REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vis dažniau diskutuojama apie tai, kokiomis vertybėmis gyvena šių dienų visuomenė ir kiek turėdami laisvę esame iš tikrųjų laisvi? Filosofas Rytis Bulota Alantoje vykusiame „Santaros-Šviesos“ suvažiavime skaitė pranešimą apie liberaliąją demokratiją tema „Lietuviškasis liberalizmas gali?“. Savo pasisakyme R. Bulota apžvelgė ne tik šių dienų visuomenės formavimosi tendencijas, bet ir palietė vieną kitą itin aktualų viešojo diskurso klausimą.

REKLAMA
REKLAMA

Postkomunistinis palikimas

„Kalbant apie liberalią demokratiją, kuri po tokios „rusiškosios demokratijos“ skiriasi vienareikšmiška pagarba individo teisėms ir laisvėms (kad ir kaip mums jau būtų viskas atsibodę), jeigu norime suvokti, iš kur kyla problemos, svarbu įvardyti ir tam tikrus simptomus, tuomet galbūt ir atsakymai atrandami lengviau. Negalime pabėgti ir nekalbėti apie buvimą postkomunistinėje erdvėje“, – kalbėjo filosofas.

REKLAMA

Pranešėjas savo kalboje akcentavo penkias fundamentaliojo komunistinio palikimo sritis, kurių kontūrai aiškiai pastebimi ir šių dienų visuomenėje: „Atsilikimo istorija – didžiajai daugumai Rytų Europos valstybių istoriškai buvo būdingas atsilikimas. Antrasis palikimas – elito nebuvimas. Pereinamas procesas buvo taikingas, jau vien pavadinimai apie tai kalba – „Aksominė revoliucija“, „Dainuojanti revoliucija“. Be jokios abejonės, turime tuo džiaugtis, bet yra šio proceso minusas: elito pasikeitimas neįvyko. Kai kalbame ypač apie ekonominę erdvę, turime tuos pačius žmones, kurie anksčiau buvo susaistyti nomenklatūriniais ryšiais. Nereikia nė kalbėti apie slaptąsias tarnybas, bet skaitant disidentų atsiliepimus galima rasti ne vieną istoriją, kai žmogus pasakoja, kad pas jį atėjo daryti kratos tam tikri žmonės, o šių dienų gyvenime tie patys žmonės yra sėkmingi verslininkai ir noriai fotografuojasi glamūriniams žurnalams.“

REKLAMA
REKLAMA

Užsitęsęs sovietmetis

Kalbėdamas apie ekonominę situaciją R. Bulota pabrėžė, kad tie, kurie Sovietų Sąjungoje buvo ekonominėje viršūnėje, lygiai taip pat gyvena ir šiandien. Ta pati tendencija pastebima kalbant ir apie kultūrinį bei politinį elitą.

„Trečiasis palikimas – silpnos politinės sistemos. Čia verta pažvelgti, kokią situaciją šalyje stebėjome 1995 metais ir iš ko jau spėjome išsikapstyti. Kalbat apie atsilikimą, galima paminėti tokį pavyzdį kaip interneto ryšys, Lietuvoje jis yra dvigubai greitesnis nei kur nors Italijoje, tad neturime būti dideli pesimistai, žingsnis į priekį tikrai padarytas“, – kalbėjo R. Bulota ir pridūrė, kad ne mažiau už ankstesnius komunizmu santvarkos palikimo fragmentus yra akivaizdus komandinės ekonomikos palikimas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Taip pat nemažiau svarbi palikimo forma – senųjų institucijų įsitvirtinimas. Kuomet žvelgiame į institucijas kaip į organizacijas, tiek kaip į įvairias visuomenines normas, papročius, vertybes ir t.t. Tai galime pastebėti, kad instituciškai vis dar esame sovietmetyje. Tikėjimas, kad štai ateis nauji žmonės ir viskas pasikeis, yra labai optimistinis, nes institucijų vidinė kultūra mažai kinta, Kai jaunas žmogus atsiduria tarp kolegų, kuriuos išauklėjo sovietmetis, jis išmoksta gyventi būtent tokioje organizacijoje ir žaisti pagal pateiktas žaidimo taisykles“, – kalbėjo filosofas.

REKLAMA

„Violetinės minios“ fenomenas

Pašnekovas minėjo, kad net ir universitetuose akademinė laisvė nėra toks įprastas dalykas, kaip norėtųsi, tas pats pasakytina ir apie požiūrį į studentą. „Pastebimas skirtumas tarp Vytauto Didžiojo universiteto ir kitų šalies aukštųjų mokyklų, nes VDU neturėjo institucinio šleifo – atėjo jauni žmonės ir susiformavo kitokia laisvės struktūra. Kalbat apie visuomenę, šiandien galima sakyti, kad daugelis mūsų problemų yra tiesiogiai neįvardintos. Klonio gatvės istorija labai didele dalimi susijusi su tuo, kad žmonės nepasitiki institucijomis ir jie turi labai tvirtą pagrindą tą daryti. Elito pasikeitimas neįvyko. Tai, kas šiuo metu Lietuvoje yra būtiniausia (valdžių atskyrimas) ir tai, kad valdžios formos viena kitą prižiūrėtų negailestingai. Prie viso to – visuomenė irgi turi turėti balsą.“

REKLAMA

Pranešėjas pridūrė, kad visuomenės balsas būtinas jau vien dėl to, kad nepasikeitus visuomenės elitui, o institucijose dirbant sovietmečio principais, situacija negerės: „Šiais žmonėmis pasitikėti yra per daug optimistiška ir neatsakinga. Juk tikime įstatymo viršenybės principu ir teisine valstybe, bet reikia turėti omeny, kad teisinės valstybės struktūroje egzistuoja „postruktūrės“, kurios žaidžia pagal savo žaidimo taisykles ir dėl šios priežasties, kad ir kokia man būtų antipatiška vadinamoji „violetinė minia“, manau, ne atsitiktinumas, kad dalis iškilių žmonių prie jų prisijungė. Tai nėra tik politiniai dalykai ar išskaičiavimas. Ir tada prasideda diskusijos apie kitoniškumą, įstatymo viršenybės gynėjus ir pradedama demonizuoti tuos „runkelius“ visiškai neigiamai, bet tokiu būdu mes silpniname bendrą pasitikėjimą valstybe, bendrą pilietiškumą.“

R. Bulota savo kalboje akcentavo ir tai, kad viešojoje erdvėje kartasi pritrūksta atsakomybės už pasakytus žodžius: „Kuomet kalbame apie valstybę, pilietinę visuomenę, tai vienas iš pagrindinių dalykų, kad ir kaip banaliai beskambėtų, yra pagarba. Kitas dalykas, kurio labais trūksta – savitvarda, juk kuomet esi viešojoje erdvėje, pagalvok, kad tavo sakomi žodžiai turi poveikį, tad susitvardyk, susilaikyk nuo epitetų“, – kalbėjo filosofas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų