Keista, tačiau konstanta turėjęs per amžius išlikti elegancijos suvokimas labai kito. Manau, jog kito jis todėl, kad žmonės galvojo (ir galbūt galvoja), jog elegancija ateina drauge su nauju drabužiu. Tarkim viduramžiais, elegantiška moteris buvo ta, kuri vilkėjo pūstą suknią, slepiančią krūtinę, alkūnes, kojas. Suknelė turėjo būti sodrios – žalios, mėlynos ar raudonos – spalvos. Po suknele damos vilkėdavo dar porą drabužių (apatiniai rūbai, kelnės). Viduramžiais moterys netgi nusiskusdavo dalį plaukų, kad kakta atrodytų aukštesnė! Skrybėlės, papuošalai, keli sluoksniai rūbų – o kurgi pati moteris? Nesvarbu, kur moteris, svarbu tas kalnas rūbų buvo prilyginamas elegancijai.
Štai Renesanso epochos moteris norėdama atrodyti elegantiškai dėvėdavo tvirtai surištą korsetą, kad pabrėžtų savo laibą liemenį, pūstą suknią, kuri buvo jau trumpesnė nei viduramžiais – iki kauliukų (dar tik XIV amžius, o moteris jau nurenginėjama).
Keista, tačiau elegantiškai atrodyti norintys vyrai nuo pat viduramžių turėjo rengtis panašiai kaip moterys. Baroko epochoje gyvenęs elegantiškas vyras privalėjo nešioti peruką ir, iš tiesų, šiek tiek sumoteriškėti: nešioti mažas skrybėles, kurios vizualiai siaurino pečius, kelnes plačias ties klubais, batus su pakulne ir t.t.
Klasicizmo epochos moterys savo eleganciją rodė itin giliomis iškirptėmis. Buvo net laikas, kai be gilios iškirptės moteris negalėjo patekti į operą! Et, tiek pastangų dėl išvaizdos, o elegantiškiausiomis to meto moterimis vis tiek laikomos tos, kurios kukliai nusilenkdavo pasisveikindamos ar grakščiai paduodavo ranką...
Naujausiųjų laikų eleganciją sunku apibūdinti. Dabar turime visko: ir keliasluoksnių apdarų, ir visai mažų medžiagos lopinėlių, kurių neapsiverčia liežuvis vadinti drabužiais. Galiu pasakyti tik tiek: žmonijai pavyko nurengti moterį, tačiau ar rado ji tame eleganciją – klausimas. Trumpos, permatomos suknelės, nedengiančios kūno, bet uždengiančios sielą, privertė kai kuriuos vyrus pamiršti, kas yra tikroji moters elegancija. Tai ne jos kūnas, tai – jos vidus, jos manieros, jos nuoširdumas, kuklumas. Tai – viskas, kas slepiasi po iššaukiančiu drabužiu, kuriuo dabar taip paprasta atkreipti dėmesį.
Įdomu tai, kad Viduramžių, Renesanso, Klasicizmo epochose žmonių socialinis pasiskirstymas buvo labai aiškus: staliaus ir siuvėjos dukra niekada nebus elegantiška dama, o turtingo dvarininko ir bajoraitės dukra – amatininke. Dabar, kai kiekvienas galime tapti tuo, kuo tik norime, pamirštame savo prigimtinį paprastumą, subtilumą.
XXI amžiaus skubėjimas kartais mus priverčia pamiršti elegancijos svarbą. Manome, kad įgytas išsilavinimas prestižiniame universitete, apsilankymas naujoje meno galerijoje, kavos gurkšnojimas padarys mus elegantiškais. Gaila, bet merginos pamiršta nesikeikti kaip mužikai, vaikinai – nesispjaudyti. Ir kas iš to diplomo, kai nežinai pagrindinių etiketo taisyklių. Puiku, jog medija mums gali pasiūlyti tūkstantį ir vieną straipsnį, padedantį elegantiškai apsirengti, tačiau elegantiško elgesio subtilybių mokytis turime ne iš popieriaus, o iš savęs: tik nuoširdumas, papildytas derančiais drabužiais, padarys mus paprastus, elegantiškus. Nes elegancija – tai gracija.
Aurelija Makselytė
