Ar Garliavos šturmas suskaldė Lietuvą?

Vy­tau­tas Lands­ber­gis, praė­ju­sį šeš­ta­die­nį lan­kė­si Šiau­liuo­se vy­ku­sio­je Ka­riuo­me­nės ir vi­suo­me­nės šven­tė­je. Išs­kir­ti­nio in­ter­viu „S plius“ te­le­vi­zi­jai me­tu V. Lands­ber­gis sa­kė, kad Eu­ro­pa į mus ne­žiū­ri kaip į ne­vy­kė­lius. Daž­nai mes pa­tys mė­gau­ja­mės sa­vo pa­čių ar ša­lies trū­ku­mais ir įsi­kal­ba­me esan­tys ne­vy­kė­liai. Vis dėl­to įvy­kiai Gar­lia­vo­je, po­li­ti­ko tei­gi­mu, įro­do, ko­kia Lie­tu­va yra su­si­skal­džiu­si. „Tie, ku­rie ėmė­si jė­gos, var­gu ar gal­vo­jo ir pro­gno­za­vo vi­sas ga­li­mas pa­sek­mes. Va toks yra Lie­tu­vos su­si­skal­dy­mas“, – sa­kė V. Lands­ber­gis.

Dar­bo sa­vai­tę pra­lei­džia­te Briu­se­ly­je ar­ba Stras­bū­re, tad ga­li­te į Lie­tu­vą pa­žvelg­ti tar­si iš ša­lies. Kaip gi ji at­ro­do iš ES šir­dies?

Ki­tų ša­lių žmo­nėms ar po­li­ti­kams Lie­tu­va at­ro­do ge­riau, nei bū­nant Lie­tu­vo­je. Ten ver­ti­na­mi mū­sų pa­sie­ki­mai, žy­giai, ko­vo­ji­mas su kri­ze. Lie­tu­va yra tarp ša­lių, ku­rios ne­blo­gai su­si­tvar­kė su iš­mė­gi­ni­mais. Iš ten ma­ty­ti pir­miau­sia tai, kas ge­ra. Mes pa­tys mė­gau­ja­mės sa­vo pa­čių ar­ba ša­lies trū­ku­mais ir ge­ro­kai įsi­kal­ba­me, kad esa­me ne­vy­kė­liai. Ir Vy­riau­sy­bės dar­bo ne­ga­li­ma ver­tin­ti nei­gia­mai. Prieš kri­zę at­si­lai­ky­ta, eko­no­mi­ka au­ga, žmo­nės tai jau pra­de­da jaus­ti. Eko­no­mi­ka ga­lė­jo žlug­ti, ga­lė­jo bū­ti de­val­vuo­tas li­tas, pri­slėg­ti be­vil­tiš­kos sko­los, į ku­rias yra įklim­pu­sios ki­tos, at­ro­dy­tų, sėk­min­gos vals­ty­bės. Bet yra ki­tų da­ly­kų, ne vien eko­no­mi­ka, o ki­to­se sri­ty­se rei­kia­mos pa­žan­gos ne­bu­vo pa­da­ry­ta. Įsi­kib­ta kaip į gel­bė­ji­mo­si ra­tą į fi­nan­sų tvar­ky­mą. Vi­sus žlug­do įpro­tis gy­ven­ti ne pa­gal pa­ja­mas, o mes su­si­ba­lan­sa­vo­me.

Ša­lies ūki­nin­kai skun­džia­si ES su­da­ry­to­mis pra­stes­nė­mis są­ly­go­mis nei ki­tų ša­lių ūki­nin­kams.

Tur­tin­gos Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lys yra iš­si­rū­pi­nu­sios daug leng­va­tų ūki­nin­kams, o Lie­tu­va tiek daug ne­ga­lė­jo gau­ti, nors gau­na pa­kan­ka­mai daug. Pa­ly­gi­nus kai­nas ir pa­klau­sus, ko­dėl jos di­de­lės, ne ūki­nin­kai kal­ti. Ūki­nin­kas – tik ža­lia­vos tie­kė­jas. O tie, ku­rie ga­mi­na pre­kę par­duo­ti, kai­nas mie­lai ke­lia, nes nuo to pri­klau­so pel­nas. Briu­se­ly­je nuei­ni ap­si­pirk­ti, kai­nos at­ro­do pa­na­šiai, bet ten mo­ki eu­rais. Lie­tu­vo­je nė­ra di­de­lės kai­nos. Juk nie­kas ne­puo­la vež­ti mais­to į Lie­tu­vą – jei bū­tų pi­giau, ta­da vež­tų.

Kaip ver­ti­na­te emig­ra­ci­ją?

Vis­kas pri­klau­sys nuo iš­vyks­tan­čių­jų gau­sos ir ga­lu­ti­nio re­zul­ta­to. Ga­li­me ir su­nyk­ti kaip tau­ta sa­vo že­mė­je, o gal at­si­ran­dan­čią tuš­tu­mą už­pil­dys žmo­nės, at­vy­kę iš Azi­jos. Tai vi­sos Eu­ro­pos pro­ble­ma. Vi­si pa­ti­ria gy­ven­to­jų ma­žė­ji­mą ir ki­tos kul­tū­ros žmo­nių at­vy­ki­mą. Jei lik­si­me pus­tuš­tė že­mė, vers­li­nin­kai gal kvie­sis pi­ges­nių dar­bi­nin­kų iš Ki­ni­jos ar Viet­na­mo. Toks pi­ni­gi­nis po­žiū­ris ga­li daug kai­nuo­ti ki­tu at­žvil­giu. Tai ne vien gy­ve­ni­mo lyg­mens pro­ble­ma. Eu­ro­po­je daug pro­ble­mų su­ke­lia žmo­nių ne­no­ras kur­ti šei­mas, džiaug­tis vai­kais. Čia kaž­kas yra nu­sprū­dę ir mū­sų ša­ly­je. Tai vi­sos eu­ro­pi­nės ci­vi­li­za­ci­jos kri­zė. Bran­gin­ki­me šei­mą. Rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad tai pa­grin­di­nis ga­li­mas džiaugs­mas gy­ve­ni­me. Ne už­dar­biai ir pre­kės, ku­rių į kars­tą ne­su­sik­rau­si.

Lie­tu­vo­je vis brangs­tan­čios du­jos ke­lia žmo­nių ne­pa­si­ten­ki­ni­mą.

Kai sa­ko­ma, kad du­jos brangs­ta, tai ap­gau­lin­gos for­mu­luo­tės. Tie­kė­jas tu­ri daug ga­li­my­bių vie­niems kel­ti kai­nas, o ki­tiems ma­žin­ti ir iš to da­ro Ru­si­jos įta­ką ple­čian­čią po­li­ti­ką. Jei pa­kel­tų kai­ną vo­kie­čiams, Vo­kie­ti­ja su­pyk­tų, o kai lie­tu­viai pyks­ta, ga­li­ma pa­ma­ni­pu­liuo­ti taip, kad jie pyk­tų ant sa­vo vy­riau­sy­bės. Taip ir gy­ve­na­me. Išei­tis – kaip at­si­lai­ky­ti, kad ne­bū­tum prie­var­tau­ja­mas per kai­ną. Mes esa­me tai­ki­nys. Tai su­si­ję su po­li­ti­ka. Jei ne­no­ri­me bū­ti tai­ki­nys ir ken­tė­ti nuo sa­va­nau­diš­ku­mo, ieš­ko­me, kur ki­tur du­jų nu­si­pirk­ti. Da­bar yra pro­jek­tai sta­ty­ti su­skys­tin­tų du­jų ter­mi­na­lą. At­si­ve­ši­me du­jas kaip naf­tą – juk Bū­tin­gės ter­mi­na­lą pa­sta­tė­me. Ga­li­me džiaug­tis, kad tu­ri­me tą ter­mi­na­lą. Ta­da at­si­ran­da ba­lan­sa­vi­mas ir par­da­vė­jas nė­ra vi­siš­kas po­nas. Ky­la klau­si­mas, kiek Lie­tu­va pa­ti su­ge­bės tai įgy­ven­din­ti. Ru­de­nį kei­sis val­džia ir neaiš­ku, ko­kie bus val­džios nu­si­sta­ty­mai.

Gar­lia­va su­skal­dė Lie­tu­vą į dvi da­lis. Kaip ver­ti­na­te šiuos įvy­kius?

Tai ne Gar­lia­vos įvy­kiai. Tai Lie­tu­vos įvy­kiai. Toks dvi­gu­bas tei­sin­gu­mo su­vo­ki­mas ir ko­rum­puo­to ar­ba ša­liš­ko tei­sin­gu­mo, teis­mi­nių jė­gų, dik­ta­tū­ros ap­raiš­kos yra vi­so­je Lie­tu­vo­je. Tik Gar­lia­vo­je tai la­bai skau­džiai per vie­no vai­ko li­ki­mą užašt­rin­ta. Ir to­kia pra­kti­ka, ku­ri ga­lė­tų bū­ti ne for­ma­li, ne me­cha­niš­ka, o žmo­niš­ka. Įs­ta­ty­muo­se tai įra­šy­ta, bet jei to nė­ra gal­vo­se ir šir­dy­se – ma­ža. At­ro­do, kad vis­kas da­ro­ma pa­gal ru­siš­ką so­vie­ti­nį po­sa­kį: „Si­la jest – uma ne­na­do“ (rus. „Jei yra jė­gos, tai pro­to ne­rei­kia“). Jė­ga yra ir tą jė­gą ga­li­ma pa­leis­ti dau­žy­ti, grob­ti. Tai su­skal­do ne tik Gar­lia­vą. Vai­kas kly­kia, nes jam bai­su. Gal jis pri­si­me­na, ką su juo da­rė. Jam bai­su ir vi­siems bai­su, kai gra­si­na­ma, kad šau­dys gu­mi­nė­mis kul­ko­mis, pa­leis šu­nis. Pjūk­lais pjaus­to­mos sie­nos ir dau­žo­mas lan­gas. Vai­kui juk tu­ri bū­ti bai­su. Kai vai­kui bai­su, jis ken­čia. Jį rei­kė­tų at­jaus­ti, o ne šai­py­tis. Tai ar­cha­ji­nė ar­ba tie­siog so­vie­ti­nė gal­vo­se­na. Jė­gos žmo­nių gal­vo­se­na. Kiek pa­sau­ly esa­me su­sve­ti­mė­ję ir nu­žmo­gė­ję? Va­lia įvyk­dy­ta, bet ko­kia kai­na? Pa­sek­mes dar pa­ma­ty­si­me. Duok Die­ve, kad mer­gai­tei ne­bū­tų blo­gų pa­sek­mių ir ji ga­lė­tų ra­miai gy­ven­ti. Ar ji gy­vens sa­vo na­muo­se? Kur bus jos ar­ti­mie­ji, drau­gės? Ji paim­ta jė­ga ma­nant, kad tai ma­žiau svar­bu, nei bū­ti su mo­ti­na. Pa­ma­ty­si­me, ar to pa­kaks ir ar vai­kas ne­pra­dės blo­gai jaus­tis. No­rė­čiau ti­kė­ti, kad blo­gų pa­sek­mių ne­bus. Tie, ku­rie ėmė­si jė­gos, var­gu ar gal­vo­jo ir pro­gno­za­vo vi­sas ga­li­mas pa­sek­mės. Va toks yra Lie­tu­vos su­skal­dy­mas.  Ma­tant vaiz­dus ir gir­dint mer­gai­tės klyks­mą, kai ją plė­šia nuo te­tos kak­lo, vai­ko tei­sių kont­ro­lie­rė ver­kia iš džiaugs­mo... Tai kaž­kas pa­pu­vę ka­ra­lys­tėj.

Apie ko­kią Lie­tu­vą sva­jo­jo­te?

Są­jū­dis sie­kė, kad Lie­tu­va bū­tų lais­va, pa­ti pa­si­rin­ku­si sa­vo ke­lią ir ga­lė­tų kur­ti, ne­dik­tuo­jant jai iš im­pe­ri­jos sos­ti­nės ar per eko­no­mi­nį val­dy­mą. Juk žmo­gus sa­vo vers­liu­ko ne­ga­lė­jo tu­rė­ti. Iš to mes tu­rė­jo­me išei­ti ir išė­jo­me, nors Gor­ba­čio­vas man sa­kė, kad ne­leis. Kas ten ką ta­da ga­lė­jo įsi­vaiz­duo­ti? Da­bar yra lais­vė tvar­ky­tis. Jei ne­mo­ka­me tvar­ky­tis ir mus už­val­do mū­sų pa­čių pa­ra­zi­tai – tai yra mū­sų iš­lai­ko­mi ar­ba neiš­lai­ko­mi eg­za­mi­nai. Tiks­las bu­vo gau­ti tei­sę lai­ky­ti eg­za­mi­ną, ne­klu­pi­nė­ti ant­raei­liuo­se da­ly­kuo­se. Da­bar mums nie­kas ne­gra­si­na tie­sio­giai, in­ter­ven­ci­jo­mis ir oku­pa­ci­jo­mis. Nie­kas nei­ma vai­kų į sve­ti­mą ka­riuo­me­nę. Iš to mes išė­jo­me. Ką iš to pa­si­da­ro­me? Ar su­ge­ba­me pa­si­nau­do­ti tei­sin­gai? Daž­nai gal­vo­ja­me ne­tei­sin­gai ir pri­si­gal­vo­ja­me pro­ble­mų, pri­spaus­ti ir pa­nie­kin­ti jau sa­viš­kių ran­kų.

Ar tu­ri­te lai­ko sau?

Ma­no po­li­ti­nis dar­bas nė­ra duok­lė už al­gą. Dir­bu jį nuo­šir­džiai ir ma­tau, kad yra pra­smės. Yra pra­smės ir kul­ti­vuo­ti mu­zi­ką ar ki­tus in­te­re­sus. Aš pia­ni­nu skam­bi­nu iki šiol, bet tik kai pa­kvie­čia. Sa­vo pa­ties ma­lo­nu­mui ne­tu­riu to­kios pra­ban­gos. Mėgs­tu, bet sau skam­bi­nu re­tai. Kur kas ma­žiau skai­tau ki­tų kny­gas. Da­rau sa­vo. Yra toks juo­kas, kad „čiuk­čia nė­ra skai­ty­to­jas, jis yra ra­šy­to­jas“. Bet kai pa­skai­tau, ži­no­ma, džiau­giuo­si, kar­tais į teat­rą, kon­cer­tą nuei­nu. Ne­si žmo­gus vi­sai pa­si­lai­do­jęs.

Ar daug lai­ko ski­ria­te ar­ti­mie­siems?

Kiek pa­vyks­ta. Man nė­ra prio­ri­te­tas kuo il­giau ma­ty­ti vai­kus ir anū­kus. Tu­rė­ti jų – džiaugs­mas. Ga­liu pa­si­džiaug­ti, rū­pin­tis, kaip jiems se­ka­si sa­vo gy­ve­ni­mus kur­ti. Tu­riu ke­tu­ris proa­nū­kius. Šei­mą, ki­ta ver­tus, skriau­džiu. Esu užim­tas ki­tais da­ly­kais ir ne­sup­ran­tu žmo­nių, ku­rie ne­no­ri tu­rė­ti vai­kų. Jie pa­tys nu­si­ker­ta pu­sę gy­ve­ni­mo, bet ne ma­no rei­ka­las ką nors mo­ky­ti.

Parengė Ok­sa­na Lau­ru­ty­tė