Niekšiškumas gali būti asmeninis. Gali būti politinis. Kai paniekinamas ne tik atskiras žmogus, bet ir tauta, tam tikra bendruomenė. Bet kuriuo lygmeniu jis reiškia tą patį – pasibjaurėtiną vertybių pamynimą.
Pokariu Garliavos apylinkėse buvo tremtinių šeimų, kurioms stebuklo būdu pavyko grįžti į gimtąjį kraštą iš Sibiro po 1941 m. Trėmimų. Iki dantų ginkluoti rusai emgėbistai su vietiniais stribais daugelį jų mėgdavo gąsdinti pakartotiniais trėmimais: netikėtai įvažiuodavo į kiemą kariniais sunkvežimiais, versdavo vėl susirinkti daiktus, po to garsiai juokdavosi iš nustėrusių žmonių ir reikalaudavo rūbų bei degtinės, turėjusios pratęsti linksmybių orgijas. Tokiais tikslais įsukę į vieną sodybą, pamatė pro langą iššokusią septyniolikos metų geltonkasę mergaičiukę, kuri, jau patyrusi tremties kančias ir baisiai bijodama jų pasikartojimo, per laukus pasileido miško link. Emgėbistai rusai nusikeikė, bet nieko nedarė. Lietuvis stribas išsitraukė automatą ir paleido šūvius mergaitei į nugarą. Pamiškėje pasigirdo siaubingas klyksmas, mergaitė paplūdo krauju, raičiojosi skausmuose, kol mirė. Stribas šypsojosi iš pasididžiavimo nuveiktu darbu. O rusui pasidarė taip baisu, kad jis spjovė į veidą kulkų seriją paleidusiam lietuviui.
Nei aukos, nei šovusio stribo pavardžių neminėsiu, bet jos gerai žinomos vyresniems Garliavos ir jos apylinkių gyventojams. Nelaimingos mergaitės ir tikro niekšo.
Svečiuose apsilankius draugui iš užsienio šalies, darkart peržiūrėjome Kovo 23-osios D. Kedžio dukrytės „ėmimo“ kadrus. Draugas šiurpo – jokioje Vakarų Europos šalyje toks „ėmimas“ tiesiog neįsivaizduojamas, jis azijatiškas, liudijantis absoliučią teisėtvarkininkų moralinę degradaciją. Toje šalyje, kur jis gyvena, pedofilijos bylos įrodymais tampa bemaž visi išoriniai faktai (filmuota medžiaga, telefoniniai pokalbiai, daiktiniai duomenys, liudytojų parodymai). Vaikas, siekiant jį apsaugoti nuo pakartotinių nemalonių išgyvenimų, tiesiog paliekamas ramybėje, net neapklausiamas, o jei jau tenka labai retais atvejais tą daryti, tai tikima kiekvienu jo žodžiu. Pačios apklausos būna labai trumpos. Pedofilams drausmės irgi labai griežtos. Tikrai ne dveji ar treji metai, kaip dažniausiai pasitaiko Lietuvoje.
Bet ne tai norėjau akcentuoti. Darkart peržiūrėdama filmuotą medžiagą, jau virtusią Lietuvoje valstybinės prievartos prieš vaiką dokumentika ir neabejotinai tapsiančios ateities dešimtmečiams įvairių socialinių tyrinėjimų objektu, stebėjau Vaicekauskienės povyzą. Vaikas spiegte spiegė: „nenoriu!“ Klykė. Tai buvo siaubinga mažos sielos, apimtos totalios nevilties, išraiška, trapios ir bejėgės būtybės bandymas apginti save, savo gyvybę. Sekiau scenas. Maža silpnutė mergaitė iš visų jėgų siekė glaustis, nepasileisti nuo savo nuverstos ant grindų močiutės. Ir klykė iš siaubo. Tas daugkart pasikartojantis širdį veriantis „nenoriu“ reiškė – nenoriu prarasti meilės, šilumos, ramybės, nenoriu prarasti saugumo, nenoriu ir net labai bijau atsidurti viena šiurpioje akistatoje su tais, kurie mano širdžiai yra šalti ir svetimi, net pavojingi. Nenoriu išeiti iš savo tikrųjų namų, prie kurių pripratau nuo vaikystės. Gelbėkite mane. Padėkite. Nes aš labai, labai NENORIU. BIJAU.
Joks žmogiškumo nepraradęs žmogus ten nebūtų galėjęs ramiai išstovėti ir žiūrėti. O visgi viena moteris ir ramiai stovėjo, ir ramiai žiūrėjo. Ir jei jaudinosi, tai ne dėl to klykiančio vaiko. O dėl to, kad kažkas sutrukdė „įvykdymą“.
Ką būčiau dariusi jos vietoje? Būčiau iškart pareiškus teismui, kad tas sprendimas neįvykdomas, kad su jo turiniu kažkas ne taip. Rašius atsakymus. Motyvavus. Ieškojus išeities.
Niekšiškumas dažnai neturi ribų. Po tragiško „ėmimo“ akto Stankūnaitė lieka vienintele nukentėjusiąja. Vytautas Kedys bandomas padaryti nusikaltėliu. Niekas tuo netiki, kaip netiki tuo, kad Vytautas Pociūnas šlapinosi Baltarusijoje prie lango ir padarė lemtingą klaidą – paslydo. Kaip niekas netiki, kad Kedys mirė užspringęs skrandžio turiniu, o Ūsui įvyko nelaimingas atsitikimas. Tie dalykai – jau taip visiems aiškūs, kad net kartoti jų nebesinori.
Savo ruožtu - kad Kedys mušė Stankūnaitę, nėra jokių objektyvių įrodymų, to neužfiksavo filmuoti kadrai. Kitas klausimas - o kam to reikia?
Tikslas vienintelis – sugniuždyti Neringą Venckienę, kuo daugiau jaudinti ją ir traumuoti. Neteisingumas juk labiausiai žeidžia žmogaus sielą. Todėl – kuo daugiau reikia šią kovotoją už vaiką kankinti dvasiškai, rodant teisėsaugos tąsomą nekaltą senuką, galbūt pasodinus jį už grotų. Greičiausiai taip ir bus, nes tuomet ponios teisėjos nervai gal neišlaikys ir ji pratruks teisėsaugos adresu šiurkštesniais žodžiais. Kurių taip laukiama, kad tik būtų galimybė vėl kokiai drausmės bylai. Juk taip reikia sugniuždyti šitą drąsią moterį, išmesti iš darbo, ir kaip sunku tai padaryti žinant, kad ji neima kyšių. Belieka tik kąžką dirbtinai kurpti arba kamuoti jai artimus žmones. Įprastinė kagėbistinė metodika.
Tautai jau iki kaklo koktu nuo šito kasdienio niekšiško melo, veidmainiškų teisėsaugininkų grimasų. Melo, gerai atpažįstamo, ir vis naujai sklindančio per Lietuvos televizijos kanalus. Slušniai, pūrai, šalaševičiūtės, žiobienės, tarvydienės. Apgailėtinos, jokios kritikos neišlaikančios tiesos. Tiesos, kurias per minutę sutriuškintų eilinis užsienio specialistas ir tokius komentuotojus pasiųstų šėko pjauti. Pasibaisėjęs, kad tokios personos apskritai užima tokias atsakingas pareigas. Dar vakarietis ieškotų, kas ir kokiais tikslais jas į tokias pareigas paskyrė. Ir kokie tikrieji jų siekiai. Kad jie nėra ginti ir apsaugoti vaiką – kiekvienam taip pat jau seniai aišku.
„Nepriklausomas“ teisininkas K. Jovaišas laidoje „Ypatingas atvejis“ aiškina, kad dramatišką situaciją Garliavoje nutrauktų „teismo sprendimo įvykdymas“. Nuo ko „nepriklausomas“ šis teisininkas? Iš jo kalbos spręsčiau, kad tikrai ne nuo savo kolegų. Mano galva, "nepriklausomi“ komentatoriai mūsų valstybėje gali būti tik į ją atvykę užsieniečiai. Ir tai – su išlygomis.
„Aiškinimų“ ir „aiškinimųsi“ daugėja, tik tikrosios tiesos – kažkaip ne. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui Stasiui Šedbarui staiga tapo visiškai neaišku, kas per dalykas yra toji Drąsiaus kelio politinė partija. Todėl jis norįs, kad specialiosios tarnybos išsiaiškintų ir pateiktų tautai bent kokius „aiškesnius atsakymus“. O gal paaiškės, kad už to skambaus pavadinimo slypi kažkas niekšiška ir tautai pavojinga?!
Tai išgirdusi, sakau - man irgi labai daug kas neaišku. Ir aš taip pat labai norėčiau „bent kiek aiškesnių atsakymų“ į savo klausimus, pavyzdžiui, kodėl Teisės ir teisėtvarkos komitetui yra visiškai nesvarbus mažosios Garliavos mergaitės likimas, kas ir kokiais tikslais pasistengė akivaizdžiai dezinformuoti daugelį konservatorių – Tėvynės Sąjungos narių apie pedofilijos bylą, kad daugelis jų, būdami iš tiesų sąžiningi ir išpažįstantys bendražmogiškas bei tautines vertybes, taip ilgai tylėjo ir nieko nedarė, kad ji pajudėtų iš mirties taško? Kas gan aktyviai pasistengė, kad daugelis konservatorių tiesiog nekreiptų dėmesio į daugkartinius D. Kedžio pagalbos prašymus? Kodėl tautai aišku, o Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui ne, kad Kedys ne paspringo, o buvo užmuštas, ir kodėl ši vieša demagogija komiteto nejaudina? Kas taip aktyviai pasistengė, kad daugelis konservatorių balsuotų prieš smurto akto Garliavoje svarstymą, o kartu ir – to viešą pasmerkimą, prieš ypatingojo prokuroro pareigybę, tautai gyvybiškai būtiną, ir kodėl prieš ją balsavo net tokie tautos kankinių vaikai ir vaikaičiai kaip Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ar Mantas Adomėnas? Man sunku patikėti, kad Adolfo Ramanausko-Vanago dukra būtų už pedofiliją, kad jai nebūtų gaila nuskriausto ir pažeminto nelaimingo vaiko. Kad jai, didžiojo tautos patrioto dukrai, nebūtų svarbu, ištirtos ar ne iki galo visos rezonansinės bylos. Tad pagrįstai klausiu: kas čia yra ne taip?!
Dar neseniai D. Kedys bandytas apšaukti narkomanu, sietas su Daktaro, rusų mafijos gaujomis- niekšiškam šmeižtui buvo pasirinkti labiausiai lietuvio savimonę žeidžiantys momentai. Nepasisekė. Kas dar galėtų tautai, ypač jos inteligentijai, paveikti sąmonę, atgrasyti nuo palaikymo? Tokia ryški gija dar viena yra – apšaukti Drąsos kelio partiją kaip besiremiančią pinigais, ateinančiais iš Rusijos, neva siekiant sugriauti valstybinio gyvenimo pamatą, tam dirbtinai pramanius pedofilijos istoriją, keliant maištus prieš gerai dirbančią ir tautos gerovę bei saugumą užtikrinančią teisėsaugą, piketais destruktyviai veikiant visą visuomenės gyvenimą ir valdžios institucijų darbą. Šita šmeižto gija jau pradeda pamažu ryškėti. Įdomu, kas brėžia ją? Ar ne tikrieji tokių pinigų gavėjai?! Partijos pirmininkas – kunigas Jonas Varkala, garsiojo partizano Juozo Lukšos bendražygio Daumanto brolis, kurio visa šeima skaudžiai nukentėjo nuo pokario represijų, paprašė į tokius neaiškius kaltinimus partijai atsakyti.
Tai kas atsitiko, kas kaltas, kad mūsų valstybės gyvenimas taip nusirito? Kad niekšiškumas mūsų kasdienybėje pasiekė apogėjų? Kad savo gyvenamąją epochą tegalime pavadinti bjauriausiais vardais – nužmogėjimo era? Draugas atvykėlis man sako: „Iš dalies karta, brendusi jau nepriklausomoje Lietuvoje, bet jos valdymą palikusi sovietinės ideologijos pavergtai sąmonei“. Sąmonei, ne kuriančiai, o akivaizdžiai griaunančiai. Iš tiesų – ir Vaiko teisių, ir Įvaikinimo tarnybos, ir kitų institucijų atstovų veikla rodo, kad prasmingų darbų tautos labui šiose srityse nėra. Tai kur toliau galima nueiti? Su tokiais darbais – gal tik pragaran? Gal toliau tik – niekšiškumo keliu?
Nenoriu tikėti. Garliava įrodė kitaip. Nuostabūs, tikri, bendruomeniški žmonės, saugantys mergaitę, neskaičiuojantys savo budėjimo valandų. Pilietiški, aktyvūs, patriotiški. Pasiaukoję, subėgantys ir dieną, ir naktį. Jau įrodę, kad žmogiškumo kategorija lietuvių tautai, kaip ir seniau, yra itin svarbi. Susitelkę kaip tie 1898 metų žemaičiai, kurie svarbiu momentu subėgo ginti Kražių bažnyčios. Žemaičiai bažnyčią, kaip pagrindinę vertybę, apgynė, ir išgelbėjo visą Lietuvą nuo pravoslavinimo.
Garliava gina mergaitę. Ir gindami Ją, gina Lietuvą. Nuo niekšiškumo. Nuo nužmogėjimo.
Inga Stepukonienė
