REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Dešimt metų ištarnavęs Izraelio specialiosiose pajėgose komandosas Andrejus Zolotinas pasirinko ramų gyvenimą su šeima Lietuvoje.

REKLAMA
REKLAMA

Dažniausiai esame linkę perdėtai mistifikuoti specialiųjų pajėgų karių gyvenimą ir sugebėjimus. Neva tarp jų esama tokių, kurie gali išbūti nemiegoję visą savaitę, plikomis rankomis nužudyti žmogų. Statistikai gi skaičiuoja, kad tokie asmenys dažniau nei kiti kario profesiją pasirinkusieji yra linkę pakelti ranką prieš save.

REKLAMA

Pasaulyje jie vadinami „tyliaisiais profesionalais“, nes užsivėrus už nugaros pasiruošimo stovyklos vartams, šie vyrai tarsi išnyksta iš visuomenės gyvenimo ir tampa tais, kuriems rašyti įstatymai nebegalioja.

Tokius visame pasaulyje sklandančius mitus šiek tiek prasklaidė Panevėžyje šią savaitę apsilankęs trisdešimtmetis Andrejus Zolotinas. (Beveik dešimt metų Izraelio specialiosiose pajėgose ištarnavęs vyras rytoj panevėžiečiams sporto klube „Kovos akademija“ ves pažintinę treniruotę-seminarą apie „Krav Maga“ kovos meną.) Kas kartą, išgirdęs naują pasaką apie specialiųjų pajėgų karius, Andrejus sako į tai jau nebekreipiantis dėmesio. „Ko tik žmonės neišsigalvoja, kai nežino...“ – šypteli jis.

REKLAMA
REKLAMA

Kovoti dabar moko kitus

Nors A. Zolotiną galima pelnytai vadinti vienomis elitiškiausių laikomų specialiosios paskirties pajėgų veteranu, pats jis prisipažįsta, jog nevisiškai tiesa, kad net dešimt metų gyvenimo atidavė šiai nelengvai tarnybai. „Tik sudėjus visus mokymus ir tarnybos laiką – karines operacijas, išeina tie dešimt metų“, – tikina Andrejus, uniformą užsivilkęs vos 18-os. Dabar jis – „Krav Maga“ instruktorius. „Nes visi Izraelio specialiųjų pajėgų kariai per mokymus tobulai įvaldo vadinamųjų žydiškų imtynių kovos meną“, – priduria.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Lietuvoje ši itin veiksminga laikoma savigynos veiksmų rūšis dar palyginti mažai žinoma, nors pasaulyje „Krav Maga“ plačiai paplitusi, mat vienodai tinka ir profesionalams, ir namų šeimininkėms.

„Izraelis – jauna valstybė, – aiškina A. Zolotinas. – Vos tik susikūrusios valstybės piliečiai turėjo būti puikūs kovotojai – savos šalies gynėjai.“

Tad Izraelio vyriausybė, pasak Andrejaus, ir įpareigojo sukurti veiksmingiausią metodą tokiems kovotojams ruošti.

„Tam ir tiko „Krav Maga“, nes panaudojus tokios kovos ypatumus galima labai greitai apmokyti karius“, – sako buvęs komandosas ir patikslina kodėl: „Šis kovos būdas pasižymi paprastumu ir logišku požiūriu, o tai leidžia per trumpą laiką parengti sėkmingai savigynai bei veikti esant atvirai grėsmei. „Krav Maga“ sukurta nuodugniai ir turi tris kryptis. Todėl tinka ir kariuomenei, ir teisėsaugos pajėgoms, ir civiliams.“

REKLAMA

Pats nepriekaištingai šios kovos techniką įvaldęs buvęs specialiųjų pajėgų karys tikina, jog naudojantis šia sistema parengti karius galima per tris savaites.

Giminės vyrų profesija

„Mano tėtis, senelis, prosenelis buvo kariškiai. Tai giminės profesija, – pasakoja Andrejus. – Kito pasirinkimo nebuvo. Be to, ir pats supratau, kad negaliu būti civilis... Nors, tiesa, dabar toks ir esu.“

A. Zolotinas gimė ne Izraelyje – šioje šalyje jis atsidūrė tik sugriuvus Sovietų Sąjungai.

„Tada su tėvais gyvenau Latvijoje. Kadangi, kaip sakiau, tėtis buvo kariškis, buvome kaip ir okupantai – reikėjo išvažiuoti...“

REKLAMA

Zolotinų šeima išvažiavo į Izraelį, mat viena Andrejaus senelių – žydė. „Tikrai nemaniau, kad pasirinksiu Izraelį. Bet, matyt, taip jau buvo lemta“, – filosofiškai mąsto vyras, kad likimas atvedė jį ir į karo tarnybą.

„O kur kitur dar galėjau eiti? – retoriškai klausia. – Tėtis, senelis, prosenelis – kariškiai. Nuvažiavęs į Izraelį išmokau kalbą ir buvau pakviestas į karinę tarnybą. Taip įprasta toje šalyje. Po visos atrankos patekau į desantininkų būrį – ir taip prasidėjo kariškas gyvenimas. Tai buvo mano gyvenimas tikslas. Jį ir pasiekiau.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Medalius duoda už klaidas

Su kreiva šypsena reaguojantis į sklandančius gandus apie tai, neva specialiųjų pajėgų karių gyvenimo būdas ypatingas, kaip ir jų sugebėjimai, Andrejus surimtėja paklaustas, ar tiesa, kad savižudžių specialiosiose pajėgose pasitaiko daugiau nei kituose kariniuose daliniuose. O tarp Izraelio komandosų – dar daugiau nei kitų šalių specialiosios paskirties būriuose.

A. Zolotinas neneigia, daugumos karių psichologinė būklė skiriasi nei kitų žmonių.

„Mano vyresnysis brolis buvo Afganistane, – skausmingai atviru netrukus tapsiantį pasakojimą pradėjo Andrejus. – Ten ketverius metus tarnavo tam tikrame būryje, apie kurį nenori pasakoti. Bet kai išgeria, pradeda kvailioti... Jam dabar 46 metai ir jis visiškai negali gyventi civilio gyvenimo. Jo gyvenimas dabar – košmaras. Juk ne paslaptis, kas kalbama apie buvusius sovietinius karius, kurie tarnavo Afganistane... Sakoma, kad jie bepročiai.

REKLAMA

Izraelyje – nesibaigiantis karas. Kariai nuolat susiduria su pavojais. Tačiau tarp mano pažįstamų karių nėra nė vieno, kuris būtų išprotėjęs, pradėtų šaudyti be reikalo, žudyti ką nors, smurtauti. Kodėl to nėra? Izraelio karinėse pajėgose daug dirbama šiuo klausimu. Kiekvieną mėnesį kariams tenka bendrauti su psichologu, atlikti tam tikrus testus. Jeigu yra bent menka užuomina, kad kario psichologinė būsena nekokia, kad jo galvoje dedasi negeri dalykai, uždraudžiama dalyvauti karinėse operacijose. Atliekami tyrimai, o po to komisija priima sprendimą, ar gali toliau tarnauti specialiosiose pajėgose.“

REKLAMA

„Kiekvienas karys atlieka savo darbą, koks jam buvo skirtas, – už tai medaliai neteikiami, – ramiai priduria Andrejus. – Medalius ir apdovanojimus gauna tie kariai, kurie operaciją įvykdė ne taip, kaip ji buvo suplanuota, ir išliko gyvi. Tokiose operacijose, kurių nepavyko įgyvendinti, kaip buvo suplanuota, kariams reikia demonstruoti ypatingus sugebėjimus ir jie atlieka žygdarbius. Galutinė išvada: galima sakyti, kad medaliai kariams kabinami už klaidas.“

Baimės skonį dar prisimena

Buvęs desantinio būrio snaiperis ramiai prisipažįsta žinantis baimės jausmą.

„Jausti baimę – labai teigiamas bruožas, – patikina. – Baimė – tai stabdys, neleidžiantis žengti nereikalingo žingsnio, kuris tau gali kainuoti gyvybę. Baimė visada sustabdo. O tada ramiai apmąstai, kaip reikia tinkamai pasielgti, kad išgyventum.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Neseniai girdėjau labai gražią, bet teisingą frazę: „Reikia žiūrėti ten, kur baisu. Tuomet niekada neapsigausi ir žinosi, iš kur ateis pavojus“, – tęsia. – Beje, baisu būna ne situacijos pradžioje, bet kai patenki į situacijos sūkurį. Tačiau tuomet savaime pradedi daryti tai, ką išmokė per pratybas. Laimingai pasibaigus situacijai ir ją prisiminus, dar kartą aplanko baimės jausmas. Tuomet svarbu nepasiduoti jam, nes kitaip gali išeiti iš proto.“

„Kaip matote, nesu išprotėjęs, tai, matyt, su baime moku susigyventi!“ – juokdamasis priduria A. Zolotinas.

REKLAMA

Universalių karių nebūna

Vis dėlto neatsiginantis klausimų apie jo profesijos karius gaubiančią mistiką, buvęs desantininkas paaiškina, jog tikrame gyvenime komandosas komandosui nelygu. Skirtingų specialiųjų pajėgų karių būriai skirtingai ruošiami atlikti karines operacijas. „Pavyzdžiui, aptarnavimo būrio kariai išgulėti nejudėdami keletą dienų ar savaitę negalės – paprasčiausiai jiems to nereikia. Tankistus mokyti ilgai gulėti nejudant – kvaila. Tačiau snaiperiams, žvalgams tokios pratybos būtinos, jiems toks pasirengimas padės.“

REKLAMA

„Aš tarnavau snaiperiu, – sako Andrejus, – mano ginklas buvo su optiniu taikikliu, todėl ir mūsų nemokė ilgai gulėti nejudant. To nereikėjo. Mūsų užduotis labai paprasta: atveža į vietą su automobiliu, atliekame užduotį – ir vėl išveža.“

„Tiesa, kartais užduočiai atlikti prireikdavo keleto dienų, bet mus keisdavo. Todėl tiesos dalelė šiame mite yra – specialiųjų pajėgų kariai gali išgulėti nejudėdami keletą dienų“, – šypsodamasis pasakoja kario duonos ragavęs vyras, bet mokymo kursų iki galo neatvėrė. Tik pritarė teiginiui, kad Izraelio saugumo tarnybų darbuotojai ar specialiųjų pajėgų kariškiai yra „visada šalia“. Tačiau sakė negirdėjęs, jog tokie kariai vadinami „tyliaisiais profesionalais“, esą žydų kalboje tai skamba visai kitaip, nors reikšmė tokia pati.

REKLAMA
REKLAMA

Gyvenimą pasirinko pats

Mokantis keletą kalbų, tarp jų paminėjo ir arabų, A. Zolotinas prasitarė tarnavęs desantiniame pulke 3-5, bet divizijos numerio nepasakė.

„Pradėjau tarnybą šiame pulke, o vėliau buvau pervestas centrinį ginkluotųjų pajėgų dalinį. Į desantinį būrį patekau labai paprastai. Kaip jau sakiau, kiekvienas Izraelio pilietis turi tarnauti armijoje. Padaviau prašymą ir pasiprašiau į desantininkus. Tai elitinis būrys, į kurį nerenkami kariai per prievartą – jame tarnauja savanoriai. Nors, beje, dar nieko nereiškia, jei ir nori – vyksta atranka. Pirminėje atrankoje dvi paras vyksta patikrinimas: didelis fizinis krūvis, mažai miego ir vėl fizinis krūvis. Jei išlaikai, o psichologus tenkina būsimo kario būsena, atranką perėjai.“

Po to, sako Andrejus, laukia dar sudėtingesnė atranka.

„Ten, kur prašiausi, mus kankino savaitę, – prisimena. – Teko bėgti, šliaužti, daryti prisitraukimus, spręsti įvairius uždavinius, pildyti testus... Pateikdavo kažkokią užduotį, su kuria turi pats susidoroti. Be to, tikrino, ar gali dirbti grupėje. Tikrino, ar esi lyderis, o gal tik vykdytojas.“

Tokie patikrinimai, pasak vyro, labai greitai atskleidžia, ar gali būti specialiųjų pajėgų dalinio kariu.

REKLAMA

„Visus patikrinimus perėjau ir tapau elitiniu kariu. Su visais mokymais ištarnavau beveik dešimt metų. Iš elitinio būrio išėjau būdamas kuopos vadas“, – pasakojo tik prieš porą metų į Lietuvą gyventi grįžęs buvęs komandosas. Tai tam tikra prasme ir buvusi priežastis, dėl kurios jis paliko tarnybą.

„Mano žmona, su kuria susipažinau Izraelyje, kaunietė, – sako Andrejus. – Turime du vaikus, vienas gimė Izraelyje. Pagimdžiusi žmona pasakė nenorinti gyventi su vyru, kuris nebūna namie, o kur būna – visiškai neaišku. Ir kad vieną gražią dieną jį gali užmušti... Tiesa, tekėdama ji žinojo, kad esu karys, tik nelabai suvokė kokio būrio. Jai buvo gražu: uniformuotas vyras per savaitę dvi dienas nebūna namuose, bet parneša gerą algą. Viskas buvo gerai iki karinio konflikto su Libanu. Gimė sūnus, o aš kitą dieną išvykau į karą. Grįžęs truputį gėriau, ir žmona suprato, kad mano tarnyba nėra jau tokia gera ir rami. Dvejus metus dar laikėsi, bet 2008 metais nusprendė grįžti į Lietuvą. Išvažiuodama pasakė: jei nori šeimos – atvažiuok. Atvažiavau. Juk šeima, sūnus...“

Pokalbį buvęs karys profesionalas baigė sakydamas, kad tarnystė Izraelio specialiųjų pajėgų būryje buvo jo gyvenimas būdas ir kad jis niekada nesigailėjo pasirinkęs tokį kelią. „Dabar gyvenu mintimis, kad esu ne savo rogėse, – prisipažino Andrejus. – Pirmiausia, esu svetimas čia, nedarau tai, kas patinka. Todėl ir pradėjau vesti „Krav Maga“ užsiėmimus, mokyti žmones kovos meno. Perduodu žinias, kurių turiu. Ir dabar jau drąsiai galiu sakyti: mano treniruotės padeda. Tai patvirtino vienas įvykis, nutikęs apsaugos darbuotojui, kurį mokiau. Jį užpuolė aštuoniese, o kaip tik tokią situaciją užsiėmimo metu su juo buvome išstudijavę. Su užpuolikais vyras kuo puikiausiai susitvarkė – neprireikė net visų aštuonių užpuolikų išguldyti, pakako vieno. Kiti suprato, kad geriau su juo neprasidėti. „Krav Maga“ vyriškiui išgelbėjo gyvybę.“

R. Mikučionytė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų