FIZINIAI POREIKIAI. Biologinio organizmo dėka patiriame gyvenimą. Mūsų kūnai yra ne tik labai gležni, bet ir nepaprastai elastingi. Teisėti norai labiausiai suprantami, išlaikant gerą organizmo būklę, nes pagrindiniai poreikiai glūdi fizinėje plotmėje.
Jei neturi maisto, vandens — mirsi. Gal ne šiandien ar rytoj, bet ilgai netversi, nes taip sutvarkytas organizmas. Valgis ir gėrimas — svarbios egzistavimo sąlygos. Organizmo poreikis deguoniui dar didesnis, nes be oro žmogus mirtų iškart. Tarp kitų pagrindinių poreikių yra miegas ir pastogė, apsauganti nuo nepalankaus oro.
Patenkinę pagrindinius fizinius poreikius, susiduriame su antriniais. Pirminiai poreikiai išsaugo gyvybę, o antriniai padeda klestėti.
Kad puikiai jaustumės fiziškai, kasdien turime tenkinti antrinius fizinius poreikius. Kūno harmoniją užtikrina mankšta ir subalansuota mityba. Suvalgę maistą pagal savo kraujo grupę, jaučiame užplūstančią energiją, esame stipresni, sveikesni ir laimingesni.
Mūsų visuomenėje per dažnai maistas laikomas malonumu, bet ne energijos šaltiniu. Sakykime, kad tu turi milijono vertą lenktynių žirgą. Ar leistum, kad jis ėstų Makdonalde? Žinoma, ne. Turėdamas milijono vertą lenktynių žirgą, tikrai kontroliuotum jo racioną, kuris palaikytų jo sportinę formą. Įdomu, kiek vertas tavo kūnas? Dauguma nesirūpina savo kūnu, kol neįsivaro vėžio ar infarkto.
Dietiniams produktams per metus išleidžiama 30 milijardų dolerių. Ar daug tavo pažįstamų laikosi dietos? O tu pats? Mane stebina, kad žmonės labai mėgsta kalbėti apie dietą.
Tačiau teisybė kita. Daugumai nereikia jokių dietų, tik drausmės. Vidutinis pilietis žino, kas jam tinkama, d kas kenkia. Mums reikia drausmės, kad pasirinktume tinkamus sau produktus, tai, kas suteikia kūnui energiją, tvirtumą, sveikatą ir laimę.
Bet mums drausmė nepatinka. Ne, mums geriau, kai kas nors iš TV ekranų postringauja, kad galima valgyti, ką nori, kada nori ir kiek nori. Reikia tik vartoti šias tabletytes... ar dukart per savaitę padaryti dvidešimties minučių mankštelę...
Mūsų kūnai yra šlovingi kūriniai, kurie nusipelno pagarbos.
Reguliarūs pratimai ir miegas, subalansuota mityba didina mūsų energiją ir gyvenimo džiaugsmą. Tai kuklūs teisėti norai, kurie daro didelę įtaką žmogaus jausenai. Gera fizinė sveikata yra pamatas, ant kurio laikosi mūsų gyvenimas. Jei nesirūpinsime savo fiziniu kūnu, tai mūsų galimybės kitose asmenybės srityse bus gerokai menkesnės.
EMOCINIAI POREIKIAI
Emocinėje plotmėje atpažinti teisėtus norus gali būti sunkoka, nes jie nėra gyvybiškai būtini. Neteko laikraštyje skaityti, kad kažkoks asmuo pasimirė dėl emocinio bado. Emociniai poreikiai yra žymiai subtilesni, bet nemažiau svarbūs, jei norime klestėti.
Emocinis badavimas, nors gyvybei negresia, bet pasireiškia tais pačiais simptomais. Kai kam suprastėja nuotaika, atsiranda mieguistumas, o kitiems kyla pyktis, atžarumas ir apmaudas. Kenčia kūnas ir siela. Emocinis badas deformuoja charakterį, neleisdamas žmogui tobulėti.
Charakteris yra ta sritis, kurią aš labiausiai apleidžiu.
1997 metų rudenį, praėjus ketveriems metams po mano begalinio bastymosi, nusprendžiau tris mėnesius pailsėti. Buvau sukoręs beveik milijoną mylių, skaitydamas paskaitas įvairiose vietovėse. Apsistojau Austrijoje, į šiaurę nuo Vienos, sename vienuolyne, kuris dabar priklausė koledžo miesteliui.
Būdamas Austrijoje pajutau, kaip labai nukentėjusi ir apleista mano asmenybės emocinė pusė. Ketverius metus buvau izoliuotas. Aš gyvenau Jungtinėse Amerikos Valstijose, o mano šeima ir vaikystės draugai buvo likę Australijoje, už dešimties tūkstančių mylių. Mane buvo apėmęs skeptiškumas, nes aš svarsčiau, ko siekia man draugiškumą rodantys asmenys. Šį nesaugumo jausmą sukėlė karti patirtis. Be to, negalėjau palaikyti draugystės, nes retai buvodavau mieste.
Koledžo miestelyje, neskaitant europiečių studentų, gyveno keli šimtai amerikiečių, kurie labai džiaugėsi, galėdami įgyti „europinę patirtį". Kiekvieną savaitgalį po paskaitų jie dumdavo į Lenkiją, Italiją, Prancūziją, Belgiją, Olandiją, Vokietiją, Graikiją, Airiją ir kitas Europos valstybes. Naktiniais traukiniais blaškydavosi po Europą, vargu ar spėdami užmesti žvilgsnį į tas šalis. Kiekvieną savaitę juos užplūsdavo kelionių aistra.
Dauguma amerikiečių studentų į Austriją vyko dėl galimybės pakeliauti. Studijos buvo paskutinėje vietoje. Atrodė keista. Aš ten vykau, norėdamas nuo kelionių pailsėti. Kelionėms nejutau jokio potraukio. Buvau laimingas, savaitgalius galėdamas praleisti vienuolyne. Kartais šeštadienio popietę traukiniu nuvykdavau į Vieną, įsitaisydavau kokiame nors skverelyje, mėgaudavausi karštu šokoladu ir skaitydavau.
Bet po kelių savaičių vienas draugas, su kuriuo mokėmės Amerikos koledže, pakvietė mane pakeliauti po Šveicariją. Kanadietis Stiuartas turėjo išvystytą humoro jausmą ir pasižymėjo nepaprastu polinkiu linksmybėms. Kvietimą priimti dvejojau: ne dėl kompanijos, bet dėl to, kad buvau ketinęs šiuos tris mėnesius nuo kelionių susilaikyti.
— Nedvejok. Pamatysi, kaip bus smagu, apsistosim pas mano draugus, nereikės maišytis minioje, o sekmadienį vakare grįšime, — ragino jis.
Aš nusileidau. Tai buvo vienas geriausių mano apsisprendimų.
Penktadienio popietę, pasibaigus paskaitoms, nuskubėjome į traukinių stotį ir neilgai trukus buvome Vienoje. Iš jos naktiniu traukiniu išvykom į Ženevą. Traukiny šnekučiavom, pasakojom istorijas, valgėm duoną su sūriu, gėrėm vyną ir džiazavom. Kitą dieną priešpiečius valgėm ant ežero kranto, valandų valandas vaikščiojom po Ženevos senamiestį, po to pietavom su jo draugės Aleks šeima.
Pajutau keisčiausią jausmą — jokių lūkesčių. Pasijutau kaip jaunas vyrukas, atrandantis Europą. Europoje esu buvęs trisdešimt penkis kartus, bet nepatyriau nieko panašaus. Per keturiasdešimt aštuonias valandas buvau persunktas normalumo. Aš atsigavau. Pažvalėjau. Nusiraminau. Mano draugystė su Stiuartu pasiekė naują lygį, ir jis mane vėl išmokė ją vertinti. Tą savaitgalį man buvo priminta sena tiesa, kad nė vienas žmogus nėra atskira sala. Mes esame socialios būtybės, ir draugystė mus skatina tapti geresniais.
Daugumos žmonių teisėti emociniai norai skatina juos praleisti laiką su šeima, draugais, sutuoktiniais, mylimaisiais, darbo kolegomis ar dvasiniais vadovais.
Toks laiko praleidimas leidžia suvokti save, padeda įgyvendinti aplinkinių norus ir dar labiau susieja su kitais žmonėmis.
Svarbiausias iš emocinių norų — kad mus priimtų kiti. Jei mus atstumia, mes nutaisome abejingą veidą, vaizduodami, kad mums nei štai, nei antai. Tai tiesa: be šio malonumo gyventi galime:, bet negalime tarpti.
Visi jaučiame didelį poreikį būti priimti. Tai viena iš didžiųjų jėgų, kurios įtakoja žmogaus elgesį, ir būna stebėtina, kam žmonės pasiryžta, kad tik būtų priimti.
Socialinėje aplinkoje šis noras yra ypač gajus. Žmonės, veikiami socialinės aplinkos, padaro tokių dalykų, kurių niekada nedarytų, jei būtų vieni. Jie taip elgiasi prieš savo valią, nes nenori išsiskirti iš kitų ir siekdami būti priimti.
Šį jausmą stengiamės patenkinti šimtais būdų darbe, mokykloje, šeimoje, santykiuose su kitais, priklausydami klubams, bažnyčiai ir įvairiems komitetams. Kai kurie elgsenos būdai yra sveiki ir padeda mums siekti pagrindinio tikslo. Kiti gali būti žalingi ir neleis mums tobulėti.
Amerikoje mane stebina įvairių bažnyčių gausa ir žmonių kriterijai, pagal kuriuos jie renkasi artimą sau bažnyčią. Kelerius metus klausinėjau žmones ir radau, kad visų atsakymai panašūs. Jie skambėjo taip: „Kai tik įžengiau į bažnyčią, pajutau, kad čia esu laukiamas" arba „Aš tiesiog jaučiu, kad čia priklausau."
Mes trokštame būti priimti. Norime priklausyti.
Todėl lengva suprasti, kodėl tiek daug žmonių jungiasi į gaujas ir įvairias sektas. Išgirdę apie sektose įsipainiojusius žmones, stebimės, kaip jie ten papuolė. Labai paprastai: tie žmonės jaučia teisėtą priklausomybės ir jų priėmimo poreikį kaip ir mes.
Tik jie neturi iš ko rinktis, kaip kad turime mes.
Miesto jaunimas jungiasi į gaujas, nes grupuotė patenkina priklausomybės ir priėmimo jausmus, išvaduoja iš vienišumo, apsaugo nuo baisaus išorinio pasaulio. Gauja perima šeimos funkcijas, išpildydama emocinius poreikius. Tačiau gaujos „tėvai" užsiima nusikaltimais, narkotikais ir alkoholiu. Išimtinais atvejais gaujos vyresnieji rūpinasi savo globotiniais: apmoka sąskaitas, tiekia maistą. Žmonėms neatrodo, kad gaujose yra didelė ateitis, bet jų supratimu gaujos jiems padeda išgyventi ir leidžia pajusti bendrumą.
Žmonės dėl tos pačios priežasties priklauso sektoms. Sekta nuo gaujos skiriasi tuo, kad ji labiau rafinuota.
Mūsų norai galingi. Daugeliu atvejų, jei jie nebus patenkinami sveikais būdais, jie ieškos destruktyvių kelių.
Kitas teisėtas emocionalus noras — dinamiška draugystė. Kadangi mums reikia priėmimo, tai reikia ir padrąsinimo, paskatinimo keistis ir augti. Kadangi tau skirta tobulėti, tai mieliausi žmonės nebus tie, kurie visur pritars, siūlys būti pakantesniu sau... ir paduos skanų kąsnelį! Jei tu nusprendei tobulėti, tau reikės, kad aplinkiniai tave uždegtų noru tapti tobulu.
Tiesa apie draugystę yra tokia: iš draugų išmokstame daugiau, negu iš knygų. Anksčiau ar vėliau mūsų standartai tampa tokie kaip draugų. Niekas kitas nedaro didesnės įtakos kaip tos pačios grupės žmonės. Tave supantys žmonės daug ką byloja apie tave: koks tu esi ar greitai būsi.
Jei triniesi su žmonėmis, kurių vienintelis noras žiūrėti televizorių, gerti alų, valgyti picą ir žaisti video žaidimus, tai didelė tikimybė, kad perimsi jų įpročius. Kita vertus, jei tavo aplinkos žmonės keturis kartus per savaitę eina treniruotis, o savaitgalius leidžia iškylose, galbūt tai taps tavo gyvenimo stiliumi.
Jei susidėsi su mėgstančiais kotletus su bandelėmis, keptas bulvytes, gazuotus gėrimus... spėk, kas bus? Bet jei bendrausi su žmonėmis, kurie stengiasi gražiai atrodyti ir sveikai gyventi... tai ir pats labiau domėsiesi savo sveikata ir gera jausena.
Mus supantys žmonės pakelia ar nuleidžia mūsų standartą. Jie mums arba padeda tobulėti, arba sugundo tapti blogesniais. Su draugais mes supanašėjame. Nė vienas savo jėgomis netampa didžiu. Tokiu tapti padeda aplinkiniai.
Mums visiems reikia tokių žmonių, kurie mus pakylėtų, primintų mums svarbiausius tikslus ir skatintų tapti tobulais.
Didžiausias emocinis poreikis — draugystė. Žmogaus poreikis draugystei seka po svarbiausių reikmių patenkinimo: valgio, vandens, miego ir oro.
Gyvendami atsiskleidžiame. Gyvenimas praplatėja tiek, kiek save parodome kitiems ir mus supančiam pasauliui. Tačiau dauguma žmonių nugyvena gyvenimą, slėpdami tikrąjį aš ir apsimesdami tuo, kuo jie nėra.
Mums reikia draugystės. Bet mes desperatiškai bijome, kad iš arčiau pažinę žmonės mus atstums. Baimė būti atmestam (kilusi iš poreikio būti priimtam) ir draugystės poreikis — tarpusavyje nuolat nesutaria.
Turėtume savęs paklausti: „Ar kitiems esame pakantūs, kad jie mums galėtų atsiskleisti?" „Ar savo mylimus žmones skatiname komplimentais, reiškiame jiems dėkingumą ne tik už darbą, bet ir jų buvimą?" „Ar juokiamės iš kitų klaidų ir juos nuteisiame, užuot pripažinę, kad tai yra jų mokymosi ir gyvenimiško patyrimo dalis?" „Ar esame nusiteikę pirmieji žengti žingsnį, kad kitiems atskleistume savo tiesą?"
Sukurk tokią aplinką, kad kiti jaustųsi saugiai ir galėtų atsiskleisti, tuomet ir pats gersi iš draugystės šaltinio.
Draugystės ryšiai gali būti matuojami mūsų sugebėjimu dalintis savimi su kitais. Turėtume nevartoti kasdieninių pokalbių klišių, neaptarinėti žinomų faktų. Jei norime atsiskleisti ir mėgautis nuoširdžia draugyste, turime išmokti dalintis savo nuomone, viltimis ir svajonėmis, klaidomis ir nesėkmėmis. Kuo labiau du žmonės sugebės atsiskleisti ir kitą priimti jo neteisdami, tuo daugiau nuoširdumo jie patirs.
Nuoširdumas matuojamas atsiskleidimu. Kuo esi nuoširdesnis su kitais, tuo daugiau nuoširdumo patiri pats. Ir kuo labiau slepiesi nuo kitų, tuo tavo draugystė bus paviršutiniškesnė.
Niekas taip nepatenkina žmogaus kaip artimumas.
Gyvename komunikacijų amžiuje. Pasaulio ekonomikoje komunikacinė revoliucija įvyko prieš kelis dešimtmečius, ir mes įpratome taikstytis prie atsirandančių gyvenimo naujovių. Tačiau komunikacijų revoliucija nepaskatino mūsų sugebėjimų ar noro prasmingai bendrauti.
Priežastis, dėl kurios atmetame savo teisėtus norus, yra ta, kad jiems patenkinti reikia mūsų pačių rečiausių išteklių — laiko ir energijos. Tarpusavio ryšiai reikalauja to paties.
Ryšiai klesti, jei nerūpestingai švaistai laiką. Laiko kokybė yra diskredituota, nes visi daugiau nori visko, išskyrus svarbiausius dalykus. Tu savo darbotvarkėje negali numatyti kokybiško laiko sutuoktiniui ar vaikams. Jeigu nori kokybiškai praleisti dvidešimt minučių su tais, kuriuos myli, turi tam asmeniui paskirti tris ar keturias valandas; tuomet gali tikėtis, kad dvidešimt minučių praeis vaisingai.
Kai man buvo šešiolika, Sidnėjuje turėjau draugą. Kartkartėmis jis man paskambindavo ir siūlydavo: „Šią savaitę kokią dieną pavalkataukim." Tai buvo jo sumanymas, man davęs nuostabią pamoką. Eidavome pasivaikščioti, gerdavome kavą ar pietaudavome. Kalbėdavom, juokdavomės. Kartais pasakodavom skaitomos knygos ištrauką. Ar tuščiai leisdavom laiką? O ne. Praturtėda-vom, bet ne švaistydavom savo laiką.
Visada triūsliame pasaulyje yra tendencija savitarpio ryšius sukaišioti į darbotvarkę. Užimto pasaulio pariby tūno artimiesiems skirtas laikas, bet mes visai neturime energijos su jais vaisingai bendrauti.
Moderni darbotvarkė dar labiau suspaudžia varganus ryšius. Ryšiams palaikyti reikalinga sąlyga: nerūpestingai švaistyk laiką. Mylimiems žmonėms dalink laiką, jo neskaičiuodamas.
INTELEKTINIAI POREIKIAI
Idėjos formuoja gyvenimą, istoriją. Jų mums reikia, kad įkvėptų, pakeistų, apšviestų protus, mokytų pažinti pasaulį ir save, padrąsintų tapti tobulais.
Kaip maistas reikalingas mūsų kūnui, taip jo reikia ir protui. Idėjos, šiandien maitinančios protą, suformuos rytojaus gyvenimą.
Pagalvok apie tai. Visur girdimos istorijos — kino filmų, muzikos, televizijos, laikraščių, žurnalų, politikų, draugų ar knygų — šios istorijos formuoja mūsų gyvenimą.
Norėdamas suprasti kurį nors istorijos laikotarpį, sau pateik du klausimus: „Kas buvo pasakotojai?" ir „Kokią istoriją jie pasakojo?"
Vinstonas Čerčilis, Šv. Pranciškus Asyžietis, Napoleonas, Čarlis Čaplinas, Adolfas Hitleris, Motina Teresė, Mahatma Gandis, Abraomas Linkolnas, Merilin Monro, Nelsonas Mandela ir Jėzus — kiekvienas pasakojo istoriją.
Jei nori sužinoti, kuo tavo tauta rytoj skirsis nuo šiandieninės, nustatyk, kokių ji klausosi istorijų šiandien ir kuo jos skiriasi nuo vakarykščių. Jeigu matai, kad girdimos istorijos yra beprasmės, žiaurios ir, užuot įkvėpusios, vis labiau smukdo, būk tikras, kad ateities gyvenimas bus dar beprasmiškesnis, žiauresnis ir labiau nusmukęs.
Klausomos istorijos formuoja mūsų gyvenimą, todėl svarbu, ko tu klausaisi.
Intelektiniai poreikiai mūsų neskubina, todėl lengva jų nepastebėti. Kada tu sau tarei: „Man šiandien verkiant reikia perskaityti gerą knygą"? Taip nebūna. Kodėl? Pirma, mūsų intelektiniai poreikiai nėra pirminiai. Jų nepaisydami nenumirsime. Bet proto gyvybingumas veda j fizinį, emocinį ir dvasinį gyvybingumą. Viskas mūsų gyvenime prasideda nuo minties.
Žmonės neugdo savo intelekto, nes knygos ir mokymasis jiems siejasi su mokykla ir darbu. Dauguma turi mažai laisvalaikio, todėl jo nenori aukoti „darbui".Viena didžiųjų moderniosios edukacinės sistemos tragedijų yra ta, kad ji nepajėgia įdiegti meilės mokymuisi. Per dažnai mokymasis yra matomas kaip priemonė tikslui pasiekti: laikai egzaminus, gauni laipsnį ar paaukštinimą. Mokymasis kaip ir kiti modernaus gyvenimo aspektai nesisieja su esminiu mūsų tikslu.
Kas nors gali sakyti, kad mūsų intelektas amžių bėgyje išaugo. Tai tiesa, bet žinojimas vis labiau specializuojasi, profesinės žinios tampa labai specifinės. Siauresnės žinios suformuoja siauresnę pasaulėžiūrą.
Atsižvelgiant į tai, kad daugumos žmonių intelektas išsunkiamas darbe, lengva suprasti, kodėl jie mėgsta atsipūsti vakarais, valandų valandas žiūrėdami televizorių.
Yra suprantama, kodėl dauguma žmonių nevysto savo intelekto.
Mūsų potencialas yra nenormaliai apribojamas, kai nesinaudojame galimybe galvoti, ieškoti priežastinių ryšių, spręsti, įsivaizduoti ir svajoti.
Visi turime įvairių intelektinių poreikių — tai priklauso nuo konkretaus asmens. Kadangi daug žmonių dirba intelektinį darbą, jiems reikia kitokių stimuliavimo rūšių. Iš tikrųjų, kuo didesnis profesinis intelektinis stimuliavimas, tuo daugiau reikia formų, palaikančių pusiausvyrą. Paprastai profesinės intelektinės pastangos neatitinka asmeninių poreikių ir nepadeda mūsų gyvenimo kelionėje.
Stimuliuodami intelektą galime skaityti žurnalus apie madas, sodininkystę, sportą, finansus, muziką, bet tai nepadės tapti tobulesniu. Kad įtemptume protą, reikia skaityti prasmingus kūrinius: filosofinius tekstus, dvasinių lyderių raštus ir Bibliją. Šiuose raštuose protas randa išmintingų klausimų ir teiginių apie pasaulį, jo sukūrimą, Dievą, humanizmą ir mūsų individualią kelionę. Išmintingi raštai padeda palaikyti tobulumo viziją. Jie neturi tikslo mus linksminti, bet atskleidžia, kas esame ir kodėl esame čia. Išmintingi raštai mus švelniai kviečia palikti patogų gyvenimą, kad darytumės geresni, vystytumės, augtume ir pasiektume pilnatvę.
Intelektiniai poreikiai yra labai įvairūs: stengiamės pasiekti aukštą profesinį lygį, mums reikia įvairios pramoginės intelektinės stimuliacijos. Tačiau palikime patogumą ir panirkime į raštus, padedančius atsakyti į esminius klausimus apie mūsų egzistencijos paslaptis. Markas Tvenas rašė: „Žmogus, kuris neskaito gerų knygų, nėra viršesnis už beraštį."
Knygos pakeičia gyvenimą. Tuo aš tikiu. Mano paklausti žmonės kas ir kada labiausiai pakeitė jų gyvenimą, dažniausiai paminėdavo knygą.
— Ką savo pasikeitimų metu skaitydavote? — klausdavau.
Devynis kartus iš dešimties jie nušvisdavo, pasakydavo knygos pavadinimą ir pridurdavo: „Ta knyga pakeitė mano gyvenimą."
Savo darbo kambaryje turiu daugiau kaip tūkstantį knygų. Bet akių lygyje, lentynoje, laikau trisdešimt septynias knygas, kurios man padarė milžinišką įtaką. Galiu papasakoti, kur jas pirkau, kuriame pasaulio kampelyje jas skaičiau ir kokios tada buvo gyvenimo aplinkybės. Tai filosofinės, teologinės, psichologinės, verslo ir istorijos knygos. Turiu kelis nuostabius romanus ir biografijas bei įvairių laikotarpių svarbiausius dvasinius ir įkvėptus klasikos leidinius. Tai mano Didžioji Knygų kolekcija.
Kai jaučiuosi nedrąsus, esu -sunerimęs, vienišas, kankina abejonės, einu prie lentynos. Peržvelgęs sustatytas knygas, kurią nors pasiimu ir, pagautas įkvėpimo, perkeliu į lentynos pradžią.
Ne tik kūnui reikia nuolatinės mankštos ir subalansuotos mitybos, bet ir protui. Yra pagrįstas poreikis puoselėti savo protą. Jei parenki protui tinkamą maistą, gyvenime nestokosi puikių ir didingų idėjų. Jei leisi medijoms ir pasaulietiškai kultūrai veikti savo protą, tai tavo gyvenimas bus formuojamas pramogų ir vidutinybės.
Knygos keičia mūsų gyvenimą. Pradėk rinkti savo Didžiąją Knygų kolekciją. Pasirink tokias knygas, kurios padės pasiekti esminį tikslą ir tobulumą. Tegul kasdienis skaitymas tampa įpročiu.
DVASINIAI POREIKIAI
Šioje dvasinėje sferoje galime gerai suvokti savo teisėtus poreikius — fizinius, emocinius ir intelektualius — ir pasiekti įžvalgas, praturtinančias, palaikančias ir apsaugančias kitas gyvenimo sritis.
Dvasiniai poreikiai nuolat kinta. Visi žengiame unikaliu dvasiniu keliu, kurio stotelėse atsiranda skirtingi poreikiai. Tačiau yra nekintančių poreikių — tyla, vienatvė ir paprastumas. Būdai, kuriais siekiame tas dvasios būsenas patirti, gali keistis, tačiau jos išliks esminės, jei šiame besikeičiančiame gyvenime nepamiršime džiaugtis.
Pasaulio triukšmas užgožia švelnų vidaus balsą, patariantį laikytis tobulybės. Vėl išgirsime tą balsą, jei pasitraukę nuo pasaulio triukšmo išmoksime pasinerti į tylą. Nebūtina kasdien ilgam paskęsti tyloje, užteks, jei rytais šiek tiek patylėsime.
Kasdienybė kelia klausimus. Kad į juos atsakytume, turime tirti savo širdį. Susidurdami su begale pasirinkimų ir galimybių, turime pasislėpti nuo įkyrių balsų ir nuspręsti, ką rinktis, kad taptume tobuli. Patyriau, kad padeda tylos klasės.
Tyloje ir vienumoje gyvenimas pasiūlo dar didesnius iššūkius. Sesės Tyla ir Vienuma parodo mūsų asmens silpnybes ir stiprumą, primindamos, kad mes galime tobulėti.
Tyloje susijungia mūsų dabartinis asmuo ir tas, kuriuo galėtume tapti. Matydami šią viziją, mes kviečiami keistis ir augti, tobulėti. Būtent dėl šios priežasties mes pasineriame į triukšmą, kad negirdėtume šio kvietimo.
Įsipareigojimas tapti tobulu yra vienintelis gyvenimo prasmės raktas.
Tyla buvo gera draugė įvairių amžių didiesiems žmonėms. Daugelį svarbių gyvenimo pamokų galima išmokti tylos klasėse, ypač tose, kur mokoma pažinti mūsų talentus ir jų pritaikymą tikslo pasiekimui.
Per amžius pasaulio išmintingieji ieškojo tylos patarimų. Graikų filosofas ir matematikas Pitagoras rašė: „Išmok tylėti. Tegul nurimęs protas klauso ir sugeria." Rašydamas apie tylos ir vienumos svarbą, Blezas Paskalis, septynioliktojo amžiaus prancūzų filosofas, mokslininkas, matematikas ir rašytojas, teigė: „Visos žmogaus menkystės kyla iš nesugebėjimo vienam ramiai pasėdėti kambaryje." Francas Kafka, čekų-žydų romanistas, filosofas ir poetas, rašė: „Nereikia palikti kambario. Sėdėk prie stalo ir klausyk. Netgi nereikia klausyti, paprasčiausiai laukti. Nereikia ir laukti, tik išmok nurimti, nejudėti ir atsiskirti. Tada pasaulis nusimes šydą ir ekstazėje nuriedės tau po kojų."
Išmok nurimti, nejudėti. Tai pati vertingiausia kelionės pamoka.
Dvasia reikalauja paprastumo. Jis yra vienas iš pagrindinių visatos principų, tačiau, amžiams bėgant, žmonijai darosi vis sunkiau jo laikytis ir pagerinti savo gyvenimą. Kam iš mūsų trūksta sudėtingumo? Niekam! Mūsų gyvenimui desperatiškai reikia paprastumo.
Jeigu sugebėsime paklausyti švelnaus savo vidaus balso, išgirsime, kaip jis daug kartų per dieną pataria supaprastinti gyvenimą. Kai pasaulio balsai siūlo komplikuoti modernųjį gyvenimą, vidaus balsas maloniai šnibžda: „Kodėl taip sudėtingai elgiesi?" Laikui bėgant išmoksime nusisukti nuo viliojančių galimybių, kad širdyje išlaikytume taiką, gimusią iš palaiminto paprastumo, kurį pasaulis niekina.
Supaprastink savo gyvenimą, ir rasi vidinę taiką, kurios kaip didžiausio turto geidė visų amžių poetai ir šventieji.
