REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Valstybės dieną šešiasdešimtąjį gimtadienį atšventęs Narsutis Balčiūnas skaičiuoja jau kone tris dešimtis važinėjimo motokrose metų. Vienas pirmųjų motokrosininkų Biržuose apie pasitraukimą iš šio sporto kol kas dar negalvoja. „Nėra svarbių ir nesvarbių varžybų“, ‒ išmintimi dalijasi N. Balčiūnas.

REKLAMA
REKLAMA

Nuo „amerikonų“ iki „šimtamečių“

„Kito man žinomo tokio amžiaus kaip aš motokrosininko Pabaltyje nėra“, ‒ sako Narsutis Balčiūnas.

REKLAMA

Užsiiminėti ekstremaliu sportu vyras pradėjo būdamas 24‒erių. Žiemą, kai 1974 metais tėtis nusipirko „žigulį“, ant ledo lenktyniaudavo mėgėjiškose automobilių varžybose. Jau tada jis domėjosi motokrosu ‒ stebėdavo varžybas, pats turėjo kelioninį motociklą.

1978‒aisiais jėgas šiame sporte vyras nusprendė išbandyti pats.

Iš pradžių jis važinėjo dviračiu motociklu, paskui pabandė važiuoti motociklu su priekaba. Pastarasis N. Balčiūnui patiko labiau, tad likusiam laikui dviratį motociklą iškeitė į šį. Pirmasis pašnekovo priekabistas buvo Augis Lapėnas ‒ porininkais vyrai buvo apie 5 metus.

REKLAMA
REKLAMA

Keleriems metams palikęs šį sportą N. Balčiūnas jį iš naujo atrado gana keistai ‒ dirbdamas statybose. „Statybose dirbome su Romualdu Dzelziu. Kartą mums besidarbuojant pro šalį pravažiavo motociklas. Prisiminiau motokrosą ir su Romualdu nusprendėm – pabandom“, ‒ pasakoja motokrosininkas. Juodu nusipirko motociklą su priekaba ir nuo 1985‒ųjų šiuo sportu užsiiminėjo drauge.

Pašnekovas atsimena vargus perkant pirmąjį profesionalų motociklą ‒ jį porininkai atsivežti ketino iš Olandijos. Tuo metu gauti keliolika tūkstančių dolerių buvo beveik neįmanoma, bet vyrai vis tik „susiorganizavo" finansavimą. Pusę sumos dengė tuo metu dar veikusi Biržų pieninė, kitą pusę ‒ savivaldybė. „Oi, buvo daug vargo, kol gavom tuos pinigus. Įsivaizduokit, kolūkio pirmininkai susirinkimuose sakydavo, jog geriau nupirkti sėjamąją o ne motociklą“, ‒ prisiminimais dalinosi N. Balčiūnas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gavę motociklą porininkai išvyko į varžybas Baltarusijoje. „Pamenu, mes vėlavom, o tų varžybų net nepradėjo ‒ laukė mūsų, kol atvažiuosim, ir kalbėjo, kur tie amerikonai“, ‒ juokiasi pašnekovas.

Pasak N. Balčiūno, kiek jam žinoma, niekas tiek laiko nėra išvažinėjęs poroje ‒ sportininkų keliai išsiskyrė tik 2007‒aisiais. R. Dzelziui pasirodė, kad atėjo laikas sustoti užsiimti šiuo sportu.

Pašnekovas sako, jog jiems stengtis sutarti nė nereikėjo ‒ vienas kitą juodu suprasdavo iš pusės žodžio. „Kartą Šiauliuose belenkiant kitą motociklą ir šokant nuo tramplyno mūsiškis nuvirto. Priekyje tribūnose sėdėjo tuometinis prezidentas Valdas Adamkus ir mūsų federacijos prezidentas. V. Adamkus ėmė nuogąstauti, jog užsimušėme. Federacijos prezidentas jam atsakė ‒ nebijokit, neužsimuš, juk per abu jiems šimtas metų“, ‒ juokiasi pašnekovas, prisiminęs, jog tuo metu jiems ir buvo maždaug po penkiasdešimt metų.

REKLAMA

Buvę porininkai gerais draugais išliko iki šiol. „Mes jau kaip giminės, kaip broliai“, ‒ šiltų žodžių R. Dzelziui negaili N. Balčiūnas.

Sykį pabandęs nebegali sustoti

Šiandien Narsutis Balčiūnas gali didžiuotis per ilgą motokrosininko karjerą sukaupta galybe taurių, medalių, diplomų. Jie su R. Dzelziu Lietuvos motociklų kroso čempionais yra tapę net penkis kartus.

Kartą Panevėžyje čempionais netapo tik dėl to, jog pritrūko vieno taško. Sportininkams varžybų metu užgeso motociklas. Žiūrovai pripuolė jį stumti, o to daryti negalima. „Mes ir patys būtume pasistūmę, bet pribėgo ir ėmė stumt. O pagrindiniai varžovai, kurie atsiliko, parašė protestą. Mums nuėmė 25 taškus, jie liko pirmi ir tapo čempionais“, ‒ prisiminimais dalinasi pašnekovas.

REKLAMA

Išsiskyrus jo ir R. Dzelzio keliams, N. Balčiūnas apleisti šio sporto neketino. Vyras ėmė važinėti keturračiu. Praėjusiais metais jis laimėjo Rokiškio verslininkų motokroso taurę, Lietuvos motokroso čempionatą veteranų klasėje. Visgi šiemet pirmųjų vietų laimėti jau nebesitiki.

N. Balčiūnas pasakoja, jog Kaune vykusiame Baltijos šalių „Enduro“ kroso čempionate bendroje klasėje iš lietuvių jis atvažiavo pirmas, Pabaltijo krose ‒ ketvirtas. Tai varžybos, kuriose karštą dieną teko važiuoti apie pusantros valandos. Sportininkas pabrėžia, jog geram motokrosininkui reikia daug ištvermės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Užsiėmimas reikalaujantis pasiaukojimo

Pašnekovas sako sportuojantis kiekvieną dieną ‒ ryte daro mankštą, atsispaudimus, kilnoja svarmenis, mina dviratį. „Nesportuodamas tokio amžiaus nepavažiuosi. Pasodink kokį nuo gatvės ‒ jokių šansų“, ‒ patirtimi dalinasi vyras.

Narsutis Balčiūnas sako nerūkantis, alkoholį vartoja tik pasitaikius progoms su saiku. „Reikia save patausoti ‒ reikalavimai didėja. Anksčiau motociklai buvo silpnesni, greičiai mažesni, trasos paprastesnės. Dabar viskas sunkiau, o ir varžovai dažniausia keliomis dešimtimis metų jaunesni“, ‒ dėsto sportininkas.

REKLAMA

Pasak pašnekovo, motokrosininkas turėtų daug sportuoti, treniruotis, nevartoti alkoholio, nerūkyti, ugdyti ištvermę. Jis turi turėti daug noro ir įdėti daug pastangų siekdamas savo tikslo. „Nėra svarbių ar nesvarbių varžybų. Jei nori laimėti, tai visos svarbios“, ‒ priduria N. Balčiūnas.

Pašnekovas sako, jog šis užsiėmimas ‒ jam hobis, kadangi iš to neuždirbama. Žinoma, kas kita ‒ profesionalai, turintys gerus reitingus, rėmėjus ir dalyvaujantys pasaulinio masto varžybose.

O pomėgį sportininkai finansuoti turi patys, išskyrus tuos atvejus, kai atsiranda rėmėjas. „Gal gerų sportininkų būtų ir daugiau, tačiau žmonės tiesiog neturi galimybių, negali sau to leisti, nes tai labai daug kainuoja“, ‒ sako N. Balčiūnas. Pasak jo, dabar visas atlyginimas ‒ taurė, medalis, diplomas, o savo pinigų įdėti tenka nemažai. Sportininką, kai galėdavo, remdavo „Rinkuškių“ alaus darykla, UAB „Agaras“.

REKLAMA

„Jei reikės laidoti ‒ tai su motociklu“

Narsutis Balčiūnas sako, kad jam gyvenime itin svarbu siekti užsibrėžtų tikslų. Anot jo, jei nieko nesiektum ‒ nieko ir neturėtum. „Jeigu mano gyvenime nebūtų motokroso, tada nežinau... Ką tada veikt? Kaip ir nebereikalingas palieki. Dabar visą laiką mąstai į priekį, ką nors veiki ‒ tai užsiėmimas. Vieni gal biliardą žaidžia ar alutį geria, o aš garaže krapštausi“, ‒ paklaustas, kokią vietą jo gyvenime užima motokrosas, atsako sportininkas. Pasak N. Balčiūno, užsiėmimas šiuo sportu yra tarsi gyvenimo būdas ‒ motokrosininkai nuolat tarpusavyje bendrauja, diskutuoja, tariasi, veikla neapsiriboja tik varžybomis ir treniruotėmis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Visų svarbiausia sportininko gyvenime vis tik yra šeima. Sportininkas rūpinasi namais, verslu, domisi žvejyba. Vyras sako, jog vaikai tėvo pomėgį labai palaiko, net žentas nuo jo „užsikrėtė“ motokrosu. Žmona gana rizikingam pomėgiui nelabai pritaria ‒ jaudinasi. N. Balčiūnas nė pats negali suskaičiuoti, kiek traumų turėjęs.

„Kai vyrui lūžo dubuo, šonkauliai, pirmą dieną jis kalbėjo, jog jau gana, nebevažinės. Kitą dieną su R. Dzelziu jau kalbėjo, kaip remontuos motociklą", ‒ į pokalbį įsiterpia N. Balčiūno žmona Birutė. Pasak jos, vyras pamišęs dėl šio sporto, juo gyvena. „Kol bus gyvas ‒ tol važiuos. Jei reikės laidoti ‒ tai su visu motociklu“, ‒ šypsosi motokrosininko žmona.

REKLAMA

Tuo tarpu N. Balčiūnas sako traumų nebijantis. „Jei vien apie tai galvosi, nepavyks ir važiuoti. Pradėjęs važiuoti viską užmiršti, težiūri į trasą, nelieka jokių jaudulių“, ‒ sako jis.

„Jei kokius penkerius metus nuimtų kas... Visai kitaip būtų... Būčiau jaunesnis ‒ galėčiau geriau pakariaut su varžovais“, ‒ svarsto N. Balčiūnas. Dabar jis rungiasi veteranų klasėje, kuriai priklauso sportininkai nuo 40 metų. „Kiti sportuoti pradeda anksčiau. Aš pradėjau vėliau ir dar nebaigiau“, ‒ priduria jis.

Pašnekovas sako, jog per tiek metų jis įgijo daug draugų, pažįstamų. Kartais ir kai kuriems draugams tenka šį tą paaiškinti, patarti. „Per tiek metų kokios nors patirties juk įgyji“, ‒ kukliai nutęsia jis. Ir negaili patarimų jaunimui.

REKLAMA

Į klausimą, kiek dar planuoja užsiimti šiuo sportu, pašnekovas tiesiai neatsako. „Kai sueina daugiau metų, supranti, kad nereikia laiko švaistyt be reikalo. Norisi kuo daugiau nuveikt ir padaryt“, ‒ kalba jis.

„Per patį tą durnumą reikia sportuoti, o ne gerti ar rūkyti, energiją nukreipti tinkama linkme, augti. Juk dabar pilna įvairiausios veiklos, galimybių. Anksčiau juk nieko panašaus nebuvo“, ‒ įsitikinęs sporto veteranas.

Aistė Vitkauskaitė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų