REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pasaulyje yra žmonių, turinčių siaubingą baimę tiltams, džefirofobiją: vieni sunkiai prisiverčia juos pervažiuoti, kitiems vien mintis apie tai kelia nerimą, pereinantį į panikos priepuolį, kai ima trūkti oro ir svaigsta galva.

REKLAMA
REKLAMA

Vairuotojų rankų gniaužtai lipte sulimpa su automobilio varu. Jie ima nerimauti, kad gali prarasti mašinos kontrolę ir nuo tilto nerti žemyn. Kai kurie, niekaip negalėdami prisiversti judėti tiltu, tiesiog sustoja, sutrikdydami eismą, rašo msn.com.

REKLAMA

Kaip aiškina Jean Ratner, keliavimo nerimo centro socialinė darbuotoja, džefirofobai nebijo, kad tiltas grius, jie bijo patys nuo jo nukristi. Jos teigimu, baimė tiltams gali kilti iš aukščio baimės.

Šis sutrikimas dažniausiai ištinka staiga ir ypač gerus bei patyrusius vairuotojus. Nerimo priepuolis apima netikėtai, dažnai anksčiau tiltų kirtimo problemos neturėjusius žmones. Panikos priepuolis smarkiausiai sukrečia važiuojančius per aukštą tiltą, ypač per pirmą jo pusę – riedant tilto arka į viršų.

REKLAMA
REKLAMA

Jean Ratner atskleidžia, kad džefirofobus gali gąsdinti tiek tilto aukštis, tiek ilgis. Jie gali verčiau važiuoti šimtus kilometrų vien tam, kad rastų alternatyvų kelią, kuriuo važiuojant nereikėtų persikelti per tiltą ir jausti kaustančią paniką. Dažniausiai važiavimo per tiltą baimė ištinka vairuotoją, bet pasitaiko atvejų, kai ji pasireiškia keleiviui.

Nors ir ne tokia dažna kaip baimė skristi, fobija tiltams gydoma pakankamai ilgai – gydymo laikotarpis užtrunka nuo pusmečio iki devynių mėnesių. Gydymas pradedamas mokantis įvairių atsipalaidavimo strategijų, padedančių mažinti panikos simptomus, tokių kaip lėtas kvėpavimas, žiūrėjimas tiesiai priešais akis ir kitų. Išmokus tai atlikti uždaroje patalpoje, metodus imama taikyti vairuojant automobilį įprastais kasdieniais vietiniais keliais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tuomet tenka mėginti tiltą įveikti pėsčiomis, pradžioje kartu su psichologu, vėliau – savarankiškai. Viskas vyksta po truputį, palaipsniui, neskubant.

Žingsnelis po žingsnelio, kai žmogus tampa drąsesnis, jam jau siūloma pamėginti pervažiuoti kokį nediduką tiltelį, šalia, ant priekinės sėdynės, sėdint psichologui. Tuomet – jau kiek didesnį tiltą, taip pat drauge. Kitas etapas – tilto pervažiavimas, kai psichologas sėdi ne priekyje, o ant galinės sėdynės. Ir galiausiai – pervažiavimas tiltu savarankiškai, psichologui važiuojant paskui atskira mašina.

REKLAMA

Kai kuriems šią baimę turintiems vairuotojams, norintiems įveikti tiltus, gali tekti vartoti švelnius raminamuosius arba juos vežiotis rankinėje ar piniginėje, kad visuomet būtų po ranka panikos priepuolio atveju.

Jean Ratner teigimu, baimė pervažiuoti per tiltą – pakankamai rimta. Pavyzdžiui, bijantys skristi lėktuvu suvokia, kad jie patys pilotuoti lėktuvo negali, taigi iš esmės niekas nuo jų nepriklauso. Tuo tarpu vairuotojai, ypač važiuodami kartu su šeima, jaučia siaubingą atsakomybę už visus šeimos narius, todėl spaudimas dar labiau išauga.

Kai kuriuose tiltuose bailiukai gali pasinaudoti specialia paslauga: sunerimę vairuotojai gali perduoti vairą kitam, o patys saugiai užmerktomis akimis sėdėti ant galinės sėdynės. Kai kuriose vietose tokia paslauga mokama, kai kuriose bėdos ištiktiems vairuotojams ji suteikiama dykai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų