REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Euro zonos krizė tęsiasi jau pustrečių metų. Per šį laiką buvo pateikti įvairiausi krizės sprendimo scenarijai, deja, politinis trumparegiškumas ir savų interesų paisymas griauna viltis pasiekti optimalų susitarimą. Praėjusią savaitę Romoje vyko derybos tarp Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos lyderių. Susitikimo metu Francois Hollande'as drauge su Angela Merkel apsikeitė frazėmis, kurios kuo puikiausiai atspindi besitęsiančios euro zonos agonijos priežastis, rašo „The Wall Street Journal.“

REKLAMA
REKLAMA

Vokietijos kanclerė susidūrė su spaudimu tiesiogiai paremti Ispanijos bankus, naudojant euro zonos gelbėjimo fondus. Į tai A. Merkel atsakė: „Aš esu Vokietijos kanclerė ir negalėsiu kontroliuoti, kur Ispanijos bankai išleis pinigus.“ Tuo tarpu Prancūzijos prezidentas atsakydamas į klausimą, ar vardan Europos skolų kolektyvizacijos sutiktų sudaryti politinę sąjungą pareiškė: „Negali būti jokių kalbų apie suvereniteto mažinimą, kol sąjungos narės elgsis nesolidariai.“ Trumpai tariant, ginčas vyksta dėl teisės išrašyti skolos čekius.

REKLAMA

Šią savaitę Europos vadovai renkasi į dar vieną susitikimą, tačiau mažai tikėtina, kad jo metu pavyks išspręsti pagrindinius nesutarimus. Euro zona atsidūrė per vieną žingsnį nuo suirutės. Europos finansų sistema yra susiskaldžiusi, nyksta pasitikėjimas, indėlininkai iš bankų atsiima pinigus. Ekspertai kone vieningai sutinka, kad Europos centrinis bankas (ECB) privalo išpirkti su finansavimo problemomis susiduriančių valstybių skolos vertybinius popierius, valstybės narės turi susitarti dėl tiesioginio bankų rekapitalizavimo ir bendros rizikos euroobligacijų.

REKLAMA
REKLAMA

Deja, trečiadienį ir ketvirtadienį Europos vadovams nepavyks pasiekti susitarimo šiais klausimais. Net ir susitikimo organizatoriai savo lūkesčių kartelę nuleido iki paties žemiausio lygmens. Geriausiu atveju Europos lyderiai gali susitarti dėl vieningos euro zonos bankų priežiūros, tačiau finansų rinkoms šis žingsnis nepadarys didelio įspūdžio.

Pastaraisiais metais dėl nesugebėjimo išspręsti euro zonos krizę gero tono ženklu tapo kaltinti Vokietiją ir kanclerę A. Merkel. Pasaulio lyderiai ir žiniasklaida kritikavo A. Merkel nenorą kolektyvizuoti euro zonos skolas ir raginimą susitelkti į ilgalaikes reformas. Šią savaitę Europos vadovai aptars Europos tarybos, Europos Komisijos, ECB ir Eurogrupės pasiūlymus dėl fiskalinės ir politinės sąjungos. Vis dėlto A. Merkel dienotvarkės pagrindinis tikslas – užkirsti kelią dar vienai krizei, o ne išspręsti esamą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Naivu tikėtis, kad Europa nutartų kolektyvizuoti valstybių skolas be politinės sąjungos. Vis dėlto jeigu Europos lyderiai sukurtų fiskalinę ir bankinę sąjungą ignoruodami politinio vienijimosi poreikį, tuomet monetarinės sąjungos pagimdytos bėdos per vieną dieną tik padvigubėtų. Šiuo klausimu didžiausia kliūtis yra Prancūzija, kuri nuo pat pradžių priešinosi politiniam Europos susivienijimui. Prancūzija pasižymi griežta centralizacija, sekdama ilgametėmis politinėmis tradicijomis ši valstybė pirmenybę teikia tarpvyriausybiniam bendradarbiavimui, o ne viršnacionalinei valdžiai. Dėl šios priežasties euro zona buvo konstruojama kaip suverenių valstybių klubas, o ne federacinė valstybė.

REKLAMA

Teoriškai sumanymas buvo visai neblogas. Draudimas gelbėti prasiskolinusias valstybes ir ECB galių apribojimas teikiant tiesiogines paskolas sąjungos narėms turėjo skatinti drausmingą ekonominę politiką. Deja, tikrovė pasirodė esanti kiek sudėtingesnė. Ekonominio pakilimo metais euro zonos narės nepaisė išlaidavimo normų, o prasidėjus krizei nebesugebėjo ir nebenorėjo imtis reikiamų reformų.

Paradoksalu yra tai, kad Prancūzija tiki euro ateitimi ir suverenių skolų kolektyvizacija, tačiau nenori pripažinti, jog šio modelio įgyvendinimui yra gyvybiškai svarbu sukurti politinę sąjungą, nes dabartinis 17 narių tarpvyriausybinis bendradarbiavimas yra visiškai neveiksmingas.

REKLAMA

Be to, reikia pripažinti, kad ECB ir gelbėjimo fondams suteikus teisę tiesiogiai skolinti pinigus valstybėms narėms, krizė nebus išspręsta. Bėdų prispaustos valstybės gaus šiek tiek laiko, tačiau jis bus iššvaistytas kosmetinėms korekcijoms, o ne struktūrinėms reformoms. Vargu, ar bestuburiai politikai imtųsi liberalizuoti darbo rinką, mažinti biurokratiją ir karpyti nepakeliamas socialines išlaidas.

Į giliausią duobę įkritę graikai taip ir nesugebėjo imtis struktūrinių reformų, kurias įsipareigojo vykdyti mainais už finansinę paramą. Tuo tarpu Italijoje ryžtas kovoti su problemomis išsikvėpė vos tik ECB pasiūlė pigų ir ilgalaikį finansavimą šalies bankams, panašiai įvykiai susiklostė ir Ispanijoje. Kita vertus, vyriausybės ir rinkėjų nuomonė ne visada sutampa. Taupymo politikos šalininkai turi mažai šansų laimėti rinkimus. Graikijos valdantieji tik po pakartotinių rinkimų sugebėjo grįžti į valdžią, nes pažadėjo sušvelninti taupymo politiką. Prancūzijos prezidento F. Hollande'o rinkimų programa buvo pagrįsta pažadais skatinti ekonomiką, sumažinti pensijinį amžių, sugriežtinti darbo teisės nuostatas, saugančias darbuotojų interesus, ir padidinti mokesčius turtingesniam visuomenės sluoksniui.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nėra ko stebėtis, kad susiklosčius tokiai padėčiai nei Vokietija, nei ECB nenori prisiimti likusios Europos skolų. Finansų rinkos laukia, kol bus susitarta dėl aiškaus rizikos paskirstymo mechanizmo bei nuostolių kompensavimo vienos ar kitos narės nemokumo atveju. Iki tol bet kokios politikų kalbos rinkose gali sukelti tik vienadienius teigiamus pokyčius.

Teisūs tie, kurie sako, kad kreditoriai turėtų prisiimti nuostolius infliacijos ir fiskalinių pervedimų forma, nes šiuo metu jokia politinė jėga nėra pajėgi priversti prasiskolinusių valstybių gyventojų apmokėti skolas. Vis dėlto tokio sprendimo negalima priimti paslapčiomis, nes tada sąjungos institucijos praras bet kokį pasitikėjimą. Tik viršnacionalinė institucija gali priimti sprendimą perskirstyti nuostolius, atimti iš vienų ir atiduoti kitiems. Tik politinė sąjunga gali nuspręsti kokią dalį Ispanijos bankų nuostolių teks apmokėti Slovakijos pensininkams, o kokią investuotojams ir bankų vadybininkams. Bandymas išspręsti dabartinę krizę vengiant politinės sąjungos yra pasmerktas žlugti. Bėda ta, kad Prancūzija stovi skersai politinio vienijimosi kelio.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų