REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šalyje apdirbama apytikriai vienas procentas gintaro, kurį išmeta Lietuvos pajūris, o vietoj 20 tūkst. hektarų lino pasėlių prieš 20 metų šia tekstilės žaliava šiandien teapsėjama vos 20 hektarų šalies laukų (tai ne korektūros klaida). Ar dar prasminga apie gintarą ir liną kalbėti kaip apie nacionalinius simbolius ir verslus?

REKLAMA
REKLAMA

Absoliučiai visą Lietuvoje dirbiniais paverčiamą gintarą vietiniai atsiveža iš Kaliningrado srities Palmininkų miesto, kuriame veikia vienintelis pasaulyje pramoniniu būdu gintarą kasantis kombinatas. Tačiau ir šis Baltijos auksas per pastaruosius dvejus metus labai pabrango, mat jį masiškai superka kinai.

REKLAMA

Sykiu Lietuvoje vietoj maždaug 10 prieš dešimtmetį veikusių lino perdirbimo fabrikų šiandien jau neveikia nė vienas. Šalies tekstilininkai liną importuoja iš Prancūzijos arba vėl – iš Kinijos. Už šeimos tradicijų tęstinumą kovojantiems politikams šis tradicinis amatas nerūpi.

Paskutinė linininkė

„Kelias tonas pluošto superkame ir kelias tonas perdirbame. Ir viskas“, – savaitraščiui tarė Beruta Vasiliauskienė, Žemės ūkio kooperatyvo „Jurbarko linų verslas“ direktorė.

REKLAMA
REKLAMA

Pagal Statistikos departamento duomenis Jurbarko linų verslas faktiškai yra paskutinė linus perdirbanti bendrovė Lietuvoje. Pasak B. Vasiliauskienės, linų auginimas ir perdirbimas nepelningas dėl menkų išmokų ir prastų gamtos sąlygų.

„Linai žydės tik dainose“, – šitaip visišką linininkystės žlugimą apibūdina buvęs Linų augintojų ir perdirbėjų asociacijos vadovas Ignas Kizala.

Dauguma lininių daiktų gamintojų dar prieš keletą metų tikėjosi solidžią dalį žaliavos įsigyti iš Lietuvos lino perdirbėjų. Tačiau šios viltys buvo bergždžios. Štai „Plungės tekstilės“ tiekėjai liko latviai, lenkai, kinai. „Tiesa, nesu tikras, ar perkame lenkišką liną – gali būti prancūziškas“, – užsiminė įmonės direktorius Arvydas Lapinskas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Lino tekstilės gaminius audžiančiai bendrovei taip pat ne pyragai – per kelerius pastaruosius metus „Plungės tekstilės“ apyvarta smuko keletą kartų, iki 1 mln. litų.

Prieš 10 metų italų kapitalo įmonė „Lietlinen“, kurios lino verpalų fabrike dirba 200 darbuotojų, ketino pamažėle  importuotą liną pakeisti lietuvišku, tad iš pradžių mėlynai žydinčio augalo sėklų pribarstė 130 hektarų plote. Šiandien bendrovė pati žaliavos nebeaugina – atsiveža.

Rinkoje už 1 kilogramą linų verpalų mokama iki 6 eurų.

Linas – prancūzų

„Lietuvos klimatas ir sąlygos linams auginti yra puikūs, bet jūsų šalis pakeitė požiūrį plėtodama šį ūkį“, – konstatuoja Prancūzijos linų technologijos instituto direktorius Francois Bertas.

Edmundas Pupinis, Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininkas, sutinka, kad prancūzai tęsia linininkystės tradicijas, o lietuviai jas pamiršo. „Linų augintojai turėjo neadekvačiai dideles sąnaudas ir per mažą Europos paramą, todėl, savaime suprantama, ūkininkai pasitraukė į kitas sritis. Technologijos buvo pasenusios, o investicijų į jas laiku nebuvo, todėl ūkiai sunyko“, – sakė parlamentaras.

