Elvyra Žvirblienė
Rašote vaikams, važiuojate su jais susitikti. Ar šių dienų vaikai turi žinių apie vaikų rašytojus, ar yra susipažinę su jų kūriniais? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė V. Palčinskaitės.
Kai draugams pasakoju, kaip praeina susitikimai su skaitytojais, kai džiaugiuosi, kad vaikai domisi knygomis, skaito, manimi dažnai netiki.
Turbūt kartais net pagalvoja, kad giriuosi, bet tai yra tiesa.
Gal ir pati abejočiau, ar vaikai iš tiesų skaito, ar tik mokytojų paliepimu ateina susitikti su rašytoja, ką nors iš jos kūrybos suvaidina, padeklamuoja. Tačiau yra vienas geras momentas, su kuriuo gana dažnai susiduriu: ateidami į susitikimus vaikai atsineša ir mano knygų, o jos kartais būna tokios nutrintos, tokios senutėlės, kad neištveriu nepaklaususi, iš kur tokių yra gavę.
Atsakymas dažniausiai būna: „Mano mamos.“ Viena mergaitė buvo atsinešusi net savo močiutės knygą. Kai vaikas taip pagarbiai atneša knygelę ir prašo autografo, suprantu, kad jis skaito, nes skaitė ir mama.
Tai, manau, ir yra svarbiausias dalykas, nes viską atsinešame iš vaikystės. Didelė tikimybė, kad vaikas, kuriam mama skaitė pasakaites, kai pats dar nemokėjo skaityti, pamils knygas ir vėliau pats skaitys.
Knyga – per prievartą
– Ar nemanote, kad mūsų dienomis vaikiškų knygų konkurencija labai išaugo? Tėvai dažnai skundžiasi, kad neberanda būdų, kaip atitraukti atžalą nuo kompiuterio, televizoriaus.
Vaikui daug paprasčiau girdėti, matyti nei pačiam mąstyti ir imti į rankas knygą. Žinoma, tokiu atveju jis daug praranda, o kaip atitraukti nuo kompiuterio ir televizoriaus, ir pati nežinau.
Kita vertus, nėra ko labai stebėtis, juk ir tėvai šiandien dažnai taip apsikrovę darbais, kad neberanda laiko kontroliuoti, kiek laiko vaikas praleidžia prie kompiuterio ir kiek skiria knygai ar pamokoms, bet aš turiu daug pažįstamų, kurie labai gražiai pratina vaikus prie knygos peno.
Pažįstu ne vieną mamą, kuriai paskambinusi 8–9 valandą vakaro išgirstu atsiprašymą: „Dabar negaliu kalbėti, nes vaikai – lovoje, o aš skaitau jiems pasaką.“
Ką praranda vaikas, kuris vaikystėje neskaitė?
Negaliu teigti, kad kompiuteriniai žaidimai nieko gera neduoda. Galbūt vaikas, kuris žaidžia juos nuo vaikystės, bus sumanus, sugebės rasti bet išeitį iš bet kokios situacijos, tačiau tokie dalykai kaip atjauta, artimo meilė ugdomi per knygą.
Jei to pagrindo vaikas neturės, nesvarbu, kokį kelią pasirinks gyvenime, jis vis viena bus labai daug netekęs. Juk knyga lavina intuiciją, vaikai dažnai susitapatina su jos herojais, nori gyventi toje knygoje ir sekti mėgstamų herojų pavyzdžiu.
Jie trokšta elgtis taip, kaip dorai ir teisingai elgiasi herojai, todėl, manau, kartais gal net per prievartą tėvai turėtų įdėti į vaiko galvelę knygą.
Yra daug šlamšto
Jūsų knygas skaitė ir skaito jau trečia karta, jos ir šiandien graibstomos knygynuose. Kaip manote, kas žavi skaitytojus?
Negaliu atsakyti vienareikšmiškai, man ir pačiai kartais tai atrodo mįslė. Žinau tik tiek, kad vaikai labai mėgsta juokingus, paprastus eilėraščius, kuriuos lengva įsiminti, o dauguma mano eilėraščių tokie ir yra.
Kita vertus, kai vaikui paskaitai tris juokingus eilėraščius, jis paklauso ir ketvirtojo, visai nejuokingo ir priverčiančio pamąstyti. Manau, tokiu principu ir sudarytos mano eilėraščių knygos.
Panašiai ir su prozos kūriniais. Štai paskutinės mano knygos „Muzika troliui“ leidykloje labai greitai neliko nė vieno egzemplioriaus, vadinasi, ji buvo perkama ir skaitoma. Man pačiai ta knyga buvo iššūkis, nes tai proza, ne poezija.
Ilgai abejojau, ar iš viso ją pradėti. O kai ryžausi, stengiausi pirmiausia sudėti juokingus trolių nuotykius, o tarp jų įterpiau rimtų dalykų. Taip išreiškiau save.
Dabar ir pati stebiuosi, kad mažieji skaito ir mano, suaugusio žmogaus, mintis, parašytas daugiau sau, savo malonumui. Džiugu, nes visada norisi, kad skaitydamas knygą vaikas turėtų apie ką pamąstyti, kad nebūtų vien juokinimas.
Ne paslaptis, kad knygynuose dabar daug šlamšto. Rašo kas tik nori. O vaikas mato gražų, spindintį, spalvingą celofanu aptrauktą viršelį ir, žinoma, jo rankelė tiesiasi į tokią knygą, juk jam dar nesvarbu, kad viduje daugiau nieko, be tų blizgučių, nėra.
Dvi savaitės ir dešimt metų
Kai rašytojas parašo daug knygų, atrodo, kad rašyti jam labai lengva. Kaip yra iš tiesų?
Visada sunkiausia yra pradėti. Kankina nuojautos, abejonės, dažnai norisi mesti, pradėti iš naujo, net visai neberašyti, bet kai jau įsivažiuoju, apima didžiulis malonumas.
Knyga viską pasiima, laikas nebeegzistuoja, net pavalgyti dažnai pamirštu. Išsiverdu kavos ir rašau ryto iki nakties. Kai vienas jaunas literatas paklausė, ar ilgai rašiau „Muziką troliui“, atsakiau: „Dvi savaites ir dešimt metų“, nes medžiaga manyje kaupėsi dešimt metų nuo tada, kai buvau išvykusi į Norvegiją.
Kai jau viską turėjau, prisėdau ir dirbau dieną naktį dvi savaites. Ilgai ar trumpai? Kaip kam atrodo...
O šiaip visokių slogių minčių ir valandėlių būna. Kartais pradedu galvoti: „Nei aš berašysiu, nei čia kam bereikia.“ Bet va, susitikimai su skaitytojais, ypač kituose miestuose, bibliotekose, vėl nuotaiką pakelia.
Juk ten tik skelbimai iškabinami apie vyksiantį susitikimą, nei mokytoja, nei mama nepriverstų vaiko ateiti, jei jis pats nenorėtų. O vaikai į juos eina, kitą kartą net susipeša, nes vietos ne visiems užtenka.
– Panašu, kad raktą įvaiko širdį gali rasti tas, kuris pats sieloje yra vaikas. Ar tokia esate?
Tikriausiai taip. Iki šiol prisimenu, kai po vieno mano interviu internete atsirado komentaras: „Ką ji gali suprasti apie vaikų psichologiją pati vaikų neauginusi?“
Pirma mintis buvo tokia: „Jeigu tik to reikia, visos daugiavaikės mamos būtų geriausios rašytojos pasaulyje, o juk taip nėra.“ Paskui ir pati beveik liguistai pradėjau skaičiuoti ant pirštų, kiek vaikų rašytojų neturi atžalų.
Pasirodo, ir Hansas Christianas Andersenas vaikų neturėjo, ir Donaldas Bissetas, ir dar ne vienas... Manau, kad viskas ateina iš vaikystės. Mano būsena tokia ir yra – viskas dar įdomu, daug kas kelia nuostabą. Gal dar neišaugau iš vaikystės? Arba jau suvaikėjau (juokiasi)...
TIK FAKTAI
V. Palčinskaitė – poetė, dramaturgė, scenaristė, vertėja, apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi (2004 metais).
Poetė eilėraščius pradėjo spausdinti sulaukusi 15 metų, o pirmąjį eilėraščių rinkinį „Žemė kėlė žolę“ išleido būdama 17-os.
Šių metais balandžio 2 dieną Tarptautinėje vaikų knygos dienos šventėje V. Palčinskaitė paskelbta Metų vaikų knygos karaliene, o už knygą „Muzika troliui“ rašytojai skirta Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigta Vaikų literatūros premija.
