Vieniša A. Merkel euro zonos spąstuose

Vokietijoje pasigirdo kalbų, kad dėl didesnių įgaliojimų perdavimų Briuseliui reikėtų referendumu atsiklausti šalies piliečių.

Reikia referendumo

Pasak žurnalo „Der Spiegel“, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel kursas anksčiau ar vėliau atsirems į šalies Konstitucijos nubrėžtas ribas, todėl neišvengiamai teks rengti referendumą dėl Vokietijos santykio su Europos Sąjunga (ES).

Merkel teigia, kad Vokietijai reikia „daugiau Europos“, kanclerė įpiršo Europai fiskalinio stabilumo paktą, ji padarė nuolaidų derantis dėl nuolatinio euro stabilizacijos fondo (vadinamojo Europos stabilumo mechanizmo).

Tolesnis ES virtimas politine sąjunga, kurią propaguoja A. Merkel, negali būti primestas vokiečių tautai, todėl referendumu turėtų būti atsakyta į tokius klausimus: dėl galių perdavimo Briuseliui, dėl ES plėtros, dėl Vokietijos paramos kitoms ES valstybėms.

Minėtus tris klausimus laikraštyje „Die Welt“ nurodė Bavarijos Krikščionių socialinės sąjungos (KSS) vadovas Horstas Seehoferis. KSS yra Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (KDS) partnerė koalicinėje vyriausybėje.

Referendumą dėl ES perspektyvoje numato ir kitas KDS politinis partneris – Raineris Bruderle, vadovaujantis Vokietijos laisvųjų demokratų partijai.

Galėtume paklausti, kiek rimtos yra Vokietijos politinio elito viršūnėje pasigirdusios kalbos dėl referendumo ar net kelių referendum.

Ne pirmas kartas

Verta prisiminti, kad 2000 metais Europos Komisijos (EK) narys Gunteris Verheugenas gerokai suerzino ir pačią EK, ir Vokietijos vyriausybę su kitomis ES vyriausybėmis, kai apgailestavo, kad dėl tolesnės ES plėtros Vokietijoje nebus surengtas referendumas.

G. Verheugeno argumentai tada buvo gerbtini: esą negalima sprendimo dėl ES plėtros priimti nepasitarus su liaudimi, kaip buvo priimtas sprendimas dėl euro įvedimo.

EK komisaro svarstymai buvo geras testas tikrinant, kaip Vokietijos rinkėjai reaguoja į plėtrą, tačiau toks referendumas Vokietijoje neįvyko. Viena iš priežasčių – Vokietijos pagrindinis įstatymas – Konstitucija numato, kad referendumai gali vykti vien dėl Vokietijos federalinių žemių sienų keitimo arba dėl naujos konstitucijos. Taigi paminėti referendumą G. Verheugenas galėjo tik apgailestaudamas, kad jo nebus.

Tačiau Vokietijos Konstitucija nėra nekintamas dalykas. Referendumo galimybė gali būti numatyta Konstitucijos pataisose. Būtent tokį būdą turi omenyje agituojantieji už referendumą dėl suverenių galių perleidimo Briuseliui – tarp jų ir Vokietijos socialdemokratų lyderis Sigmaras Gabrielis.

Toks referendumas taps svarbiu debatų klausimu artėjant Reichstago rinkimams kitąmet. Juolab kad Vokietijos Konstitucinis Teismas rugsėjo 12 d. turi nuspręsti, ar vadinamasis finansinio stabilumo paktas neprieštarauja Vokietijos Konstitucijai.

Euro zonos gelbėjimo darbus galima įsivaizduoti kaip dvejopą užduotį. Viena vertus, reikia, kad viena iš pagrindinių gelbėtojų Vokietija norėtų tai daryti. Referendumu turėtų būti nuimta atsakomybė nuo šalies vyriausybės ir jos vadovo už priimamus sprendimus. Kita vertus, gelbėjimo darbai neturi būti beprasmiai – jeigu nėra vilties išgelbėti bendrą valiutą, dėl ko tada stengtis?

Tokiomis aplinkybėmis referendumas ar referendumai dėl ES reikalų gali tapti būdu, kuriuo Vokietija pasakys „ne“ tolesniam bankrutuojančių ES valstybių išpirkimui. Už referendumus sprendžiant dėl galių perdavimo, ES plėtros ir bankrutuojančių valstybių išpirkimo esanti KSS jau dabar sako agituosianti sakyti „ne“ visais klausimais.

Spąstai be išėjimo

D. Britanijos žurnalas „The Economist“ pastarajame numeryje daug vietos skiria euro problemoms ir Vokietijos vaidmeniui ES. Iškalbinga viršelio karikatūra vaizduoja A. Merkel gurkšnojančią alkoholį ir vartančią aplanką su užrašu „Kaip išardyti eurą“. Žurnale išspausdintas straipsnis „Merkel memorandumas“, kuriame cituojamas neva A. Merkel patarėjų sudarytas artimiausių veiksmų planas.

Nors dėl medžiagos kyla mažai abejonių, kad tai žurnalistų prasimanymas, straipsnyje pateikti įspūdingi skaičiavimai nėra fiktyvūs. Pagrindinė idėja paprasta – šiuo metu euro žlugimas būtų brangesnis dalykas negu jo gelbėjimas, tačiau reikalai juda tokia kryptimi ir tokiu greičiu, kad netrukus labiau apsimokės išmesti iš euro zonos kelias valstybes, negu palikti joms bendrą valiutą.

Straipsnio autoriai primena, kad klaidinga manyti, jog vadinamasis „Grexit“ – Graikijos išvarymas – nieko nekainuos. Jie vardija nuostolius: Europos centrinis bankas (ECB) turi Graikijos valstybinių obligacijų už 40 milijardų eurų. Denominavus jas drachmomis obligacijos nuvertės dėl drachmos nuvertėjimo. Be to, teks nurašyti 130 milijardų eurų paskolų, kurias Graikija gavo kaip gelbėjimo ratą. Dar yra 100 milijardų eurų trumpalaikių valstybės paskolų, kurios taip pat bus nurašytos į nuostolius. Pridėjus kitas išlaidas „Grexit“ kaina gali siekti apie 320 milijardų eurų, iš kurių Vokietijai teks sumokėti apie 110 milijardų – maždaug 4 proc. Vokietijos bendrojo vidaus produkto.

„The Economist“ straipsniuose nagrinėjami scenarijai piešia euro zoną kaip spąstus be išėjimo. Graikijos pasitraukimas sukels rinkų griūtį, indėlių atsiėmimo bangą. Tai labai apsunkins kitų ant bankroto ribos balansuojančių valstybių reikalus. Tokios yra Airija, Ispanija, Kipras ir Portugalija. Todėl „The Economist“ siūlo planą B – pašalinti šias valstybes iš euro zonos kartu su Graikija. Planas B yra brangesnis – už jį Vokietijai tektų pakloti maždaug pusę trilijono eurų, arba penktadalį šalies BVP.

„The Economist“ taip pat perspėja, kad šie skaičiavimai kuria klaidingą įspūdį, jog vienos ar kelių šalių išėjimo iš euro zonos kaina yra baigtinė. Iš tiesų reikia rengtis išlaidoms, kurių masto šiuo metu niekas negali įvertinti.

Vokietijai jau dabar reikia veikti labai greitai, o tokiam politiniam mechanizmui kaip referendumui reikia daug laiko – juolab kad referendumui skelbti ir įteisinti reikėtų Konstitucijos pataisų. Kad ir kaip A. Merkel reikėtų rinkėjų mandato, greičiausiai jai teks veikti vienai.