REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Superrasė, kuriai nebuvo lemta atsirasti, bet kurios atstovai vis dar gyvena tarp mūsų.

Superrasė, kuriai nebuvo lemta atsirasti, bet kurios atstovai vis dar gyvena tarp mūsų.

REKLAMA

Ilgai manyta, kad pasakojimai apie Adolfo Hitlerio bandymus Antrojo pasaulinio karo metais sukurti aukštesniąją rasę tėra legenda. Deja...

REKLAMA
REKLAMA

Gimimo pažymėjimas su paslaptimi

Vokietijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Lenkijoje, keliose kitose Europos valstybėse vis dar galima sutikti vyrų ir moterų, nepaisant garbaus amžiaus, išsiskiriančių įspūdingu ūgiu ir stotu, šviesiais plaukais, žydromis akimis ir veidais, kokių pavydėtų kino žvaigždės. Tai išlikę gyvi pavyzdžiai tos aukštesniosios rasės, kuriais jų „krikštatėvis“ fiureris pagrįstai didžiuotųsi. Juk jeigu Antrasis pasaulinis karas būtų pasibaigęs kitaip, šie žmonės dabar valdytų pasaulį. Tačiau istorija pasuko kitu keliu ir anuometiniai kūdikiai, Adolfo Hitlerio įsakymu kurti tam, kad paveldėtų nacių imperiją, dabar stengiasi nuslėpti savo gimimo aplinkybes.

REKLAMA

„Lebensborn“, arba „Gyvybės šaltinis“, buvo viena iš kruopščiausiai saugotų Hitlerio paslapčių. Šis projektas greičiausiai niekada net nebūtų paviešintas, jei ne kelios Reicho propagandos skyriaus funkcionierių kadaise padarytos nuotraukos. Iš jų istorikai ir sužinojo apie fiurerio svajonę sukurti superrasę iš gryno arijų kraujo vaikų.

Vokietis Olafas Sineris-Šmedemanas yra vienas iš tų vaikų. Ir vienas iš 2 800 kūdikių, pasaulį išvydusių pirmojoje iš specialių „Lebensborn“ programą vykdžiusių klinikų Štainhioringo mieste. Dabar beveik septyniasdešimties metų vyras prisipažįsta visą gyvenimą slėpęs, kad yra vadinamasis Hitlerio kūdikis: jam buvo gėda dėl savo tėvų.

REKLAMA
REKLAMA

Motinų ieškojo po visą pasaulį

„Lebensborn“ programa buvo sukurta dar 1932-aisiais – metai prieš Adolfui Hitleriui tampant kancleriu. Jos tikslas buvo „grynos“ arijų rasės kūdikiai. Ir tautai, kurios svarbiausias tikslas buvo dominuoti visame pasaulyje, tų kūdikių reikėjo labai daug.

„Lebensborn“ vykdytojų misija buvo pasirūpinti, kad „naujieji arijai“ ne tik būtų tinkamos išvaizdos, bet ir pažiūrų: pagal specialią programą gimusiems vaikams nacizmas turėjo tapti jų religija, Hitleris – dievu.

Būsimos superrasės standartus nustatė pats nacionalsocialistų partijos teoretikas, tačiau spręsti technines detales paliko Gestapo galvai Heinrichui Himleriui – šiaip ar taip, jis kadaise buvo pedagogas, pats augino du vaikus. Fiurerio pavedimu H. Himleris subūrė rasinės atrankos agentų komandą. Jų užduotis buvo visame pasaulyje ieškoti išskirtinio grožio moterų, tinkamų tapti reproduktorėmis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nacių agentai infiltravosi visose šalyse, kurias Adolfas Hitleris planavo užkariauti: Anglijoje, Kanadoje, Belgijoje, Australijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Pietų Afrikoje, net Jungtinėse Amerikos Valstijose. Apsimetę ieškantys modelių mados namams, jie surinko milžinišką būsimų aukų nuotraukų biblioteką. Kai Vermachtas pradėjo okupuoti vieną šalį po kitos, dauguma šių merginų buvo suimtos ir priverstos dalyvauti „Lebensborn“ programoje.

Aišku, ambicingas fiurerio projektas laikėsi ne tik ant sekso vergių – tarp Vokietijos moterų taip pat buvo užtektinai savanorių, pasiryžusių padėti apgyvendinti naują nacių karalystę – 120 mln. superarijų.

REKLAMA

Po visą Vokietiją ir okupuotas šalis išsibarsčiusiose rinktinėse klinikose tokios pat rinktinės moterys pastodavo nuo SS karių. Vyrams, panorusiems dalyvauti „Lebensborn“ programoje, reikalavimai buvo dar griežtesni ir nebeapsiribojo arijo išvaizda: reikėdavo įrodyti savo ir savo protėvių rasinį grynumą iki pat 1750 metų ir būti nepriekaištingos fizinės sveikatos (nors vienas plombuotas dantis, ir su svajonėmis tapti vienu iš „superrasės“ kūdikių tėvų tekdavo atsisveikinti).

Vedę, tačiau vaikų neturintys SS kariai ir jų žmonos taip pat buvo skatinami dalyvauti programoje susirandant partnerių už šeimos ribų. H. Himlerio įsakymu net buvo pristatyta specialių vasarnamių, skirtų SS, kuriose kariai galėdavo susitikinėti su jaunomis merginomis – daugiausia savanorėmis idealistėmis iš fašistinių jaunimo organizacijų.

REKLAMA

Daugybė patriotiškai nusiteikusių moterų mielai sutikdavo pagimdyti ir du tris tokius vaikus. O tos, kurios susilaukdavo keturių ir daugiau „superkūdikių“, būdavo apdovanojamos specialiu „Motinos kryžiumi“.

Klinikose, kur pasaulį išvysdavo Trečiojo reicho ateitis, ir kūdikiams, ir jų motinoms būdavo sudaromos karališkos gyvenimo sąlygos. Tai, suprantama, siutindavo karo išsekintus paprastus žmones, tad SS teko rūpintis kiekvienos tokios medicinos įstaigos apsauga. Tačiau motinas vis tiek pasiekdavo paniekos kupini gyventojų, vadinusių jas tiesiog kekšėmis, keiksmai, o kartais net ir akmenys.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Viso Reicho vaikai

H. Himleris šventai tikėjo, kad „Lebensborn“ programa iki 1972 metų parūpins Vokietijai 600 naujų SS divizijų. Tačiau Vokietijoje spėjo gimti tik 7 900 esesininkų kūdikių, todėl buvo nutarta programą plėtoti okupuotose valstybėse. Tuomet vien tik Norvegijoje pasaulį išvydo 13 000 „superrasės“ kūdikių. O kai programos „Lebensborn“ vykdymas buvo nutrauktas, 1944 metais, jau buvo gimę daugiau kaip 42 000 sveikų mažylių (kūdikiai, kurie gimdavo prieš laiką arba ligoti, būdavo nunuodijami arba paliekami mirti badu). Bet ir tai dar buvo ne viskas.

REKLAMA

Vien tik Lenkijoje Trečiasis reichas pagrobė 200 000 mėlynakių šviesiaplaukių vaikų. Kur jie visi dingo, tiksliai nežinoma dar ir dabar. Nors neabejojama, kad dalis jų pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą, kur daktaras Jozefas Mengelė atliko medicininius eksperimentus, bandydamas išsiaiškinti genetinę arijų išvaizdos paslaptį.

Jau minėtas Olafas Sineris-Šmedemanas gimė 1942 metais vienoje iš „Lebensborn“ klinikų Štainhioringe netoli Frankfurto. Kai berniukui buvo maždaug penkeri, jo motina pirmąsyk užsiminė, kad jis yra „labai ypatingas“ vaikas. Vėliau Olafas sužinojo, kad Ana Mari Šmedeman (nepaprasto grožio blondinė žalsvomis akimis ir aktyvi nacionalsocialistų partijos narė) pati pasiprašė priimama į programą – kad galėtų atlikti savo pareigą Reichui. Moteris dėl to nesigailėjo iki pat savo mirties 1976-aisiais.

REKLAMA

Olafo tėvas buvo lygiai toks pat fanatiškas nacis, kovęsis Rusijos fronte, bet vyras sako matęs jį gal tik kokį dešimtį kartų per visą savo gyvenimą – jo tėvai, nors ir susituokė prieš sūnui gimstant, niekada negyveno kartu. Tačiau prisimena jį buvus labai aukštą, šviesių plaukų ir žydrų akių.

Vis dėlto Olafas mano, kad jam pasisekė: jis bent žino, kas buvo abu jo tėvai. Daugybė „Hitlerio kūdikių“ buvo pradėti specialiuose viešnamiuose SS kariams. Tai dar viena priežastis, kodėl visų kūdikių, gimusių „Lebensborn“ klinikose, vardai, surašyti specialiose registro knygose, akylai saugoti kaip valstybinė paslaptis. Neką prasčiau šie dokumentai saugomi ir mūsų laikais, nors Vokietijos valdžia suteikia galimybę gauti originalų gimimo liudijimą kiekvienam „superkūdikiui“, kuris tik nusprendžia jo ieškoti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Patys kūrė, patys norėjo ir sunaikinti

Tie vardai slaptuose nacių registruose iš tiesų priklauso laimės kūdikiams, nes jie išgyveno. Mat „Lebensborn“ klinikose naujagimių ne tik gimdavo, bet ir mirdavo tūkstančiai. Idėja, gimusi iš Adolfo Hitlerio pamąstymų jo „Mein Kampf“ apie „aukštesniąją“ valdovų rasę, ilgainiui tapo viena iš tamsiausių nacistinės Vokietijos paslapčių: fašistai nesibodėjo siųsti savo pačių vaikų į dujų kameras, jei tik pastebėdavo bent menkiausią nukrypimą nuo „rasinių standartų“ – pavyzdžiui, kai jų nepriekaištingo mėlynumo akys ar šviesūs plaukai augant imdavo tamsėti.

REKLAMA

O kai Trečiasis reichas ėmė byrėti, Hitleris pabandė sunaikinti visus „Lebensborn“ programoje gimusius vaikus. Laimė, kūdikių motinos, sąjungininkų ir net Vokietijos karinės pajėgos šį žvėrišką planą sužlugdė. Nors niekada nepavyks sužinoti, kiek vis dėlto vaikų spėta nužudyti, kiek atimta iš tėvų, išvežta į kitas šalis.

1946 metais amerikiečiai kariai Brėmene aptiko apleistą lopšelį su pusšimčiu alkanų 2–3 metų mažylių. Visi jie buvo Norvegijos piliečiai, tačiau naujoji, pokarinė Norvegijos valdžia kategoriškai atsisakė priimti „potencialius išdavikus“. Galiausiai Raudonajam Kryžiui pavyko perduoti kelis vaikus jų kraujo giminaičiams Norvegijoje, tačiau didesniąją dalį priglaudė neutrali Švedija. Ir visa laimė, nes su „Lebensborn“ programoje dalyvavusiomis norvegėmis ir jų kūdikiais gimtojoje šalyje buvo elgiamasi siaubingai. Vien Dievas težino, kiek jų gyvenimą baigė psichiatrijos gydyklose, kur jos masiškai buvo uždaromos kaip beprotės, nes turėjo intymių santykių su okupantais. Jų vaikai irgi laikyti psichiškai nesveikais ir dešimtmečius kalinti įstaigose, skirtose tokiems ligoniams.

REKLAMA

Jau minėtoje Štainhioringo klinikoje JAV pajėgos 1945-ųjų gegužę aptiko daugiau kaip 200 likimo valiai paliktų vaikų, pradedant naujagimiais ir baigiant keturmečiais, kelias nėščiąsias ir vieną kitą motiną. Paaiškėjo, jog anaiptol ne visos moterys iš klinikos išėjo su savo vaikais – karui pasibaigus, daugelis jų nedrįso namo grįžti su „Hitlerio kūdikiu“ ant rankų. Todėl pokario metais tūkstančiai „Lebensborn“ vaikų pasklido po prieglaudas visoje Vokietijoje. Sąjungininkų kariai irgi dažnai pagailėdavo mažylių, imdavosi juos globoti ir galiausiai išsiveždavo kartu, tad kai kurie jų šiandien laimingai gyvena Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, JAV.

REKLAMA
REKLAMA

Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, veltui bandyta ištirti visus „superrasės“ programos mastus. Net ir šiuolaikinėje Vokietijoje apie „Lebensborn“ programą linkstama tylėti: tyli valdžia, tyli ir patys „aukštesniosios rasės“ vaikai. Iš pastarųjų tik vienetai ryžtasi ieškoti savo šaknų ir dar mažiau – jas viešai atskleisti.

Parengė Aistis GIRNIUS

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų