Dar ir šiandien pasitaiko beviltiškų idealistų ir keistuolių, kurie mėgina paistyti apie sporto ir politikos atskirtį. Esą, „nereikia jų painioti“. Tai paprasčiausiai neįmanoma. Dažnai nacijų ar net tarptautinių aljansų tarpusavio varžybos sporte tampa tiesiog „civilizuoto karo“ išraiška. Ir nėra nei menkiausių požymių, kad tai kada nors liautųsi.
Politika visur
„Aikštėje vyko karas“, – ne kartą po Serbijos ir Kroatijos rinktinių (futbolo ar krepšinio) rėkė abiejų šalių žiniasklaida. Net klubines Europos futbolo čempionų varžybas tarp „Manchester United“ ir Miuncheno „Bayer“ vienuolikių yra palydėję britų spaudos priminimai, kad būtent tądien, Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiai pirmąkart yra bombardavę Berlyną, tad „reikalingas žūtbūtinis kerštas“.
Kauno „Žalgirio“ ir Berlyno „Alba“ krepšininkų varžybose yra tekę matyti vokiečių plakatą, kuriame primenama apie 1410 metus ir Grünwaldą („Žalgirio mūšis“) bei žadama duoti grąžos. Kai Gruzijos ir Rusijos futbolo rungtynių metu Tbilisio stadione sugedo apšvietimas (taip nutinka ne tik Gruzijoje ir nėra naujiena), Kremliaus žiniasklaida išpūtė tai iki „baisaus politinio išpuolio“.
Apie tai, kad krepšinis būtų „depolitizuotas“ Lietuvoje, kai 1988–1991 metais byrėjo sovietų imperija, irgi neįmanoma svaičioti. Ryškų politinį atspalvį turėjo net „Žalgirio“ pergalės prieš Maskvos CASK, jau nekalbant apie sprendimą trauktis iš sovietinių pirmenybių, paraiškas atkurti narystę tarptautinėse federacijas bei olimpiniame judėjime, atkuriant Tautinį olimpinį komitetą. Sutrikusiems sovietų sporto bei politikos funkcionieriams ir beliko nerišliai bambėti apie sporto bei politikos tariamą atskirtį. Tarsi prieš varžybas ir apdovanojimų metu keliamos vėliavos bei grojami himnai nieko nereikštų.
Olimpiados ir karai
Antikinėje Graikijoje (bent jau 8-ajame šimtmetyje prieš Kristų) vyko olimpinės žaidynės, kur varžydavosi skirtingų polių (miestų-valstybių) atletai. Jų metu, kaip teigia šaltiniai, šalys skelbdavo paliaubas. Atėjus romėnų valdžiai, o vėliau įsigaliojus krikščionybei, žaidynės tapo „pagoniška atgyvena“ (tai buvo ir religinė, ir politinė abiejų valdžios kalavijų pozicija) ir atgijo tik XIX mūsų eros šimtmetyje.
Prancūzo Pjero de Kuberteno (Pierre de Coubertin) atgaivinta tradicija irgi nebuvo depolitizuota. Kitaip nei Antikoje, karai dėl olimpiadų nesustodavo. Priešingai. Dėl Didžiojo karo 1916 metais atšaukta Berlyno olimpiada. Budapeštas, kuris buvo laimėjęs teisę rengti 1920 metų vasaros žaidynes, neteko jos, nes Vengrija Didžiajame kare buvo pralaimėjusiųjų pusėje. Dėl Prancūzijos įtakos Tarptautiniame olimpiniame komitete žaidynės buvo perkeltos į Antverpeną (Belgija).
Į 1920 ir 1924 metų olimpines žaidynes buvo demonstratyviai nekviečiama Didįjį karą pralaimėjusi Vokietija. O 1920 metais kvietimų negavo ir jos sąjungininkės Turkija bei iš Austrijos-Vengrijos išsibarsčiusios šalys: Austrija, Vengrija, Bulgarija. Taip nugalėtojai „pamokė“ buvusius priešus.
Lietuva irgi patyrė politiškai motyvuotą kerštą 1936 metais. Niršdamas dėl nacių teismų Klaipėdos krašte A. Hitleris pasiekė, kad Lietuva nebūtų pakviesta.
Tokijuje (Japonija) turėjusios vykti 1940 metų vasaros žaidynės buvo dėl šios šalies agresijos prieš Kiniją numatytos perkelti į Helsinkį (Suomija), bet neįvyko ir čia dėl II pasaulinio karo.
Kortina d’Ampecas (Italija) ir Londonas žiemos ir vasaros olimpinių svečių dėl to paties karo nesulaukė ir 1944 metais.
Smurtiniai išpuoliai
Žaidynių atmosferą ne kartą temdė politine kova motyvuotas smurtas. Likus 10 dienų iki 1968 metų Meksiko olimpiados, saugumo pajėgos, malšindamos studentų demonstraciją, užmušė virš dviejų šimtų ir sužeidė apie 1 000 žmonių.
Miuncheno olimpiados, vykusios 1972 metais, metu teroristinė palestiniečių grupuotė „Juodasis rugsėjis“ pagrobė vienuolika Izraelio delegacijos narių ir visus nužudė, kai vokiečių policija nesėkmingai mėgino juos išvaduoti. Teroristai reikalavo ne tik paleisti 234 kalintuosius Izraelyje, bet ir išlaisvinti Vokietijos kairiosios teroristinės organizacijos „Raudonosios armijos frakcijos“ narius. Nesėkmingos išvadavimo operacijos metu žuvo dar vienas vokiečių policijos pareigūnas. Taip pat buvo nukauti penki iš aštuonių teroristų, kiti trys suimti, bet vėliau paleisti, kai ta pati organizacija užgrobė kompanijos „Lifthansa“ lėktuvą. Izraelis vėliau į tai atsakė serija specialiųjų žvalgybos ir kariuomenės operacijų, metodiškai žudydamas su „Juodojo pavasario“ organizacija siejamus asmenis įvairiose šalyse. O šiemet Vokietijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad tuometinė Vakarų Vokietijos valdžia prieš kelias savaites buvo įspėta apie palestiniečių „planuojamą incidentą“, tačiau nesugebėjo užkirsti jam kelio.
1996 metais dešiniųjų pažiūrų ekstremistas Ericas Rudolphas detonavo sprogmenį Atlantos olimpiniame parke, protestuodamas prieš abortų legalizavimą ir homoseksualizmą. Žuvo vienas žmogus, virš šimto buvo sužeista.
Artimiausią penktadienį startuojančiose Londono olimpinėse žaidynėse saugumą užtikrinti pašaukti tūkstančiai karių, policininkų, įvairių šalių specialiųjų tarnybų darbuotojų. Rusijos žiniasklaida jai ėmė eksploatuoti propagandinę sąmokslo teoriją, esą britai patys ketina surežisuoti teroro aktą, o paskui už tai suversti kaltę kuriai nors šaliai ir ją užpulti.
Boikotai ir propaganda
Politiškai jautrių niuansų žaidynėse buvo nuo seno. Antai, 1908 metais Londono vasaros olimpinėse žaidynėse galėjo atskirai (kai kuriose šakose) dalyvauti Suomijos ir Airijos komandos, tačiau joms neleista demonstruoti savo atskirų vėliavų.
Politinei propagandai ir militaristinės galios demonstravimui 1936 metų olimpiadą aktyviai išnaudojo nacių diktatorius Adolfas Hitleris, pajungęs ją arijų rasės pranašumo propagandai. Dėl nacių vykdytos politikos žydų organizacijos prašėsi žaidynių boikoto, tačiau žaidynes boikotavo tik Sovietų Sąjunga ir Ispanija, kurioje vyko pilietinis karas, aktyviai kišantis tiek Vokietijai, tiek SSRS. JAV prezidentas Franklinas D. Roosveltas stebėjo žaidynių atidarymą. Amerikiečių delegacija, žygiuodama pro A. Hitlerį, net nenuleido vėliavų.
1980 metų Maskvos olimpinių žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijose tūkstančiai šokėjų ir pionierių organizacijos paauglių vėliavėlėmis formavo sovietinių lyderių fizionomijas, kurios buvo filmuojamos ir rodomos iš paukščio skrydžio.
Dar vienas ginklas – politiniai žaidynių boikotai. Lichtenšteinas, Nyderlandai, Ispanija ir Švedija boikotavo 1956 metų Melnburno žaidynes protestuodamos prieš |Sovietų agresiją Vengrijoje. Egiptas, Libanas ir Irakas jas boikotavo dėl Sueco krizės. Kinijos Liaudies Respublika nedalyvavo, nes buvo leista dalyvauti Kinijos Respublikai (Taivaniui).
1976 metų Monrealio (Kanada) olimpines žaidynes boikotavo 28 Afrikos valstybės. Mat Tarptautinis olimpinis komitetas atmetė jų reikalavimą uždrausti dalyvauti Naujajai Zelandijai, kurios regbio rinktinė tais metais surengė seriją varžybų Pietų Afrikos Respublikoje, kur tuo metu valdė rasistinis apartheido režimas. Pastarajam kelias į olimpiadą buvo oficialiai užkirstas dar 1964 metais. Taivanis 1976 metais atsisakė dalyvauti, nes iš jo pareikalauta žaidynėse nesivadinti „Kinijos Respublika“.
Vėliau boikotais prabilo ir didžiosios valstybės. Maskvos žaidynes 1980 metais dėl sovietų invazijos į Afganistaną boikotavo JAV, Vakarų Vokietija, Japonija, Kanada, Kinija, Argentina, Filipinai. Kitos Vakarų šalys parėmė boikotą, tačiau leido apsispręsti sportininkams arba siuntė mažesnes delegacijas. Dalies šių šalių sportininkai varžėsi tąkart surengtose „Olimpiados boikoto žaidynėse“ JAV.
Praėjus keturiems metams vasaros olimpiada vyko Los Angele (JAV) ir sovietai atkeršijo amžiniems priešams amerikiečiams atsakomuoju boikotu, į kurį įtraukė didžiąją dalį savo satelitinių valstybių: Lenkiją, Čekoslovakiją, Vengriją, Bulgariją ir Rytų Vokietiją, Vietnamą, Laosą, Mongoliją, Kubą, Afganistaną ir kt. Prie boikoto faktiškai prisidėjo ir Kinija, žaidusi savo žaidimus sau abiem supervalstybėmis.
Iš viso boikote dalyvavo penkiolika šalių tačiau jų motyvai buvo gal skirtingai formuluojami. Iranas, kuris nedalyvavo ir Maskvos olimpinėse žaidynėse, pavyzdžiui, teigė negalįs dalyvauti, nes JAV kišasi į Artimųjų Rytų reikalus ir „remia Jeruzalę okupavusį režimą“. Sovietinė televizija prieš žaidynes rėkte rėkė apie tai, kad sovietų sportininkų JAV lauktų provokacijos ir nelaimės. Atitinkamai Maskva surengė ir alternatyvias „Geros valios žaidynes“, kur sukvietė minėtų šalių sportininkus.
Po keturių metų olimpiada persikėlė į Seulą (Pietų Korėja), čia paskutinį kartą pasirodė netrukus nebeegzistuosiančių valstybių – Sovietų Sąjungos ir Rytų Vokietijos rinktinės. Žaidynes boikotavo dar iki šiol karo padėtyje su Pietų korėja esanti komunistinė Šiaurės korėja, o taip pat jos tuometiniai draugai – Albanija, Kuba, Madagaskaras ir Seichelų salos. Nedalyvavo ir Etiopija bei Nikaragva.
Barselonos olimpinės žaidynės 1992 metais apsiėjo be boikotų. Čia paskutinį kvapą iškvėpė kitaip pavadinta Sovietų Sąjungos sportinė imperija, pasivadinusi Jungtine komanda ir susikvietusi tuos, kas dar norėjo jai atstovauti. Būtent šią komandą kovoje dėl bronzos įveikė į olimpinį klubą grįžusios Lietuvos krepšininkai.
Kinijos komunistų partija net ir neslėpė , kad 2008 metų olimpines žaidynes Pekine „Kinijos žmonės turi suvokti, kaip politinį įvykį, kuris yra svarbesnis už bet kurį kitą“. Būta raginimų boikotuoti žaidynes dėl Kinijos komunistų represijų okupuotame Tibete, tačiau niekas nesiryžo to daryti.
Londone irgi nenumatoma boikotų, tačiau politinių aistrų tikrai netruks. Savą politinį atspalvį turi jau vien tas faktas, kad daugelio musulmoniškų šalių moterys ketina sportuoti daugiau ar mažiau prisidengdamos plaukus ir odą.
Taigi neturėtų stebinti ir politinį atspalvį iškart įgijusios kovos dėl penkiakovininkės Dianos Rimšaitės pabėgimo į Rusiją ir jos dalyvavimo olimpiadoje bylos. Arba ginčai – teisingai ar klaidingai pasielgė prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri užsispyrė ir nesuteikė pilietybės čiuožėjai amerikietei Katherine Copley, dėl ko į žiemos olimpines žaidynes negalėjo vykti ir jos partneris Deividas Stagniūnas.