REKLAMA

Jis nemano, kad už tradicijų tęstinumą pasisakantys ir šiuo metu didžiausią Seimo frakciją sudarantys konservatoriai turėtų daugiau rūpintis ir šiuo tradiciniu lietuvių verslu. „Vienas dalykas yra skausmas dėl nebetęsiamos tradicijos, kitas dalykas – verslas, kurio konservatorių frakcija tikrai nekurs. Viskas priklauso nuo žmonių – jie pasirinko kitas sritis, entuziastai kalba ir apie pramoninį kanapių auginimą, – aiškino E. Pupinis. – Jeigu atsirastų iniciatyvų linininkystės srityje, tuomet turbūt galėtume kalbėti.“

REKLAMA

Tuo metu prancūzai yra didžiausi pasaulyje lino tiekėjai, užauginantys 80 proc. Europos lino. Pasak F. Berto, Prancūzija tinka linui auginti dėl gerų oro sąlygų ir kokybiško dirvožemio. „Prancūzijos klimatas įvairus, todėl vynuoges, daržoves ir javus auginame vienose srityse, o liną – tik keturiuose šiauriniuose regionuose, kur pasėliai geriausiai išgyvena vegetacinį ciklą“, – savaitraščiui aiškino prancūzų linininkas.

Jis pridūrė, kad prancūzų vyriausybė šios šakos neremia – išsilaiko pati. „Nedidelę, 150 eurų už hektarą, kompensaciją moka Europos Sąjunga. Apskritai mes atliekame daug tyrimų, tobuliname technologiją, sėklas“, – apie jokius šios žemės ūkio šakos nepriteklius ar juolab grėsmę išnykti nė neužsiminė F. Bertas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Lietuvoje – Karibų gintaras

Kai lino tiekimas Lietuvoje jau išnyko, tai ir gintaro šalies perdirbėjams gauti vis sunkiau: Lietuvos pajūris jo nūdieną išmeta vis mažiau, tad vietos meistrai žaliavos įsigudrino atsigabenti net iš Karibų jūros regiono.

„Pats buvau atsivežęs iš Meksikos pabandyti. Ten gintarą kasa kalnuose, kur kadaise buvo jūra, – sako Šarūnas Davainis, juvelyras ir verslininkas, gintarinio SPA centro „Amber Relax Luxus“ savininkas. – Karibų gintaras pasižymi melsvu atspalviu, o Baltijos gintaro spalva ne tik kaip ūkinio muilo, o yra šimtas atspalvių. Tiesa, Karibuose būna gintaro luitų ir iki 10 kilogramų.“

REKLAMA

Tačiau meistrams jis nepatinka – per jaunas ir lengvai trupa. „Tad jeigu čia ir buvo jo atvežta, kai kosminiu greičiu kilo gintaro kainos, tai tik pabandyti, labai mažais kiekiais, – atkreipė dėmesį „Gintrakos“ vadovė Vilma Fedorovičienė. – Esame ir mes turėję tokių gaminių, bet jie nuo Baltijos gintaro skiriasi kaip diena ir naktis.“

V. Fedorovičienės minimos „kosminės kainos“ yra ne mažiau kaip 1,5 tūkst. EUR (per 5 tūkst. Lt) už kilogramą einamiausio – 50–100 g svorio – gintaro gabalėlių. „Nebematau galimybių daryti gintaro papuošalų pagal dabartines kainas, nes neatsiperka. Kinai pasiima viską, ką tik įmanoma pirkti legaliai, o jeigu gali – tai ir nelegaliai“, – teigė Š. Davainis.

REKLAMA

Didžiausias pasaulyje šios žaliavos gavėjas kombinatas Kaliningrade užpernai iškasė 342 tonas gintaro, kurio didžioji dalis iškeliavo į Kiniją.

Pajūris nebedovanoja

Lietuvos jūros pakrantė negali aprūpinti šalies juvelyrų. „Kiek mums išmeta jūra, tėra lašas jūroje“, – sakė Š. Davainis. Anot V. Fedorovičienės, Lietuvoje išgautą gintarą gali nebent kaip suvenyrą pasidėti lentynėlėje.

Gintarą Palangoje „žvejojančio“ Roberto Pociaus žodžiais, už menkstančius Lietuvos gintaro išteklius atsakinga ir vietos savivaldybė, Palangoje ir Šventojoje tinkamai neprižiūrinti tiltų. „Mūsų gintaringos vietos yra sunaikintos, užpiltos smėliu. Dabar gintarą dar meta prie Klaipėdos molo ir kokie 5 kilometrai į šiaurę“, – sakė gintaro rinkėjas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kartkartėmis palangiškiai dar sučiumpa poros šimtų gramų Baltijos aukso luitelį, vis dėlto šiandien gintaro gaudytojų laimikis įprastai tesudaro vieną kitą šimtą gramų smulkių gabalėlių. „Anuomet vaikai būdami krante rinkdavome nago didumo gabalėlius. Dabar tokių rasti jau net mums, brendantiems į jūrą, – retenybė“, – teigė R. Pocius.

Palangiškis dar pasakojo, kad gintarą gaudyti – darbas ne ištižėliams. „Sulaukęs audros ateini prie jūros, vaikštinėji, ir stebi, kur telkiasi kirai. Kur kirai – ten yra ir sąnašų, kuriose garantuotai bus negyvų žuvų ir paukščių“, – aiškino palangiškis.

REKLAMA

Jeigu šios masės, vietinių dar vadinamos „gruzu“, bangos neišplauna į krantą, vyrams tenka apsirengus kombinezonais bristi į stingdančią jūrą. „Lūžtant bangai, su specialia gaudykle bandome užkabinti purvą. Jeigu per keletą valandų darbo, dar kartais lupant bangoms ir virš galvos, sugraibai kilogramėlį gintaro – jau didelė sėkmė“, – sakė R. Pocius.

Nereikia, nes kompleksuoti

Galiausiai, Š. Daivainio, manymu, „lietuviškas gintaras“ tėra simbolinė sąvoka. „Kai lygiuojamės į didžiąsias valstybes ir bandome atrasti ką nors lietuviško, prisimename gintarą. „Lietuviško gintaro“ sąvoką vartoti galime, nes dirbiniai pagaminti lietuvių meistrų rankomis, kurių nuo seno buvo ir tebėra nagingų ir patyrusių“, – sakė jis,

REKLAMA

Savo ruožtu istorikas Egidijus Aleksandravičius reziumuoja, kad pasikeitus vertybėms mitinę prasmę lietuviui turintis gintaras vartotojų visuomenėje nebėra toks svarbus. „Apskritai Lietuvoje prarasta nedidelių amatų, rankdarbių, smulkiojo verslo vertė – nedideli daiktai ir nedideli žmonės, kurių nerasi ant žurnalo viršelio, stipriai nuvertinti“, – atkreipė dėmesį profesorius.

Anot jo, jeigu lietuviai mylėtų gintarą ir liną, svetimšaliams juos galėtų teikti kaip suvenyrus. „Lietuviai viską galėtų padaryti, kad tik nereikėtų daug dirbti ir kad tai duotų didelius procentus. Bet linas duoda kukliai, o dirbti reikia rimtai. Koks tau žmogus dabar tenkinsis nedideliu lino verslu, – sako istorikas, nors tiki, kad bent jau linininkystėje ne viskas prarasta: – Svarbiausia nustatyti, kiek tai priklauso nuo rinkos, o kiek – nuo mūsų pačių vertybinių orientacijų.“

REKLAMA
REKLAMA

E. Aleksandravičiaus žodžiais, lietuviai gintarą ir liną kaip savo tapatybės ženklus apleido dėl baimės išsiskirti. „Jeigu lietuviai neturėtų tokių nevisavertiškumo kompleksų, galėtų rimtai kurti drabužius iš tradicinio audinio ir gintaro. Jeigu Lietuvoje kiekvieną dieną matytume ne tik merginų, bet ir vyrų, apsirengusių su lininiais akcentais kaip skiriamaisiais mūsų ženklais, tai mus jau pažintų ir Londono metro. Ar turėsime bent kokį savą ženklą kaip tradicinis raštuotas norvegų megztinis su metalinėmis segėmis, esantis kiekvieno norvego spintoje?“ – klausė profesorius.

FAKTAI: Linų auginimas

Prancūzijoje linus augina 8 tūkst. ūkininkų, o Lietuvoje – vos vienas kitas ir tai simboliškai

Prancūzai kartu su belgais ir olandais yra apsėję linais apie 100 tūkst. hektarų laukų, lietuviai – ne daugiau kaip 100 ha

Beveik vien Šiaurės vakarų Europos krašte sutelkta linininkystės pramonės apyvarta sudaro 300 mln. eurų per metus



Straipsnis buvo publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“ (Nr. 17 (79) gegužės 7-13 d.)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų