REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Baigė teisę, dirbo valstybės tarnyboje, dabar – „Playboy“ redaktorius. Rašytojo, scenaristo, lietuviškojo „Playboy“ redaktoriaus Aido Puklevičiaus gyvenimas, ko gera, vertas atskiros knygos. O pats jis dar kartą patvirtina – žmogaus dualizmo prieštaravimai anksčiau ar vėliau sukuria vienovę, o kiekvienas minusas turi pliusų – tereikia jais pasinaudoti.

Baigė teisę, dirbo valstybės tarnyboje, dabar – „Playboy“ redaktorius. Rašytojo, scenaristo, lietuviškojo „Playboy“ redaktoriaus Aido Puklevičiaus gyvenimas, ko gera, vertas atskiros knygos. O pats jis dar kartą patvirtina – žmogaus dualizmo prieštaravimai anksčiau ar vėliau sukuria vienovę, o kiekvienas minusas turi pliusų – tereikia jais pasinaudoti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aidai, dirbote Užsienio reikalų ministerijoje, diplomatiniuose korpusuose ir taip iš vienos valstybinės įstaigos patekote į kitą...

REKLAMA

Sakykime, ten aš tapau ne objektu, o subjektu. (Juokiasi.) Negaliu sakyti, kad ten būčiau dirbęs kalėjimo priežiūros departamente, atvirkščiai – prižiūrėjo mane. Taip, tai buvo nauja patirtis, tačiau ji ne tokia spalvinga kaip žmonės kažkodėl bando įsivaizduoti. Nuobodybė, ir tiek. O kai šalia tokie nuobodūs tipai kaip Saulius Stoma, tampa dar nuobodžiau. (Juokiasi.)

Ir ką toji nauja patirtis jums davė?

Viena iš blogiausių vadinamojo elitazo savybių – tai, kad gyveni virdamas savo sultyse, bendrauji tik su panašių pažiūrų, išsilavinimo, socialinės grupės žmonėmis ir – kadangi tavo aplinkoje visi mąsto kaip tu, – gali pamiršti, kad gyvenime nebūtinai viskas yra taip, kaip atrodo tau ir tavo chebrai. O ten pabendrauji su kitokiais žmonėmis, susiduri su kitokia mąstysena. Kartais pasitaiko labai liūdnų ir labai skaudžių istorijų, kurios kelia minčių, kodėl taip gyvenime atsitinka, kokia turi būti sutapimų ir sąmoningų sprendimų grandinė, kuri žmones privestų prie tokios tragiškos baigties, kai jie patys save graužia ir nežino, kaip išeiti iš to uždaro rato... Tačiau jei sugebi atsiriboti, ši patirtis naudinga – gali ją panaudoti rašydamas knygas ar tiesiog platesniam ir įvairiapusiškesniam pasaulio suvokimui. Kitas dalykas – sužinai nemažai apie save. Patekęs į kitokią terpę jei sugebi išlaikyti šiokią tokią distanciją tarp savęs ir savęs vertinimo, imi stebėti ir analizuoti savo reakcijas – kas taisytina, skatintina. Jei atsidūrei ten, kur atsidūrei, turi iš to pasisemti, kas gera, o ne kas bloga.

REKLAMA
REKLAMA

Ką atradote?

Pasirodo, aš lengvai prisitaikau prie naujos aplinkos. Praėjo dvi dienos, savaitė ir ėmė atrodyti, kad visą laiką ten ir gyvenai. Viskas stojo į vietas: yra draugai, su kuriais žaidi krepšinį, su kitais – šneki apie futbolą, su trečiais – apie knygas. Vienas klauso panašios muzikos, kitą mokai anglų kalbos. Kita vertus, šis pernelyg greitas prisitaikymas turi ir blogų dalykų – nekyla streso, tačiau žmogus darosi šiek tiek bestuburis, adaptabilus. Visur turi būti aukso vidurys – asmenybės kietumo ir prisitaikymo balansas. Tai ir atradau. Kaip ir tai, kad išsilavinimai, teorinės, enciklopedinės žinios nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausia – panašus humoro jausmas, gebėjimas juoktis iš panašių dalykų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Turite be galo daug žinių...

Tikrai taip. Mano galva prikišta tiek niekam nereikalingų žinių, garbės žodis. Tikrai niekam nereikalingų.

Jos padeda gyvenime ar trukdo?

