!
Ar Marija Aleksui sako tiesą? Be abejo. Ji supykusi, įsižeidusi ir to neslepia. Tačiau šis pyktis - tik dalis tiesos, jos emocijų aisbergo viršūnė.
Kaip tokioje situacijoje elgiasi Aleksas? Veikiausiai pereina į kontrataką:
Marija: Kodėl tu visą laiką prie manęs kabinėjaisi? Labai pykstu dėl to!
Aleksas: Aš nesikabinėjau, aš tik pataisiau tavo pasakojimą.
Marija: Tu elgeisi nemandagiai.
Aleksas: Nemandagiai? Atsipalaiduok, nekelk isterijų dėl niekų.
Marija: Dėl niekų?! Tu išvis nieko nesupranti!
Aleksas: Žinai, tu nepakenčiama!
Ir taip toliau...
O dabar pamėginkime išsiaiškinti, kokie Marijos jausmai yra iš tikrųjų?
Pyktis: Taip, jį jau pastebėjom.
Nuoskauda: Kodėl ji apskritai taip įsiuto ant Alekso? Todėl, kad jis ją įžeidė, jai pasirodė, kad jis elgėsi nepagarbiai. O kai mylimas žmogus rodo nepagarbą - skaudina ypač stipriai.
Baimė: Už nuoskaudos slypi baimė ir nepasitikėjimas savimi. Marija pasąmonėje svarsto: „Nejaugi aš jam nusibodau? Veikiausiai aš jau nebemoku įdomiai pasakoti. Aleksas manimi nepatenkintas“.
Atgaila: Dar giliau, po baime, įsikūrusi atgaila ir atsakomybės jausmas. Marija nesijaučia kalta, bet jaučia, kad įtraukė mylimą žmogų į konfliktą. Šis emocijų sluoksnis jai tarsi sako: „Kaip tu galėjai taip netiksliai pasakoti? Neturėjai taip jaudintis prie draugų. Kodėl tu apskritai pradėjai šitą barnį?“
Meilė: Dar giliau tūno troškimas išsaugoti meilę. Šiame lygmenyje Marija visai nenori konfliktuoti, ji netgi pasirengusi pripažinti, kad buvo neteisi. Marija norėtų, kad Aleksas ja didžiuotųsi, kad ji išmoktų pasakoti taip pat gerai, kaip tai daro jis.
Taigi visa ko pagrindas - meilė. Jei Marija nemylėtų Alekso taip stipriai, jai būtų nusispjaut, ką jis apie ją mano. Tačiau ji jį myli, todėl jai apmaudu, kad jam nepatiko jos pasakojimas. Ji bijo jį prarasti, įsižeidusi dėl jo kritiško požiūrio ir pyksta ant jo už tai, kad jis taip elgėsi.
Jei Marija išreikštų savo tikruosius jausmus ir pasakytų visą tiesą, tai skambėtų maždaug taip: „Aleksai, noriu pasakyti, kokius jausmus dabar jaučiu, nes jie trukdo man pajusti artumą tau, o man šio artumo trūksta. Išklausyk manęs iki galo, ir tik paskui atsakyk. Labai pykstu ant tavęs už tai, kad tu kritikavai mano pasakojimą. Manau, tai buvo nemandagu, jaučiausi sutrikusi prie savo draugų. Tu mane įskaudinai tuo, kad kritikavai mano pasakojimo manierą. Bijau, kad gėdijiesi manęs, laikai nepakankamai protinga. Dar bijau, kad atsibodau tau, o tavo priekaištai kaip tik tai ir įrodo. Labai bijau, kad šis mūsų pokalbis peraugs į didelį barnį. Man labai gaila, kad pasakojau nepakankamai gerai. Ir atleisk kad pokalbis pakrypo tokia linkme. Labai norėčiau, kad tu manimi didžiuotumeisi, norėčiau, kad mes būtume saugūs. Labai tave myliu, mūsų bendra laimė man - svarbiausia. Man ne vis vien ką tu apie mane galvoji. Todėl aš taip ir supykau.“
Štai visa tiesa. Marija supyko ant Alekso todėl, kad jį myli. Kai žmogus išsako visą tiesą, pokalbis įgyja prasmės: Marija gali išanalizuoti visą savo jausmų gamą, atskleisti ją vyrui, o svarbiausia - pyktis nepaslepia jos meilės.
Štai esminė paslaptis: nemalonios emocijos slepia meilę ir artumo troškimą.
Peržvelkime dar keletą pavyzdžių, kurie parodys, kaip nemalonioje situacijoje reikia pilnai identifikuoti savo jausmus. Atkreipkite dėmesį į tai, kad pirminis jausmas iš esmės skiriasi nuo giluminio:
1 situacija. Vyras sukritikavo jūsų išvaizdą, palygino su kita moterimi ne jūsų naudai.
Jūsų pirminiai jausmai: pykstate, įsižeidžiate.
Giluminiai jausmai:
• Man skaudu, kad tau atrodau nepakankamai patraukli.
• Man liūdna, kad tu lygini mane su kita moterimi.
• Man baisu kad tau atsibodau.
• Man baisu, kad manęs nemylėsi jei nesulieknėsiu.
• Man gaila, kad tu manimi nesididžiuoji.
• Aš apgailestauju, kad pastaruoju metu kiek apsileidau.
• Aš noriu būti graži - tau.
• Aš myliu tave ir tavo nuomonė man labai svarbi.
2 situacija: Jūs priekaištaujate vyrui, kad jums nepakanka pinigų atostogoms.
Jo pirminiai jausmai: pyksta, įsižeidžia.
Giluminiai jausmai:
• Man labai nemalonu žinoti, kad uždirbu nepakankamai.
• Man skaudu, kad, nors mes abu ir dirbam, pinigų nuolat trūksta.
• Man baisu, kad nesu toks sėkmingas, kokiu norėčiau būti.
• Aš bijau, kad man nesiseka būti apsukriu ir uždirbti daugiau.
• Man gaila, kad mes negalime išvykti atostogų.
• Apgailestauju, kad negaliu tau suteikti visko, ko tu nusipelnei.
• Norėčiau uždirbti daugiau pinigų, kad mes galėtume keliauti.
• Aš myliu tave taip stipriai, kad norėčiau tau suteikti visa ką geriausia.
Jei jūs akligatvyje
Štai kas nutinka, kai jūs neparodote jausmų visais lygmenimis. Jums gali atrodyti, kad jūs pykstate, bet iš tikrųjų jūs tik kenčiate nuo nuoskaudos. Jums gali atrodyti, kad jums - depresija, bet iš tikrųjų jūs viso labo išgyvenate baimę. Neišreiškus visos savo jausmų gamos nepavyks atsikratyti emocinės įtampos, jūs įstringate kurioje nors vienoje būsenoje.
Dar kartą žvilgtelėkite į emocinę schemą ir užduokite sau klausimą: kurį iš šių jausmų išreikšti jums sunkiausia? Veikiausiai jūs tiesiog neleidžiate sau išgyventi ir įsisąmoninti kurios nors grupės jausmų. Tai lemia kad jūs įstringate kitose grupėse. Vyrams dažnai nuo vaikystės būna įdiegta, kad nuoskaudos ir baimės reikšti nevalia, nes tai išduoda jų silpnumą. Vienintelė emocija, kurią vyras gali reikšti nė kiek nesidrovėdamas - tai pyktis. Tau sudavė - duok atgal, svarbiausia - nesėdėk ir neinkšk.
Paslaptis apie vyrus (moterims): Kai vyras išgyvena stiprius jausmus, emocinį stresą jis išreiškia vieninteliu jam gerai pažįstamu būdu - įtūžta.
Jei vyras bijo pasirodyti esąs pažeidžiamas, jis dažnai demonstruoja įtūžį arba užsisklendžia savyje, apsimeta neprieinamu. Atminkite: jei jūs įsižeidžiate kai jūsų meilei iškyla grėsmė, jums sunku parodyti, kad esate nesaugus (-i). Dažniausiai jūs apsimetate, kad jums nusispjauti, nors iš tikrųjų jums skaudu.
Įtūžis - viena iš priemonių, kurių mes griebiamės kai bandome įveikti savo nuoskaudas. Žinoma, tai pasakytina ne tik apie vyrus, bet ir apie moteris, nors moterys kur kas rečiau bijo pasirodyti esą silpnos.
Jei pastebėjote, kad jūsų įtūžis prasiveržia gerokai dažniau nei norėtųsi, veikiausiai taip jumyse reiškia juntamos nuoskaudos. Jūs savo ūmumą išnaudojate kaip pretekstą - kad pasislėptumėte nuo baimės ir nuoskaudos. Paklauskite savęs, kas būtent jus žeidžia, ko būtent jūs bijote kiekvienu konkrečiu atveju. Nebijokite dažniau verkti, kreiptis į jūsų širdyje tebegyvenantį vaiką, kuriam reikia meilės. Kai jūs leidžiate sau laisvai išreikšti nuoskaudą, baimę, atgailą, išgyvenate neįtikėtiną emocinį ir fizinį palengvėjimą, ko rezultate įtūžis ir susierzinimas sumažėja.
O gal įtūžį dažnai jaučia jūsų partneris? Jei įtariate, kad taip jis dangsto savo pažeidžiamumą, padėkite jam:
• Neatsakykite į jo įtūžį savo įtūžiu;
• Paklauskite, kuo jį įžeidėte, ko jis bijo. Tuo pačiu jūs tarsi duosite partneriui leidimą laisviau reikšti savo jausmus;
• Galbūt partneris pats nenumano apie savo giluminius jausmus, taigi padėkite jam, pasufleruokite, kur slypi tikrieji jo nepasitenkinimo motyvai. Pavyzdžiui: „Mielasis, tikriausiai tu įsižeidei kai aš pasakiau, kad ta tavo žvejyba - kvailystė. Galbūt tu bijai, kad aš nuolat priekaištausiu tau dėl šio pomėgio ir mes dėl to dažnai pyksimės?..“
• Įsivaizduokite, kad jūsų partneris - mažas nuskriaustas veikas, kuris nori, bet negali paprašyti paguodos ir leidimo. Tai padės jums reaguoti į jo elgesį ne su pykčiu, o su meile.
O gal kaip tik atvirkščiai, jums sunkiai sekasi kaip reikiant supykti? Yra žmonių, kurie tiesiog neleidžia sau išreikšti jokios agresijos. Daugybė moterų auklėjamos taip, kad rodyti pyktį mergaitei netinka, negražu. Tokioms moterims nevaldomas pyktis - tai būdas pasirodyti, kad esi pažeidžiama, taigi geriau pyktį paslėpti kaip galima giliau. Užtai joms leistina verkti, į valias demonstruoti išgąstį. Moterys gali raudoti, kentėti, visaip rodyti savo silpnumą. Labai dažnai ašaros ir tampa užmaskuota agresija. Pasitaiko ir vyrų, kurie slopina savo pyktį. Tokie vyrai dažniausiai pyktį pakeičia savęs niekinimu ir žeminimu.
Kita pykčio kamufliažo forma - kritika ir sarkazmas. Dažnai žmonės, kurie neleidžia sau supykti, erzina partnerį savo kandžiomis pastabomis. Tuo pačiu jie išvengia būtinybės rodyti savo įtūžį, stoti į tiesioginę kovą su partneriu.
Pykčio užgniaužimo rezultatas
Jei pyktis nuolat gniaužiamas, netrukus pastebimas ir rezultatas - depresija. Depresija - tai anaiptol ne kartėlio jausmas. Tai užgniaužtas įtūžis, perkeltas nuo partnerio ant savęs.
Jei jūs negalite konstruktyviai išreikšti pykčio, jis kaupiasi jūsų viduje. Tam, kad užgniaužtumėte įtūžį, reikia didžiulės energijos. Todėl žmogus ima jausti nuolatinį nuovargį, jam stinga gyvybinių jėgų, jaučia neviltį, puola į depresiją. Didelė dalis gyvybinės energijos išeikvojama tam, kad pyktis neprasiveržtų į paviršių.
Jei jūs išgyvenate depresiją ir tikrai žinote, kad jos priežastis - ne fiziologinė, paklauskite savęs: ar gali būti, kad savyje slopinate pyktį? Leiskite sau kaip reikiant supykti, neignoruokite šio jausmų sluoksnio.
Lengviausia pyktį paslėpti tuo atveju, jei jūsų mylimasis ar draugai elgiasi taip pat. Pora, kur abu partneriai pyktį užgniaužia savyje, tarsi sudaro nebylią sutartį: jie neleidžia vienas kitam pykti. To rezultate abu užspaudžia savo jausmus, o jų meilė nebetenka atvirumo ir aistros.
Jei jūsų partneris bijo pykčio taip pat, kaip ir jūs, aptarkite šią problemą. Pasistenkite jam paaiškinti, kodėl jūs elgiatės būtent taip, ko jūs bijote?
Kas vyksta kai jūs meluojate?
Nesąžiningumo atmosferoje meilė miršta. Negalima gniaužti nemalonių emocijų - pykčio, nuoskaudos, baimės, tuo pačiu neprigesinant ir pozityvių jausmų. Jei meilės santykiuose jūs nesakote partneriui visos tiesos, aistra miršta. Juk aistra - intensyvių jausmų vaisius. Užgniaužiant tiesą prigesinamas ir gebėjimas jausti, o kai žmogus nebejaučia - jis nustoja mylėti.
Jūs patys puikiai jaučiate, kada sakote ne visą tiesą. Tuo metu sutrinka jūsų vidinė harmonija, jaučiatės nejaukiai, nukenčia jūsų savigarba. Jūs tarsi prarandate ryšį su savo individualumu. Yra tik vienas būdas ir vėl atgauti dvasios vienybę - išmokite savo partneriui sakyti visą tiesą. Ir, savaime suprantama, sakykite visą tiesą sau. Jūs nė neįsivaizduojate, kaip tai suvokus pagerėja santykiai su aplinkiniais!
Pagal Barbaros de Andžels knygą „Šeimos laimės paslaptys“
