Iš darbo biržos – kurti nuosavo verslo

Ar ver­ta im­tis vers­lo, kai vos ne kas­dien kal­ba­ma apie eko­no­mi­kos są­stin­gį, įmo­nių bank­ro­tus, ma­žė­jan­tį per­ka­mu­mą? Pak­ruo­jie­tis Vir­gi­ni­jus Ze­mec­kis įsi­ti­ki­no, kad Pak­ruo­jy­je as­me­niniam vers­lui ni­šų su­ras­tų bet ku­ris darbš­tes­nis vy­ras.

Į dar­bą – sau­lei te­kant

Pak­ruo­jie­tis Vir­gi­ni­jus Ze­mec­kis kiek­vie­ną dar­bo die­ną ke­lia­si sau­lei te­kant ir ge­ro­kai prieš pen­kias iš­va­žiuo­ja į dar­bą. 43 me­tų vy­ras šiuo me­tu vie­nos įmo­nės yra pa­sam­dy­tas miš­ko tvarkymo dar­bams.

Šil­tes­nę die­ną miš­ke dar­bą bai­gia kiek po vi­du­die­nio, nes tarp me­džių, kur be­veik neuž­pu­čia vė­jas, dirb­ti iš pe­ties ka­po­jant krū­mokš­nius ap­link so­di­nu­kus yra ne­pa­ke­lia­mai tvan­ku ir karš­ta.

„Pail­siu kiek ir po­piet va­žiuo­ju pa­gal už­sa­ky­mą“, – apie įpras­tą dar­bo die­ną pa­sa­ko­ja V. Ze­mec­kis.

Vy­ras laik­raš­ty­je pa­si­skel­bė ga­lįs nu­pjau­ti žo­lę ar iš­kirs­ti brūz­gy­nus, o ta­da ir pa­si­py­lė skam­bu­čiai su už­sa­ky­mais iš­pjau­ti žo­lę ne­gy­ve­na­mo­je so­dy­bo­je, ap­leis­ta­me so­de ar pa­dė­ti vie­ni­šai mo­te­riai nu­šie­nau­ti žolę prie so­dy­bos.

V. Ze­mec­kis dar per­nai ėmė­si in­di­vi­dua­lios vers­lo veik­los, nu­si­pir­ko va­di­na­mą­jį tri­me­rį žo­lei pjau­ti, su­si­re­mon­ta­vo mo­to­ri­nį pjūk­lą pjau­ti me­džiams ir už­da­rė Dar­bo bir­žos du­ris.

„Bu­vau be­dar­bis, kaip ir da­bar dau­ge­lis ma­no pa­žįs­ta­mų, gy­ve­nau iš ke­lių šim­tų li­tų be­dar­bio pa­šal­pos. Bet da­bar dir­bu ir už­dir­bu daug dau­giau, mo­ku mo­kes­čius ir be­dar­bio gy­ve­ni­mo ne­no­riu pri­si­min­ti“, – sa­vo ap­si­spren­di­mu im­ti su­si­kur­ti sau dar­bo vie­tą Vir­gi­ni­jus pa­ten­kin­tas ir šian­dien.

Už­dar­bio lie­ka ir ke­lio­nėms

V. Ze­mec­kis pri­pa­žįs­ta, kad dir­ba daug, ta­čiau sa­vo dar­bo lai­ką ga­li pla­nuo­ti, o svar­biau­sia – šei­mos pa­ja­mos gerokai pa­di­dė­jo.

„Anks­čiau į par­duo­tu­vę atė­jęs su šei­ma, pir­miau­siai žiū­rė­da­vau į pi­giau­sių pro­duk­tų len­ty­ną. Ne­gai­lė­da­vo­me tik vai­ko ko­ky­biš­kes­niam ir dėl to bran­ges­niam mais­tui“, – pri­si­me­na Vir­gi­ni­jus.

Tau­py­ti ir da­bar iš­li­ko įpro­tis. Ta­čiau už­dar­bis lei­džia ati­dė­ti di­des­niam pir­ki­niui ir su­tau­py­ti vie­nai ki­tai šei­mos pra­mo­gai ar ne­to­li­mai va­sa­ros iš­vy­kai.

Ket­vir­tus me­tus Pak­ruo­jy­je gy­ve­nan­tis vy­ras ne­re­tai ima ste­bė­tis, kad ki­ti jau­ni vy­rai, užuo­t ėmę­si ko­kios nors dar­bi­nės veik­los, stu­mia lai­ką gy­ven­da­mi iš be­dar­bio pa­šal­pos.

Vy­ras sa­ko, kad pra­džia ne­bu­vo su­dė­tin­ga: te­rei­kė­jo Mo­kes­čių ins­pek­ci­jo­je už­re­gist­ruo­ti in­di­vi­dua­lią veik­lą pa­gal pa­žy­mą.

Da­bar jo di­džiau­sias kas­die­nis „po­pie­riz­mas“ –- re­gist­ruo­ti žur­na­le pa­ja­mas ir kas mė­ne­sį su­si­mo­kė­ti svei­ka­tos drau­di­mo mo­kes­tį.

Me­tų pa­bai­go­je nuo vi­sų pa­ja­mų rei­kė­jo su­mo­kė­ti gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­tį.

Klien­tės – vie­ni­šos mo­te­rys

V. Ze­mec­kio ki­še­nė­je su­skam­ba te­le­fo­nas.

Po po­kal­bio paaiš­ki­na: „Skam­bi­no vie­ni­ša mo­te­ris, pra­šė nu­pjau­ti se­niai ne­gy­ve­na­mo­je so­dy­bo­je žo­lę“.

To­kių už­sa­ky­mų V. Ze­mec­kis per sa­vai­tę gau­na ne vie­ną.

„Daž­niau­siai skam­bi­na mo­te­rys. Daug yra vie­ni­šų, ku­rių vy­rai, sū­nūs iš­va­žia­vo dirb­ti į už­sie­nį, o jos li­ko tvar­ky­tis vie­nos na­mų ūkiuo­se. Joms ne pa­gal jė­gas iš­pjau­ti žo­lę prie na­mų, pri­žiū­rė­ti ge­res­niems lai­kams pa­lik­tų so­dy­bų ap­lin­ką ne­tu­rint tam spe­cia­lių prie­tai­sų“, – sa­ko Vir­gi­ni­jus.

Im­tis veik­los trū­ko ži­nių

V. Ze­mec­kis pa­sa­ko­ja, kad dau­ge­lis jau­nų be­dar­bių do­mi­si, kaip jam se­ka­si, ta­čiau pa­tys tuo už­siim­ti ne­si­ryž­ta.

„Man at­ro­do, apie ga­li­my­bes pa­čiam su­si­ras­ti le­ga­laus dar­bo žmo­nės ži­no per ma­žai. Ir aš ne­ži­no­jau, kol tai iš­ban­dęs bi­čiu­lis ne­pa­ta­rė man im­tis to­kios veik­los. Iki tol vis­kas at­ro­dė daug su­dė­tin­giau“, – juo­kia­si V. Ze­mec­kis.

Nors sa­ko­ma, kad Pak­ruo­jy­je nė­ra dar­bų ir nie­kam nie­ko ne­rei­kia, V. Ze­mec­kis tvir­ti­na ma­tan­tis ne vie­ną ga­li­my­bę im­tis in­di­vi­dua­lios veik­los.

„Ne­su lin­kęs blaš­ky­tis ir kol kas ne­no­riu nie­ko keis­ti. Iman­tis vers­lo, rei­kia ne tik pi­ni­gų, bet ir ži­nių, pa­ty­ri­mo. Ma­nau, kad man tas lai­kas dar nea­tė­jo. Svar­bu iš­lai­ky­ti tai, ką tu­riu da­bar: dar­bą miš­ke ir pa­sto­vius klien­tus pe­rau­gu­siai žo­lei ir krū­mams pjau­ti“, – per­spek­ty­vas kur­ti to­kių pa­slau­gų įmo­nę V. Ze­mec­kis kol kas pa­lie­ka atei­čiai.

Janina VANSAUSKIENĖS