Jos nei trukdo, nei padeda. Tiesiog yra. Jos įstringa kažkaip, netyčia, yra dalykų, kur aš net nežinau, iš kur žinau. Tiksliau, žinau – kažkada perskaičiau, tačiau kur, kaip... Neprisimenu. Yra dalykų, kurių norėdamas tikrai neprisiminčiau, o yra tokių, kur nei reikia, nei ką. Turiu ir kitų draugų, kurie lygiai taip pat prisirankioja niekam nereikalingos informacijos. Tos žinios kartais praverčia per „Protų mūšius“, bet žinau, kad tų žinių nei praktikoje panaudosiu, nei jos teikia moralinį džiaugsmą.

REKLAMA

O kas teikia didžiausią džiaugsmą?

Didžiausias malonumas – baigti knygą. Tai nežmoniškai sunkus darbas, tačiau teikia milžinišką malonumą. Šį malonumą gadina tik viena – kai pradedi skaityti baigtą knygą, imi atrasti daug įvairių smulkmenų, kurias būtų galima pataisyti, būtų galima parašyti geriau. Be abejo, guodiesi, kad jei rašytojai perrašinėtų knygas iki tobulybės, nė viena knyga pasaulyje nebūtų išleista. Bandau įsivaizduoti, kiek kartų reikėtų perrašinėti Bibliją, jei tuo metu būtų buvęs normalus redaktorius, rankiojantis visus neatitikimus. Tai net ne perfekcionizmas, tiesiog matai, kad galėtum geriau. Be abejo, yra šedevrų – tarkime, paėmęs į rankas „Meistrą ir Margaritą“ neįsivaizduoju, kur ten ką geriau būtų galima – nieko. Arba „Šveiką“ – kur jau ten ką geriau padarysi... Bet autoriai, manau, dar rastų... O mano knygose išvis lengva rasti. (Juokiasi.)

REKLAMA

Šalia knygų rašote kino, televizijos scenarijus...

Ir net prastesnių chaltūrų imdavausi. Krizės daug ko išmoko – nereikia spjauti į bet ką. Būna laikotarpis, kai darbų staiga sumažėja arba iš viso nėra, – sėdi išsižiojęs, lauki, kol tau tie darbai nukris. Tada supranti, kad jokie darbai nenukris, pats turi ieškotis, ir čiumpi visus darbelius iš eilės – negalvodamas, ar spėsi. Ir prisiimi. Tada matai – manei, kad bus lengvi pinigai, o nei čia pinigai, nei lengvi. Darbas, ir tiek.

Nors padarai jį gerai, chaltūra ir lieka chaltūra. Chaltūra yra darbas, kurį nors ir gerai atlikdamas nejauti jokio malonumo. Darai vien todėl, kad tau reikia tam tikros sumos su nuliais. Ir nekyla ranka įsijungti kompiuterį, pradėti rašyti pirmus žodžius, o rašant paskutinius žodžius užplūsta palengvėjimas, kaip pabudus iš košmariško sapno.

Būna dalykų, kuriuos sunku pradėti, bet įsijauti ir apima palaima. Yra televizinių scenarijų, kuriuos rašei ne todėl, kad pats sugalvojai scenarijų, išrutuliojai idėją, pats pasiūlei. Tau sako, reikia apie tai parašyti. Ir idėja tau galbūt nepatinka. Tačiau lipdai personažus, darai juos tokius, apie kuriuos įdomu rašyti, su kuriais įdomu gyventi, žiūrėti, kaip jiems seksis, – sugalvoti, kaip seksis. Tai – ne chaltūra. Chaltūra – kai prisiverti, padarai ir pamiršti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Esate rašytojas, scenaristas, redaktorius, tačiau kadaise baigėte ne žurnalistiką, o teisę...

Visiškai nesigailiu, kad studijavau teisę. Į aukštąją stojau sovietiniais metais. Rinkausi tarp žurnalistikos ir teisės. Mąsčiau paprastai – tėvai naudingų pažinčių neturi, nuo visokių komjaunimų buvau atsižegnojęs – net ne dėl ideologijos. Mokykloje buvau komjaunimo sekretorius – daugiau nebenorėjau, užkniso. Taigi aukšto visuomeninio balo taip pat tikėtis negalėjau. Tad būčiau baigęs žurnalistiką tegu ir aukštu balu, gaučiau siuntimą dirbti kokio Pakruojo rajono „Auksinėje varpoje“. O teisė – universalesnis dalykas, ir nesigailiu. Nes pagrindinė šiuolaikinės Lietuvos žurnalistikos problema – kad specifinėmis temomis rašo žmonės, baigę tik žurnalistiką. Toks žmogus rašo straipsnius ekonomikos temomis ir neskiria BVP nuo petražolės. Kulinarinėmis temomis rašo žmogus, įsitikinęs, jog jeigu kartą pavalgė kur nors cepelinų ir jie jam nepatiko, jis jau gali būti ekspertas. O juk visame pasaulyje kad rašytum apie ką nors specifinio, turi turėti tos srities žinių.

REKLAMA

Tačiau žurnalas FHM, kurį redagavote, nėra susijęs su teise.

Atlikęs bausmę kelerius metus dirbau viešuosiuose ryšiuose, vėliau pradėjau su Valiaus (Arūno Valinsko – red. past.) komanda rašyti „Dviračio žinioms“, ir tuo metu, 2004-aisiais, į Lietuvą atėjo FHM – žiauriai didelė mano svajonė. Dar dirbdamas diplomatinėje tarnyboje 1994-aisiais pirmą kartą į rankas paėmiau angliškąjį FHM, jis man baisiai patiko, ir staiga man siūlo lietuviškojo žurnalo redaktoriaus darbą! Pasiūlė, ko gera, vien todėl, kad pliurpiau į kairę ir į dešinę, koks geras yra šis žurnalas ir kaip norėčiau jį rengti. Mažame mieste tokios šnekos greitai pasiekia reikiamas ausis ir taip penkerius metus dirbau FHM. Šį tarpsnį prisimenu kaip vieną iš smagiausių kūrybinių laikotarpių.

REKLAMA

O dabar jau daugiau nei metai esate legendinio žurnalo vyrams „Playboy“ vyriausiasis redaktorius.

„Playboy“ yra kitoks. FHM skaitytojas – vyras, jau turintis santykių, bet nevedęs, svarsto, ar pasiimti paskolą, eina į antrą darbo pokalbį, gali leisti sau žaisti, įsivaizduoti save amžinai jauną, o „Playboy“ skaitytojas – žmogus, kuris džiaugiasi gyvenimu, yra susikūręs pagrindą šiame gyvenime ir jį domina įdomūs ir gražūs dalykai. Gražūs ir įdomūs ne fotosesijų, publikuojamų mūsų žurnale prasme (nors, be abejo, ir tai labai gražu), o ypač išsamūs ir geri straipsniai, kurie tavo pasaulį tapo įvairesnėmis ir ryškesnėmis spalvomis. Turintys išliekamosios vertės, leidžiantys kasdien atrasti ką nors nauja ir įdomaus. Jis yra daug rimtesnis ir solidesnis, be juokelių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kokybiškas žurnalas, įpakuotas į blizgantį popieriuką?

Tarkime, birželis – futbolo čempionato mėnuo. Tačiau ir į tą patį futbolą galima pažiūrėti įvairiai – per nemalonius siurprizus, kurie tavęs laukia. Per niekam nežinomus žaidėjus, kurie galbūt įsižiebs, tamsiuosius arkliukus – žaidėjus, iš kurių komandos nieko nesitiki, o jie ima ir nustebina. Rašome apie tai, kas turėtų būti įdomu vyrams. O vyrams, patikėkite, įdomu tikrai ne tik seksas ir mašinos. Ir šnekant apie mašinas – šį mėnesį rašome apie 25 mašinas, kurios išleistos įvairiais laikotarpiais, tačiau turi didžiausią išliekamąją vertę. Kai kurios pagamintos vienetiniais egzemplioriais, tiesiog meno kūriniai. O štai „Volkswagen Beetle“ – ne meno kūrinys, tačiau paradoksas: jis sukurtas „Porsche“ Hitlerio laikais kaip prieinamas automobilis kiekvienam vokiečiui. Tačiau kai jis išpopuliarėjo, „vabalais“ važinėjo gėlių vaikai hipiai – Hitleris būtų karste apsivertęs, jei būtų sužinojęs, kas važinėja jo sugalvotu automobiliu. Tokie štai dalykai.

REKLAMA

Žurnalas legenda. Asocijuojasi su...

Čia pas mus, Lietuvoje, jis asocijuojasi su. Prisimenu mamos reakciją, kai pasakiau, kad pradėjau dirbti „Playboy“. Mama nuščiuvo, o fone tėtis šaukė: „Ar bent žinai, kas tas „Playboy“? Ar nors kada skaitei?“ Mama atsakė: „Taip, neskaičiau.“ Ir išraiškingai pridūrė: „Bet mes juk žinome, kas yra „Playboy“... Tas „mes juk žinome“ asocijuojasi su senais laikais, kai „Playboy“ buvo laikomas dekadanso viršūne ir Vakarų civilizacijos puvimo įsikūnijimu. O Vakaruose „Playboy“ asocijuojasi ne tik su „Playmate“ merginomis, bet ir su solidumu bei kokybe. Štai amerikietiškajame žurnale kas mėnesį rasite žymaus rašytojo novelę, rašytą specialiai „Playboy“, rasite geros žurnalistikos, netikėtą požiūrį į politiką. Tarkime, neseniai skaičiau straipsnį, kuriame analizuojama, kaip genetika daro įtaką balsuojant per rinkimus, – apie mokslo tyrimus, kaip genetika turi įtakos žmonėms balsuojant už respublikonus arba demokratus. Norėčiau parengti panašų straipsnį Lietuvoje, tik pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas pas mus kairieji, kas – dešinieji. (Juokiasi.)

REKLAMA

Lietuvoje įkalbėti politikus duoti interviu tikriausiai itin sunku.

Kaip kurį. Artūrui Zuokui interviu „Playboy“ – ne problema. Viktorui Uspaskichui – ne problema. Vytautas Landsbergis, ir tas buvo beveik sutikęs, tačiau paskutiniu momentu atsisakė: nepadėjo net mūsų argumentai, kad interviu yra davę ir Vaclavas Havelas, ir Lechas Walesa, kad „Playboy“ Lenkijoje laikomas vienu iš solidžiausių žurnalų. Be abejo, šioje šalyje ant aukštų, vaikams nepasiekiamų lentynų guli daug atviresnių ir žiauresnių žurnalų, dėl to „Playboy“ ten laikomas vos ne solidžiu šeimos leidiniu, o kadangi Lietuvoje draudžiama bet kas „daugiau ir atviriau“, mes su savo nuotraukomis esame erotikos tiražuotojas.

REKLAMA
REKLAMA

Visuomenės gyvenimo tempai pagreitėjo, eina paviršėliu. Ar įdomu gilintis, ar to reikia?

Amžinas klausimas – ar reikalinga kokybiška žurnalistika. Vieni sako, kad jos laikas praėjęs, ją pakeičia turinys, kurį interneto sferose kuria patys žmonės, turintys laiko gilintis į sau patrauklius dalykus. Tačiau man rodos, kad ir kokia forma būtų – popierinė, kaip yra dabar, ar skaitmeninė – kuri neišvengiamai artėja, – kokybiška žurnalistika bus reikalinga visada. Juk ne viskas, ko reikia gyvenime, yra trumpi faktai ir paviršinė informacija. Norint priimti rimtus sprendimus, susikurti vertybinę sistemą ar daugiau žinių, nori nenori reikės išsamesnio žodžio. Ir nemanau, kad šiais laikais yra blogiau negu senais. Kas skaitė 19 amžiaus „Times“? Neskaitė jokia prastuomenė, jokie darbininkai, kurie sudarė 80 procentų Anglijos gyventojų. Skaitė buržuazija, aristokratija. Visais laikais – nuo pat senovės Graikijos – kokybiškos informacijos vartojimas nebuvo masių reikalas. Masėms visada reikėdavo duonos ir žaidimų. O šiais laikais tos masės ir apsišvietusių žmonių santykis yra daug geresnis. Todėl tragiškos tendencijos neįžiūrėčiau. O kad spausdintas žodis po truputį miršta – objektyvu, sąnaudos didesnės, popierius, spausdinimas, o elektroniniu būdu viskas daug pigiau. „Youtube“ yra publikuotas vaizdelis, kaip atrodys „Sports Ilustrated“ per „Ipad“. Visiškai kitas žurnalas. Gali sukioti nuotrauką iš visų pusių. Tekstas jungiamas su judančiu vaizdu, garsais... Bandau įsivaizduoti: straipsnis apie elektrines gitaras. Visai kitaip tas straipsnis atrodytų, jei galėtum įjungti garsą, pasižiūrėti klipą. Tačiau turi būti patogi terpė – nevarginti akių. Žurnalą tiesiog perkėlus į skaitmeninį formatą, tokį, koks yra dabar, jis neturėtų vertės, nebent jam labiau patinka nukniaukti iš linkomanijos nuskenuotą. Bet jei nori padaryti kažką, kas verstų žmogų išsiskirti su pinigais, turi padaryti geriau ir naujau – kad būtų kitoks.

REKLAMA

Ar „Playboy“ taip pat bus planšetinis?

Net neabejoju – anksčiau ar vėliau.

Ir mergaitės bus trimatės, jas galima bus sukioti?

Be abejo. Kito kelio nėra. Tiesa, kurį laiką išliks ir popierinė spauda. Aš, būna, ginčijuosi su žmonėmis – jie nesupranta, kodėl aš knygas skaitau kindle – juk dingsta kvapas, popieriaus šiugždesys... Aš knygas skaitau ne dėl popieriaus fetišo, o dėl to, kas jose parašyta. Man šimtą kartų patogiau turėti kindle du tūkstančius knygų ir atsisiųsti jas iš amazono per vieną sekundę, nei laukti, kol atgabens milžinišką sunkų paketą, mokėti didžiules pašto išlaidas – tai tikrai fetišizmas. Turiu vieną draugą, kuris kiekvieną šeštadienį eina į kioską šalia Salomėjos Nėries mokyklos, nusiperka „Lietuvos rytą“, paskui eina į kavinę gerti kavos ir skaityti laikraščio. Jam taip patinka. Tai – tradicija. Kol tokių žmonių yra, o jų ir bus, nereikia nuvertinti prisirišimo prie tradicijų – ir kai naujovių vis daugėja, toks prisirišimas prie tradicijų yra tarsi atmetamoji gynybinė reakcija. Kol taip bus, spausdintas žodis nedings.

Daugeliui žmonių išlieka vertybė laikytis tradicijų. Kokios jūsų vertybės?

Kiekviename žmoguje nuolat kovoja du dalykai: hierarchinis paklusnumas ir maištas. Saugumas ir laisvės troškimas. Šeimos poreikis ir noras laisvai šėlti. Tas vertybes lemia, kas tavyje tuo metu ima viršų. Be abejo, yra dalykų, kurie yra a priori, kurių nepasirinksi – šeima, tėvynė. Tiesa, man keista, kad yra žmonių, kurie didžiuojasi esantys lietuviai. Kaip gali didžiuotis, kai nieko dėl to nepadarei? Didžiuotis galima kuo nors, ką esi padaręs, o tautybę turi priimti kaip duotybę ir tuo džiaugtis. Viskas.

REKLAMA

Visada paprasčiau šnekėti ne apie vertybes, o apie antivertybes – tai, kas man nepatinka. Man labai nepatinka agresyvumas, ypač brutalus agresyvumas. Suprantu, kad versle jis būtinas, dėl to niekada nebūsiu geras verslininkas. Nepatinka savimi patenkintas bukumas, kai žmogus niekuo nesidomi ir dėl to gerai jaučiasi. Viską neigiantis pavydas, kai bandoma įsitvirtinti kito sąskaita, jį paniekinant. Turiu omenyje ne tik internetinių komentuotojų kariauną. Dar man labai nepatinka žmonių noras užsiimti socialine inžinerija, kad ir kokia ji būtų. Tarkime, padaryti, kad visi čia iškart būtų sueuropėję, visi elementariai absoliučiai visiškai lygūs ir kad tai turi saugoti valstybę. Ir neduok Dieve iš ko nors pasišaipysi – įžeisi. Taip, aš storas, tačiau ar turiu pykti, kad kas nors iš manęs pasišaipys? Mano svoris – mano problema, aš pasirinkau tai daugiau suėsdamas. Arba kodėl negalima pasišaipyti iš gėjų? Jie, aišku, šito nepasirinko, bet kodėl negalima juoktis ir priimti to juoko? Man nepatinka bandymas visus suniveliuoti per valstybę, tačiau man lygiai taip pat nepatinka konservatorių bandymas grąžinti smūtkelius, ašaringas šeimos vertybes. Žmonės pasikeitė nuo to laiko, kai Žemaitė rašė.

REKLAMA

Kokia kryptimi, kaip pasikeitė žmonės?

Tik į gera. Prievartos visuomenėje mažėja, žmonės, kad ir ką sakytume, nebukėja, atvirkščiai, gauna daug informacijos iš įvairių šaltinių – daug daugiau nei kadaise. Žmonės galų gale daugiau susiduria su kitomis kultūromis. Jie apsitrina jose, nesąmoningai kai ką pasiima, pradeda kitaip elgtis, mąstyti. Man atrodo, kad viskas gerėja, trūksta vienintelio dalyko – laiko, kuris padėtų žmogui mažiau skausmingai apsiprasti su naujovėmis. Neseniai skaičiau knygą – apie laikotarpį nuo1890-ųjų iki Pirmojo pasaulinio karo. Kai skaitai apie tą laikotarpį, atrodo, jis be galo panašus į mūsų. Išradimai vos ne kas antrą dieną. Telegrafas, kiti išradimai, kurie pakeitė pasaulį. Atsirado nauja liga – niujorkitas, dabar ją vadiname neurastenija. Pavadinimas „niujorkitas“ kilo iš Niujorko – dėl streso naujame mieste, žmonės neištverdavo tempo. Dabar žmonės skundžiasi dėl to paties – dėl streso nepakeliamai pagreitėjus tempui. Kiekviename perėjime, technologinio perversmo metu būdavo tas pats – prisitaikymo ir naujovių atmetimo reakcijos. Paskaičius Šliogerį (Arvydas Šliogeris - filosofas - aut. past.) – jam atrodo, kad nuo Marko Aurelijaus laikų žmonija tik blogėja. Tačiau tas nihilizmas – daugiau asmeninio charakterio konstrukcija. Niurzgėjimas turi pranašumų – jis neleidžia užmigti ant laurų, tačiau negalima niurgzti visą laiką, tai ir savęs, ir kitų niokojimas.

Tereikia pažiūrėti kitaip. Štai 1961 metai. Kubos krizė. Pasaulis buvo visai šalia mygtuko nuspaudimo. Viskas būtų išlėkę į orą. Dabar niekas negalvoja apie branduolinę grėsmę – visi rūpinasi lokaliais dalykėliais, bet nešneka apie susinaikinimą. Ar to neužtenka? Visi linkę užmiršti globalius dalykus ir žiūrėti į atsiradusius naujus mažus neigiamus faktorius. Ak, benzinas pabrango. Bus pigios dujos iš skalūno, bet jos terš gamtą. Visi rauda dėl globalinio atšilimo. Prieš pusantro šimto metų niekam net ašarėlė nebūtų nukritusi. Būtų toliau kūrenę tais pačiais suodžiais ir nesijaudintų. Dabar žmogus, pasiekęs tam tikrą gerovės lygį, gali sau leisti rūpintis tokiais dalykais, kurie nėra tiesiogiai susiję su jo kišene. Kai žmogus yra sotus, jis gali rūpintis kitais. O visas laikotarpis iki šių dienų buvo paremtas noru prasimaitinti. Dingus pirminio fiziologinio alkio patenkinimo būtinybei atsiranda laiko kitkam. Jau vien tai įrodo, kad žmonija gerėja.

REKLAMA

Jūsų draugas Marijonas kartą jūsų paklausė, kokia gyvenimo prasmė?

Oi, Marijonas to klausia visų kiekvieną penktadienio vakarą apie trečią valandą ryto.

Ką atsakėte?

Kad į provokacinius klausimus neatsakinėju.

O vis dėlto?

Gyvenimo prasmė yra... (Susimąsto.) Aš įsivaizduoju, kad, ko gera, paskutinę akimirką gailėtis, kad šio to nespėjai, bet ir džiaugtis, kad vis dėlto daug spėjai. Jei paskutinę minutę atrandi, kad jau viską padarei, – nesąmonė. Tai ko tada gyventi? Tarp to sugebėjimo prasmingai nugyventi gyvenimą ir to, kad kažkas liko nerealizuota, turi būti balansas. Kažkas visada turi likti. Kažkada fantastas Aizekas Azimovas svarstė apie trumpą žmonių gyvenimą. Žmonės trumpai gyvena, greitai miršta ir, jo nuomone, tai yra pagrindinis progreso variklis. Jei žmonės ilgai gyventų, viskas be galo sulėtėtų ir tai nebūtų įdomu. Trumpas gyvenimas verčia žmogų visko siekti ir daryti. Visada kiekviename minuse yra pliusų. Ir visada reikia stengtis juos įžiūrėti. Net gyvenimo prasmėje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų