Laisvė, privatumas ir nuo to neatsiejamas žmogaus orumas Europoje ir Lietuvoje vis labiau nuvertėja, nes jų neįmanoma apskaičiuoti kasos aparatais ir apmokestinti.
Maklinėjant po saulėtojo Stambulo (beje, derėtų rašyti Istanbulas, atsikratant primestos rusiškos formos) turgų teko matyti netgi kasos aparatų. Kitaip nei mūsų Gariūnuose, niekas neprotestuoja – stovi, tegul stovi. Vienoje iš 39 miesto savivaldybių, kuri kaip tik prižiūri minėtą turgų, paklausiau apie tų aparatų naudą.
Man su šypsenėle buvo patvirtinta, kad per dieną kiekvienas aparatu aprūpintasis pardavėjas įmuša kokią nors sumą. Taip pat buvo paaiškinta, kad visus susekti ir išgaudyti būtų per brangu ir nereikalinga.
Kai kuriuose turgaus skyriuose galima atsiskaityti mokėjimo kortelėmis, tačiau šis mokėjimo būdas nėra populiarus, nes atsiskaitant kortele tenka sumokėti brangiau. Kas buvo, tas žino – pirkėjui nueinant pardavėjas gali jį ir du kvartalus sekti derėdamasis. Taip, pavyzdžiui, skara atpinga nuo 55 iki 10 lirų. Kokie jau ten čekiai ir aparatai...
Nemažai prekiautojų turistų lankomose Stambulo vietose dirba Turizmo policijoje. Kaip tvirtino pažintinę kelionę žurnalistams organizavę Baltijos ir Turkijos kultūros akademijos „Balturka“ atstovai, šiems pareigūnams policija yra pagrindinė tarnyba. Be uniformų, pardavinėjant suvenyrus arba arbūzus, patogiau stebėti ir kontroliuoti padėtį.
Nors yra gausybė vaizdo kamerų, Turizmo policija reikalinga. Kur ir kaip į apskaitą įrašomos iš maskuojančios prekybos gaunamos lėšos – nelabai kam įdomu. Juk žmonės, kaip man buvo paaiškinta, dirba sunkų darbą. Taip ir įsivaizduoju mūsų ministrų Artūro Meliano ir Ingridos Šimonytės reakciją, jei tokią racionalią praktiką kas nors pasiūlytų diegti Marijos žemėje.
Daugelis paprastų žmonių irgi supyktų, nes nori pigaus valdymo, bet kokybiškų paslaugų – nuo policijos nuovados iki poliklinikos. Valdžia liepsnoja noru kontroliuoti kiekvieno lito ar cento judėjimą ir visais centralizuotai pasirūpinti. Lietuvis, kaip ir daugelis europiečių, vis labiau įsitikina, kad juo nepakankamai rūpinamasi.
Nenoriu pradėti aiškinti, kad turėtume daryti taip, kaip daro turkai. Anoje šalyje dėl daugelio priežasčių vargu ar norėčiau gyventi. Tiesiog mirtinai įgriso tauškimas, kad turime elgtis taip, kaip elgiamasi civilizuotose šalyse. Man atrodo, Turkija yra viena iš tokių, kad ir kas kam joje nepatiktų. Be to nebūtinai viskas turi būti kaip Švedijoje.
Nežinau, ar turkai yra patvirtinę šeimos politikos koncepciją, tačiau toje šalyje socialiai draustais laikomi visi šeimos nariai, jei bent vienas iš jų dirba. Kartu ne visos šeimos ima priklausančias pašalpas, kai gimsta vaikas, nes ne visoms jos reikia.
Lietuvoje Andriaus Kubiliaus Vyriausybė įvedė mėnesinį 72 litų pagalvės mokestį ir demagogiškai pavadino jį sveikatos draudimu. Asmenį, kurį puikiausiai galėjo išlaikyti uždirbantis sutuoktinis, „rūpintojėliai“ apšaukė sukčiumi ir vagimi ir privertė registruotis darbo biržoje. Taip paskatino imti ir bedarbių pašalpas. Kai šių pagailo, prikūrė idiotiškų taisyklių, leidžiančių nutraukti jų mokėjimą.
Tai tik viena iš sričių, kur kuo pigesnis ir paprastesnis išsirangymas per valdžios kuriamų kliūčių ir melžimo punktų tinklo spragas tampa nacionaline sporto šaka. Ir ne tik Lietuvoje. Totalinės kontrolės ir totalinio rūpinimosi mastai auga ne tik piniginėje srityje, kur vėl sėkmingai išpopuliarėjo nuostata, jog teisingiausiai ir sėkmingiausiai pinigus skirsto būtent valdiška buhalterija, o už jos tėviškos regos ribų - vien šešėlis, vagystės ir kiti kraupūs nusikaltimai.
Jei sovietinis režimas savo sekimo maniją grįsdavo kova už darbo žmonių teises ir socializmą, tai šių dienų Vakaruose pagrindinė idėja yra šventasis saugumas, kuris turi būti visoks: socialinis, fizinis, lytinis, rasinis ir dar velniai žino koks. Vardan jo tokios vertybės, kaip žmogaus privatumas ar noras užsitraukti užuolaidas savo valdoje sparčiai tampa atgyvena, o išsiimant naują asmens dokumentą, paimami pirštų antspaudai. Bet kas pamurmėjęs prieš yra apšaukiamas saugumo priešu, šešėlinio pasaulio draugu ir civilizuotos matricos potencialiu grioviku. JAV Aukščiausiasis teismas irgi neatsiliko nuo visuotinio „skaidrinimo“ ir saugojimo manijos – bet kokiu nusikaltimu įtartą asmenį jau dabar galima kratos metu išrengti nuogai, o bauginimai dėl neva išrastų implantuotų bombų galbūt greit oro uostuose padės įteisinti ir vidines kūnų apžiūras. Viskas mūsų pačių saugumo labui, žinoma. Sovietų režimas, kuris registruodavo spausdinimo mašinėles, bent jau formaliai nebuvo taip toli pažengęs. Žinoma, darė tai be formalumų.
Visiems kretinams ir dvasios ubagams, kurie man parėkaus, jog „jei nieko blogo nedarai“, tai nėra ko slėpti, iš anksto turiu pasiūlymą. Siūlau apsigyventi namuose su skaidriomis sienomis ir toliau nieko blogo nedaryti. Arba, išsivaduoti nuo kompleksų galutinai ir kovoti už teisę vaikščioti nuogiems, taip išvaduojant policijas nuo visokių vargų ir negaišinant laiko.
