Gegužės 15-oji – Šeimos diena, bet Lietuvoje jau kurį laiką klausimas, kas yra šeima, kelia aršias politikų ir visuomenės diskusijas. Daugybę triukšmo sukėlė Seimo narių įregistruotas įstatymo projektas, keičiantis Konstitucijos 38 straipsnio nuostatas ir įtvirtinantis, kad „šeima sukuriama laisvu vyro ir moters sutarimu sudarius santuoką“. Anot šios pataisos kritikų, tai – pačios LR Konstitucijos nuostatų pažeidimas bei kišimasis į asmenų privačius santykius. O ką apie skirtingus šeimos modelius mano lietuviai ir kaip vertybių bei prioritetų kaita atrodo mokslininkų akimis?
Mąstymo pokyčiai
Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorė ir Demografinių tyrimų instituto vyriausia mokslo darbuotoja Aušra Maslauskaitė, paklausta, kaip keičiasi visuomenės požiūris į santuoką, sakė: „Kalbant apie santuoką reiktų skirti du dėmenis: požiūrį į santuoką, ką žmonės apie santuoką galvoja, kas mūsų kultūroje yra siejama su ja, ir realų elgesį, kokios yra socialinio elgesio normos, ką žmonės renkasi kurdami šeimą ir pan. Žvelgiant į pastaruosius dvidešimt metų, galima sakyti, kad Lietuvoje gana revoliucingų pokyčių. Anksčiau dominuojantis modelis buvo tiesioginis – pora tik po vestuvių pradėdavo bendrą gyvenimą, o dabar pereinama prie netiesioginio – tarp gyvenimo kartu ir santuokos įsiterpia gana ilgas laiko tarpas, žmonės pirma apsigyvena kartu, o tik paskui susituokia.“
Pašnekovės teigimu, minėtoji tendencija, kad poros kartu apsigyvena pirmiau nei duoda santuokos įžadus, nėra tik pastarųjų 20 metų naujovė: „Tyrimų duomenys rodo, kad jau 1988–1989-aisiais apie 20 proc. pirmųjų partnerysčių prasidėdavo ne nuo santuokos, o pasirinkus kitą šeimos formavimo modelį ir dėl vienų ar kitų priežasčių apsigyvenus kartu, o vestuvės įvykdavo tik po kurio laiko.“
A. Maslauskaitės teigimu, nuo 2000 metų ėmė ryškėti dar viena tendencija: gyvenimo kartu nesusituokus periodas iki santuokos įteisinimo ėmė ilgėti: „Anksčiau šis laikas buvo trumpas ir vadintas santuokos preliudu, bet dabar šis laikotarpis žymiai ilgesnis. Toks gyvenimo būdas visuomenėje normalizuojasi – visi prie jo priprato ir nieko tai nestebina. Jei anksčiau gyvenimas ne santuokoje buvo laikomas tam tikru įvadu į santuoką, o vaikų laukimas buvo vienas iš svarbiausių motyvų santuoką paskubinti, tai dabar daug vaikų gimsta nesusituokusioms poroms.“
Pašnekovės teigimu, tokie pokyčiai visuomeniniame gyvenime anaip tol nėra naujovė, nes kitos, labiau ekonomiškai išsivysčiusios šalys tai jau išgyveno. „Lietuva seka įkandin vakarietiško industrinio pasaulio ir tai, kad daugėja porų, kurios savo partnerystės neįteisina santuoka nėra kažkas tokio, dėl ko reiktų kelti moralinę paniką.“
Šeimai būtini vaikai
Apie tai, kad dažnai nuomonė ir realios gyvenimo aplinkybės skiriasi, mokslininkė sakė: „Vertybių ir veiksmo prasilenkimas yra žmogiškai universalus ir egzistuojantis visose visuomenėse, žinoma, daug kas priklauso ir nuo kultūrinių dalykų. Praėjusiais metais buvo atliktas tyrimas, kurio metu respondentų buvo klausiama, kas jiems yra šeima. Buvo galima rinktis iš daugybės atsakymų variantų, bet iš pasirinktų atsakymų matyti, kad vaikų turėjimas yra skiriamasis bruožas to, kas laikoma šeima.“ Pašnekovės teigimu, dažniausiai šeima laikyti net tik susituokę, bet ir nesusituokę, bet vaikus auginantys žmonės, taip pat ir vieniši vaikus auginantys tėvai. „Santuoka nėra pagrindinis žymeklis ieškant atsakymo į klausimą, kas yra šeima, kur kas svarbesnis tampa kraujo ryšio buvimas.“
Dažnai nesusituokusioms poroms primetamas stereotipas, kad jų santykiai nėra tokie patvarūs, kaip susituokusių porų: „Kai kurie tyrimai rodė, kad gyvenimas kartu ne santuokoje didina skyrybų riziką, tačiau kiti tyrimai šiuo rezultatus paneigė. Buvo įrodyta, kad skyrybas skatina ne gyvenimo patirtis įgyta gyvenimo ne santuokoje laikotarpiu, bet tokie veiksniai kaip prastesnis išsilavinimas, nestabilios darbinės pozicijos, turima tėvų skyrybų patirtis. Būtent šias charakteristikas turintys žmonės yra linkę gyventi neįteisinę santuokos.“
Mokslininkės teigimu, gyvenimas kartu ne santuokoje šiuo metu yra taip išplitęs, kad tokia gyvenimo patirtis nėra labai svarbi vertinant vėlesnių partnerysčių stabilumą. „Nėra taip paprasta tiksliai apibūdinti šiuo metu vykstančius procesus, tačiau pastebėta, kad atsiranda toks reiškinys, kuris vadinamas „serijine kohabitacija“, kuomet kurdamas šeimą žmogus keletą kartų spėja pagyventi partnerystėje be santuokos.“
80 proc. jaunuolių tuoktis neskuba
Mokslininkė pastebi: vyrai, kurie po skyrybų gyvena partnerystėje be santuokos žymiai dažniau nei moterys nori tuoktis. Apie 70 proc. apklaustų tokių vyrų sako, kad jie norėtų dar kartą susituokti, o tokių moterų yra vos apie 20 proc. „Skirtumai atrodo labai reikšmingi, bet jau susiję su kita tema – lyčių santykių kultūra ir tai, ko vyrai ir moterys tikisi vieni iš kitų ir iš šeimos. Tai, kad jaunimas gyventi kartu pradeda ne santuokoje, jau nieko nestebina – 80 proc. visų pirmų partnerysčių Lietuvoje prasideda ne nuo santuokos, bet nuo gyvenimo kartu neįteisinus santuokos. Čia jau reiktų kelti klausimą, kas pradeda gyvenimą nuo santuokos?“, – juokavo pašnekovė ir pridūrė, kad bendro gyvenimo pradžioje besituokiantys asmenys jau tampa mažuma.
Anot pašnekovės, viena iš santuokos įteisinimą lemiančių priežasčių yra savęs priskyrimas religinei bendruomenei. „Deklaruojantys, kad yra katalikai ir kartą per mėnesį apsilankantys bažnyčioje, rečiau renkasi partnerystės šeimos modelį nei santuoką. Tokie kriterijai kaip išsilavinimas, gyvenamoji vieta, tautybė neturi įtakos sprendimui nesituokti tad galima padaryti išvadą, kad gyvenimas nesusituokus yra labai greitai plintantis ir universalus reiškinys.“
Į klausimą, apie tai, ar esama gyvenimo kokybės skirtumų, kuomet vaikai auga partnerystės pagrindu suformuotoje šeimoje: „Pagrindinis akcentas, kurį pabrėžia apie šiuolaikinės šeimos modelį kalbantys mokslininkai, yra tai, kad vaikams labai svarbu tėvų santykių pastovumas. Puikiai suprantame, kad nei institucionuota santuoka, nei partnerystė negali nulemti santykių pastovumo, gebėjimo kurti santykius tarp tėvų ir vaikų.“
