REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Per va­sa­ros ato­sto­gas gi­mi­nes Lie­tu­vo­je ap­lan­ko už­sie­ny­je su šei­mo­mis gy­ve­nan­tys lie­tu­vai­čiai. Be­ne la­biau­siai čia se­ne­liai lau­kia anū­kų. Tik ne­re­tai ma­žy­liai jau kal­ba su ak­cen­tu, lie­tu­viš­ką kal­bą pa­pil­do ang­liš­kais žo­džiais. Emig­ra­vę tė­vai su­ka gal­vas, ka­da ir kaip pra­dė­ti vai­kus mo­ky­ti ant­ro­sios kal­bos, kaip iš­sau­go­ti gim­tą­ją kal­bą?

REKLAMA
REKLAMA

„Vis tiek Lie­tu­vo­je ne­gy­ven­si­me“

Šiais žo­džiais dėl anū­ko pra­stos lie­tu­vių kal­bos mo­čiu­tę ra­mi­na 24-erių šiau­lie­tė Ema su vy­ru ir pus­penk­tų me­tu­kų sū­ne­liu. Šei­ma sep­tin­tus me­tus gy­ve­na Ang­li­jo­je.

REKLAMA

Ber­niu­kas tik per­nai va­sa­rą, vie­šė­da­mas Lie­tu­vo­je, at­kak­lių mo­čiu­tės pa­stan­gų dė­ka ėmė aiš­kiau tar­ti at­ski­rus lie­tu­viš­kus žo­džius. Sa­ki­niais su juo su­si­kal­bė­ti iki šiol ne­pa­vyks­ta. Si­tua­ci­ją ap­sun­ki­na tai, kad per­nai Ang­li­jo­je jis pra­dė­jo lan­ky­ti dar­že­lį, ten pra­mo­ko ne­ma­žai ang­liš­kų žo­džių.

Da­bar tė­vai, iš­gir­dę na­muo­se sū­naus pa­sa­ky­tą vie­ną ki­tą ang­liš­ką žo­dį, ne­sku­ba jo keis­ti lie­tu­viš­ku. Ir pa­tys daž­nai sū­nui do­mi­nan­tį daik­tą ar įvy­kį įvar­di­ja ang­liš­kai, pa­vyz­džiui, pa­ma­tę va­žiuo­jan­tį grei­to­sios au­to­mo­bi­lį – „am­bu­lan­ce“.

REKLAMA
REKLAMA

Ber­niu­kas lie­tu­viš­kai kal­ba jau su ryš­kiu ak­cen­tu ir dau­ge­lio daik­tų, reiš­ki­nių, įvy­kių pa­va­di­ni­mus ži­no tik ang­lų kal­ba. Lie­tu­viš­kai kal­ba var­di­nin­ko links­niu ir bend­ra­ti­mis.

Na­muo­se kal­ba tik lie­tu­viš­kai

De­šimt­me­tį Ame­ri­ko­je, Či­ka­go­je, gy­ve­nan­ti 30-me­tė Ie­va iš Šiau­lių sve­tur iš­va­žia­vo be­si­lauk­da­ma vy­res­nė­lės. Po tre­jų me­tų už At­lan­to gi­mė ir ant­ro­ji duk­ra. Va­sa­ro­mis se­ne­lius Lie­tu­vo­je lan­kan­čios anū­kės su jais leng­vai su­si­kal­ba lie­tu­viš­kai, jų kal­bo­je net ne­jau­čia­ma ak­cen­to.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Kal­bos pra­sme esu griež­ta, – ne­sle­pia Ie­va. – Iš­gir­du­si, kad žais­da­mos tar­pu­sa­vy­je mer­gai­tės pra­de­da kal­bė­tis ang­liš­kai, su­draus­mi­nu. Rei­ka­lau­ju, kad na­muo­se bū­tų kal­ba­ma tik lie­tu­viš­kai.“ Sve­tur Ie­va iš­te­kė­jo už tau­tie­čio, tai gerokai pa­gal­ba pa­leng­vi­na pa­stan­gas puo­se­lė­ti lie­tu­vy­bę.

„Ma­nau, mer­gai­tėms nau­din­ga ir sa­vait­ga­li­nė lie­tu­viš­ka mo­kyk­lė­lė, ku­rią jos lan­ko Ame­ri­ko­je. Baž­ny­čio­je pa­mal­dų taip pat klau­so­mės lie­tu­viš­kai. Sten­gia­mės lan­ky­tis įvai­riuo­se lie­tu­viš­kuo­se ren­gi­niuo­se. Jų Či­ka­go­je, kur gy­ve­na di­de­lė lie­tu­vių bend­ruo­me­nė, vyks­ta ne­ma­žai“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

REKLAMA

Dėl ant­ro­sios kal­bos neap­sisp­ren­džia

Šiau­liuo­se gi­mu­si 28-erių ru­sai­tė Ma­ri­ja iš­te­kė­jo už stu­di­jų drau­go Man­to ir su juo prieš tre­jus me­tus su­si­lau­kė sū­naus. Jau­na ma­ma iki šiol svars­to, ar tei­sin­gai el­gia­si su sū­nu­mi nuo gi­mi­mo kal­bė­da­ma lie­tu­viš­kai ir tai pa­pra­šiu­si da­ry­ti sa­vo tė­vų.

„Aš ir ma­no tė­vai esa­me gi­mę Šiau­liuo­se, ta­čiau tu­ri­me ru­siš­kų šak­nų. Šei­mo­je nuo ma­žens kal­bė­jo­me ru­siš­kai, bai­giau ru­sų mo­kyk­lą. Ta­čiau tai nei man, nei tė­vams ne­sut­ruk­dė iš­mok­ti lie­tu­viš­kai kal­bė­ti be ak­cen­to. Pa­ti lie­tu­vių kal­bos mo­kiau­si iš kie­mo drau­gų, ap­lin­kos, mo­kyk­lo­je. Ti­kiuo­si, kad žiū­rė­da­mas ru­siš­kus fil­mu­kus kal­bą iš­moks ir sū­ne­lis“, – viliasi ma­ma.

REKLAMA

Ma­ri­ja te­bes­vars­to ga­li­my­bę pra­šy­ti tė­vų po tru­pu­tį su anū­ku pra­dė­ti kal­bė­ti ru­siš­kai, bent mo­ky­ti jį at­ski­rų žo­džių ru­sų kal­ba. Bręs­tan­tį jos ap­si­spren­di­mą ska­ti­na tai, kad ber­niu­kas sa­vo am­žiui neįp­ras­tai daug ir tai­syk­lin­gai kal­ba – var­to­ja ne tik si­tua­ci­ją ati­tin­kan­čius žo­džius, bet ir rei­kia­mus jų links­nius, lai­ką.

Specialisto komentaras: ant­rai kal­bai rei­kia stip­raus pir­mos kal­bos pa­grin­do

Šiau­lių cent­ro po­lik­li­ni­kos Anks­ty­vo­sios rea­bi­li­ta­ci­jos tar­ny­bos lo­go­te­ra­peu­tė Va­lė Gružaitė tė­vus per­spė­ja apie pa­vo­jus:

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Vai­kų iki 3 me­tų ap­skri­tai ne­re­ko­men­duo­ja­ma mo­ky­ti dvie­jų kal­bų, nes tai stab­do jo kal­bos vys­ty­mą­si.

Įsi­vaiz­duo­ki­te, kiek nau­jų da­ly­kų pa­va­di­ni­mų ma­žam žmo­ge­liu­kui rei­kia su­ži­no­ti ir iš­mok­ti: dviem kal­bo­mis rei­kia mo­ky­tis dvi­gu­bai dau­giau.

Be rei­ka­lo džiū­gau­ja tė­ve­liai, be­si­gir­da­mi ap­lin­ki­niams, kad jų ma­ža­me­tis mo­ka 2–3 kal­bas. Šis tik­riau­siai mo­ka po ke­le­tą šių kal­bų žo­džių. Aš taip pat mo­ku ke­lis žo­džius pran­cū­ziš­kai, bet ne­si­gi­riu mo­kan­ti šią kal­bą.

REKLAMA

Pir­miau­sia tė­ve­liams pa­tar­čiau pa­dė­ti tvir­tus vie­nos, ge­riau­sia – gim­to­sios kal­bos pa­grin­dus, o tik jiems su­si­for­ma­vus įtrauk­ti ant­rą.

Pir­muo­sius me­tus, kad ir į už­sie­nį iš­vy­ku­sios lie­tu­vių šei­mos vai­kas (kal­bu apie ma­žy­lius iki 3 me­tų) daž­niau­siai pra­lei­džia na­muo­se. To­dėl čia re­ko­men­duo­čiau kal­bė­ti tik lie­tu­viš­kai. Už­sie­nio kal­bą jis iš­moks sa­vai­me, pra­dė­jęs sve­tur lan­ky­ti dar­že­lį ar mo­kyk­lą.

REKLAMA

Jei ma­ma ne­tu­ri ga­li­my­bės būti na­muo­se su vai­ku, rei­kė­tų pa­mė­gin­ti ras­ti lie­tu­viš­kai kal­ban­čią auk­lę, da­bar sve­tur kai kur dar­že­liuo­se yra ir lie­tu­vių vai­kų gru­pių.

Net ap­si­spren­du­siems su šei­ma pa­si­lik­ti gy­ven­ti už­sie­ny­je lie­tu­viams tė­vams ne­pa­tar­čiau nu­mo­ti ran­ka į lie­tu­vių kal­bą. Juk Lie­tu­vo­je daž­niau­siai vis tiek yra li­kę vai­ko se­ne­liai, ki­ti gi­mi­nai­čiai, ku­riuos jis atei­ty­je no­rės ap­lan­ky­ti ir su jais ras­ti bend­rą kal­bą. Be to, re­tas iš tė­vų taip to­bu­lai mo­ka už­sie­nio kal­bą, kad ga­lė­tų pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę jos tai­syk­lin­gai mo­ky­ti vai­ką. Ge­riau šią mi­si­ją pa­ti­kė­ti sve­čios ša­lies, jei ten pla­nuo­ja­ma pa­si­lik­ti, ap­lin­kai – dar­že­liui, mo­kyk­lai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jei į už­sie­nį iš­ve­ža­mas vy­res­nis nei 3 me­tų vai­kas, jau ge­rai kal­ban­tis (kad ir šiek tiek švep­luo­da­mas, ne­tar­da­mas at­ski­rų gar­sų, tai bū­din­ga to­kio am­žiaus ma­žy­liams) gim­tą­ja kal­ba, jam pro­ble­mų dėl ki­tos kal­bos mo­ky­mo kil­ti ne­tu­rė­tų.

Ma­ži vai­kai daž­niau­siai bū­na la­bai im­lūs nau­jo­vėms. Su­dė­tin­giau su tu­rin­čiais tam tik­rų kal­bos pro­ble­mų. Ant­ros kal­bos įve­di­mas dar la­biau su­stab­dys jų ir taip su­lė­tė­ju­sį kal­bos vys­ty­mą­si.

REKLAMA

Ži­no­ma, jei vai­kas au­ga šei­mo­je, ku­rio­je tė­tis – lie­tu­vis, ma­ma – ru­sė, ar­ba vie­nas iš se­ne­lių kal­ba tik ru­siš­kai, mo­ky­ti jo vie­nos kal­bos ga­li bū­ti itin su­dė­tin­ga. Ta­da siū­ly­čiau suau­gu­siems su vai­ku kal­bė­ti sa­vo gim­tą­ja kal­ba. Jam tai bus nau­din­giau, nei iš ki­ta­tau­čių mo­ky­tis lau­žy­tos lie­tu­vių kal­bos. Ta­čiau rei­kė­tų nu­si­teik­ti, kad jo kal­bos rai­da ga­li vė­luo­ti.

Vis dėl­to, jei ru­sa­kal­biai ma­ma ir se­ne­liai lie­tu­viš­kai kal­ba be ak­cen­to ir šei­ma atei­ty­je pla­nuo­ja gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, o ne Ru­si­jo­je, siū­ly­čiau pra­dė­ti nuo lie­tu­vių kal­bos mo­ky­mo. Vie­no ki­to ru­siš­ko žo­džio se­ne­liai anū­ką ga­li pra­dė­ti mo­ky­ti, kai šis tu­rės tvir­tus vie­nos kal­bos pa­grin­dus.

Nuo­vo­kiam tri­me­čiui jau ga­li­ma mė­gin­ti paaiš­kin­ti, kad pa­sau­ly­je eg­zis­tuo­ja daug kal­bų ir pa­siū­ly­ti jam pa­si­mo­ky­ti dar vie­nos – pa­sa­ky­ti vie­ną ki­tą žo­dį ki­ta kal­ba. Daž­niau­siai vai­kai su­si­do­mi ir leng­vai įsi­trau­kia į to­kį žai­di­mą.

Marina VISOCKIENĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų