Ne paslaptis, jog mūsiškės Paukščių Tako galaktikos centre tūnanti supermasyvi juodoji skylė senokai „badauja“. Tačiau astronomai prognozuoja, jog 2013-iesiems įpusėjus Šaulio A* (taip vadinama ši juodoji skylė) laukia puota: link jos artinasi didžiulis tarpžvaigždinių dujų debesis, ir astronomai turės puikią progą stebėti, kaip atrodo mūsų galaktikos centras, kai jame tūnantis 4 mln. saulių masės monstras suaktyvėja.
Astronomai neabejoja, jog milžinišką dujų debesį, kuris juda Šaulio A* kryptimi, juodoji skylė praris. Makso Planko Nežemiškos fizikos instituto Miunchene astrofizikas Štefanas Gilesenas (Stefan Gillessen) Paukščių Tako branduolį stebi jau 20 metų. Per tą laiką jam pavyko užfiksuoti tik dvi žvaigždes, kurios prie supermasyvios juodosios skylės priartėjo tiek arti, kiek priartės minėtas dujų debesis.
„Tos žvaigždės tada praskriejo pro šalį ir nepatyrė jokios žalos, - pasakoja astrofizikas. – Tačiau šįkart viskas bus kitaip: dujų debesį juodosios skylės gravitacija visiškai suplėšys į gabalėlius.“
Dujų debesis prie Paukščių Tako monstro prisiartins 36 šviesvalandžių atstumu (apie 40 mlrd. kilometrų). Jo greitis dabar siekia apie 8 mln. km/val. (2,2 tūkst. km/s), rašo „Livescience.com“. Per pastaruosius septynerius metus debesies judėjimo greitis padvigubėjo. Tarpžvaigždžinių dujų debesis jau pradėjo po truputį irti, o prieš susidurdamas su juodąja skyle, bus suardytas visiškai.
Kadangi pamatyti juodąsias skyles yra neįmanoma – tai yra objektai, kurių gravitacija yra tokia galinga, jog iš jos lauko neištrūksta net šviesa – astronomai galės stebėti, kas nutinka, kai į tokį visatos kūną patenka didelis kiekis medžiagos. Yra žinoma, jog kai kurių aktyvių supermasyvių juodųjų skylių apylinkės būna tokios ryškios, jog matomos visoje visatoje.
Stebėti, kaip medžiaga krinta į Paukščių Tako supermasyviąją juodąją skylę, pavyksta labai retai. Tikimasi, jog vis labiau artėdamas prie ribos, kurią peržengus ištrūkti iš monstro gravitacijos lauko tampa nebeįmanoma, debesis pradės vis labiau kaisti ir skleisti rentgeno spindulius, kurie turėtų būti matomi ir iš Žemės.
Kaip jau esame rašę, neišvengiamo susidūrimo link judantį dujų debesį Europos Pietinėje Observatorijoje atrado astronomų kolektyvas, vadovaujamas Reinhardo Gencelio (Reinhard Genzel).
Paukščių tako centre glūdinti supermasyvi juodoji skylė yra neįprastai pasyvi ir romi, priešingai nei kvazarai – hiperaktyvios juodosios bedugnės, kurios, siurbdamos dujas, išspinduliuoja didžiulius radiacijos kiekius. „Mūsų“ juodajai skylei progų pasmaguriauti dujomis pastaruoju metu pasitaiko gerokai rečiau. Galbūt toks badavimas lemia, jog Paukščių tako centre tūnanti pabaisa už savo brolius kvazarus yra gerokai kuklesnė ir į visatos tyrus išspinduliuoja tūkstančius kartų mažiau energijos.
