REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Balsas.lt gauna daug skaitytojų laiškų apie įvykius Garliavoje. Supažindiname su R. Jakubausko mintimis, apsilankius Klonio gatvėje jau išvykus teisėsaugos pareigūnams.

REKLAMA
REKLAMA

Vakar pradėjau stipriai sloguoti ir užmigti nedavė mintis, jog Klonio gatvėje, Garliavoje, nerasiu nė vieno nusiteikusio bendrauti žmogaus, kadangi žiniasklaidoje pastebėjau informaciją apie rengiamą policijos operaciją. Netgi šįryt pabudęs telefone radau mamos ir artimųjų žinutes, jog man nėra reikalo važiuoti ten, kadangi Drąsiaus Kedžio dukrelė buvo perduota mamai. Pasaulis per naktį pasikeitė: policija vis dėlto sėkmingai ankstų rytą suorganizavo D. Kedžio tėvų namų šturmą, kurio metu buvo įvykdytas teismo nuosprendis, o jo įvykdymo vietoje budėję žmonės patraukė protestuoti į Sostinę.

REKLAMA

Lyg tyčia

Nepaisydamas nei straipsnių žinių portaluose, nei artimųjų įkalbinėjimų nevykti į Klonio gatvę, iš Vilniaus grįžau į Alytų ir išvykau į Garliavą. Kelionė neprailgo, tačiau buvo itin šlapia, kadangi pliaupė kaip iš kibiro. Nejučiomis pasiekiau reikiamą vietą, radau ją be didesnių pastangų. Automobilį palikau nuošaliau ir iki Kedžių kiemo ėjau pėsčiomis.

Iš tikrųjų buvo labai keista artintis prie vietos, kuri supynė ten budėjusių žmonių likimus, o dabar liko, švelniai tariant, nebyli ir tuščia. Mano akys užkliuvo tik už nedidelės grupelės žmonių, kurie it prašalaičiai baugiai kaupėsi gatvėje, už Kedžių šeimos sklypo vartelių.

Užeiti į kiemą nebuvo sunku, bent jau aš tai padariau lengvai ir nestoviniavau už tvoros kaip anie, tiesa, jau pagyvenę žmonės.

Galvoje kirbėjo mintys apie tai, jog šiandien diena yra kaip toje reklamoje – lyg tyčia. Lietus, dargana, šlapios galvos ir lietaus lašai it ašaros, riedančios veidu. Oras stačiai tiko šios dienos nuotaikoms, ypač tų, kurie šiandien išgyveno rytinę dramą.

REKLAMA
REKLAMA

Aplinka

Iš tikrųjų aplinka šalia D. Kedžio tėvų namų priminė fronto liniją: purvas, išmėtyti daiktai, dužę stiklai, šukės, atitveriamosios juostos leido prisiminti vietą, kurioje būta kovos, vietą, kuri dvelkė prakaitu ir agresija, vietą, kurioje smelkėsi ašarų ir lietaus kvapas.

Šalia tako į namą, greta violetinių gėlių arealo, stūksojo keletas žvakių stiklinėse, kuriose vašką tirpdė jau, matyt, liūdesio ir vilties liepsna. Žvakės su gėlėmis sudarė nejaukų ir nemalonų kontrastą, atrodė, jog kieme – gedulas, o netoliese stovinti scena, papuošta minėtų gėlių spalvos girliandomis ir plakatais, buvo visiškai apleista, tuščia ir  atrodė pernelyg pompastiškai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nors šiandien ir pūtė visai gūsingas vėjas, kieme jautėsi visiškas štilis – po šio ryto įvykių kiemas buvo ypatingai ramus. Vis dėlto keletas neaiškių, galbūt net pasimetusių fizionomijų šmirinėjo aplink – lyg ir tvarkėsi.

Nerimas

Aplinką tyrinėjau, nelyginant naujų laikų Kolumbas. Padariau keletą nuotraukų prisiminimui ir vedžiodamas objektyvą po aplinką nejučia  užkliudžiau moterį, kurios striukėje buvo bemaž kumščio dydžio atlapa. Persona santūriai tvarkė kiemą, vaikštinėjo, nuo žemės kėlė besimėtančius daiktus. Ji buvo ganėtinai rami, tačiau nerimo akyse jai nepavyko paslėpti. Pabalęs veidas, nuo pavasariško šalčio raudoniu išpiltos rankos ir kūną šildantis apklotas – detalės, kurios leido man realizuoti, kas šiandien įvyko, ir, ką toji moteris jaučia šiuo momentu.

Drąsiai pasisveikinau ir paklausiau, ką jai teko čia šįryt patirti. Jos atskleistas potyris leido man suprasti, kodėl striukėje styrojo atplėštas odos gabalas – moterį policijos pareigūnai vilko per visą kiemą nuo pat namo durų iki tvoros. Kalbėdamas aiškiai jaučiau, jog moteriai šiandieninis policijos reidas vis dėlto paliko šiek tiek išgąsčio. Ji susidraugavo su šoku, kuris dar smilko kaip žarijos lauže. Nepaisant to, ji rišliai kūrė sakinius ir dėliojo savo mintis.

REKLAMA

Smalsūs žvilgsniai

Nepažįstamoji pastebėjo iš namo išeinantį vyriškį. Kadangi į namą užeiti bet kas negalėjo, nes jis buvo apjuostas skiriamosiomis „Stop“ juostomis, pamaniau, kad vyras, matyt, yra vienas iš Kedžių šeimos draugų ir vienas iš ištikimiausių budėjimo Kedžių kieme dalyvių. Vyras atrodė nuvargęs ir sulysęs, matyt,  jam teko badauti ir tikėtina, jog ganėtinai ilgą laiką. Jis tyliai nuėjo į šalia tvoros esančią palapinę, prie kurios stovėjau ir aš. Ilgai nedvejojęs atsisveikinau su moterimi ir nusprendžiau užeiti vidun, kur radau keletą, matyt, apie tolimesnius planus besišnekučiuojančių vyresnio amžiaus žmonių su mano pastebėtu vyriškiu ir porą merginų, kurios tykiai sėdėjo palapinės šone badydamos mane smalsiais žvilgsniais.

Palapinės priekyje buvo matyti maisto prekių likučių, todėl supratau, kad čia galėjo būti vieta, kurioje kieme budėję žmonės turėjo galimybę išgerti arbatos ir pasivaišinti užkandžiais. Vėl padariau porą kadrų ir išsliūkinau atgal į kiemą tam, kad palaukčiau pirmais matyto vyro.

REKLAMA

Bado akcija

Po penketo minučių jis praskleidė palapinės medžiagą ir išėjo lauk. Kadangi kieme nebuvo matyti nei žmonių su kameromis, nei su diktofonais, prisistačiau žurnalistikos studentu (melu čia nekvepia) tik dėl eksperimento – man knietėjo žinoti, kaip vyriškis reaguos į mano profesijos žmogų. Kalbėdamas su juo išsiaiškinau, kad tai jis užfiksavo nepavykusio bandymo atiduoti mergaitę jos mamai vaizdus, kurie po paviešinimo socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje sukėlė dviprasmiškų vertinimų bangą.

Žinojau, jog protestas persikėlė prie Lietuvos Respublikos prezidentūros ir manydamas, kad šis vyriškis čia yra svarbus asmuo, pasidomėjau tolesniais bendraminčių planais. Vyras minėjo, jog protestas prie prezidentūros truks dar tikrai ne vieną dieną ir netgi bus paskelbta bado akcija. Ryžto jam šiuo klausimu netrūko – žvilgsnis ir kūno poza išdavė jo atsidavimą situacijai, į kurią dėmesį atkreipti jis siūlė studentams, kitiems jauniems žmonėms ir išeiti į gatves.

Šiek tiek juokingai atrodė keletas senyvo amžiaus žmonių, kurie visą laiką, kurį mes leidome kalbėdamiesi, įnirtingai klausėsi pokalbio ir linksėjo galvomis instinktyviai pritardami kiekvienai vyriškio pasakytai minčiai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vakarėja

Kalbėtis baigėme, todėl ilgai kieme nešmirinėjau ir trumpam grįžau į automobilį užkrimsti. Tamsa dangaus skliautą apgaubė nemirktelint, o lauke ryškiai atvėso, purškė lietus. Šįkart tingėdamas eiti pėsčiomis pavažiavau arčiau kiemo, kuriame jau sukiojosi vyras, nešinas Trispalve, o jos koto viršuje plevėsavo violetinis kaspinas. Jis šiek tiek blaškėsi kalbėdamas telefonu, o aš pasisukiojau aplink ir palaukiau, kol pokalbis bus baigtas.

Numanydamas, kad vyras galėjo ką tik būti grįžęs iš protesto Vilniuje, taip ir paleidau ant liežuvio galo besisukiojusį klausimą, kokia ten situacija. Jis paminėjo, kad akcijoje buvo pora šimtų žmonių, kurie atvirai reiškė nepasitenkinimą policijos veiksmais Garliavoje ir šio ryto įvykiu, reikalavo prezidentės nuomonės. Mūsų pokalbį nutraukė senyvo amžiaus vyras, todėl nusprendžiau atsisveikinti. Nueidamas šalin mačiau, kaip abu eina į namelį ant ratų, kurio viduje – nežinia. Tik nugirdau, kad jame lyg ir sėdi kažkoks „senelis“.

REKLAMA

Rimtis

Vienas stoviniavau kieme ir jau buvau bepatraukęs automobilio link, tačiau gatvėje vaikštinėjo jauna šeima, kuri nusprendė užeiti į kiemą. Nutariau juos kurį laiką stebėti. Šeimyna ramiai ir tyliai žengė per kiemą mažais žingsniais ir sustojo pavėsinėje, kurios priekyje stovėjo lyg ir medinis altorius, o ant jo – gausybė žvakių. Šeimos vyras pastebėjęs, kad viena liepsna nebedega santūriai pakėlė žvakės indelį, ją įžiebė ir pastatė šalia altoriaus. Ilgai nelūkuriavusi jauna šeima kiemą apleido palikdama mane visiškai vieną.

REKLAMA

Persikėlė

Diena ėjo į pabaigą, kiemas jau buvo tuščias, todėl man pasilikti jame nebuvo reikalo. Nužingsniavau iki automobilio, susikroviau ir susitvarkiau savo mantą, ženkliai užkūriau variklį ir pajudėjau namo. Važiuodamas atgal nesigailėjau, jog apsilankiau Garliavoje, vis dėlto aplankyti šią vietą buvo verta. Negaliu teigti, jog joje buvo jauku, ore tvyrojo nerimas ir savotiškas gedulas, kurį stiprino rusenančios žvakės, o sutikti žmonės pasirodė sukrėsti, savotiškai drąsūs ir ryžtingi. Nežinia, kiek dar ryžto jiems užteks protestuoti ir laukti palankių sprendimų, tačiau man buvo visiškai aišku, kad šiuo metu Klonio gatvė „persikėlė“ į Vilnių, į Simono Daukanto aikštę. Tyliai viliuosi, kad pastaroji po galbūt greitai ateisiančios įvykio pabaigos liks tokia pat jauki, todėl greitai nutrinu paralelę su Klonio gatvėje esančiu Kedžių šeimos kiemu ir tvirtai peržengiu savo namų durų slenkstį.

Ramūnas Jakubauskas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų