Beveik visos žiniasklaidos priemonės pažymėjo, kad G. Starovoitova labai skyrėsi nuo kitų Rusijos politikų. Ji kitaip kalbėjo, galvojo, ji net judėjo kitaip, nei visi.
Tai buvo sąžiningas, energingas žmogus ir ,matyt, iš tiesų norėjo pagerinti žmonių gyvenimą. „Viskas ką ji kalbėjo atrodo šviežia„, – rašė „The Economist“. „Skirtingai nuo kitų, ji nekeisdavo savo principų, jei politiniai vėjai pasikeitė. Šis žmogus nepainiojo politikos su verslu“, – skelbė „The Independent“.
Rusijoje G. Starovoitovos nužudymą daugelis palaikė blogu ženklu, galbūt net pagrindiniu Rusijos politikos posūkiu.
„Jei reformų pradžioje buvo entuziazmas ir optimizmas, dabar kažkas pasikeitė„, – „The New York Times“ korespondentui pasakė vienas iš tūkstančių žmonių, kurie atvyko į G. Starovoitovos laidotuves. „Tai rodo, kad visuomenėje prasidėjo nepakantumo vienas kitam procesas. Manau, kad mes stovime ant ribos“ , - tuo pat metu Maskvos radijo stoties „ Echo Maskvy “ studijoje kalbėjo vienas laisvųjų Rusijos parlamentarų.
Šie įvykiai paskatino Rusijos rašytoją Mašą Hesen savo knygą „Žmogus be veido“, kuri pasakoja apie putinizmą kaip sistemą, pradėti rašyti nuo G. Staravoitovos mirties. 1998 metais M. Hesen buvo jauna žurnalistė, kuri po kelerių praleistų metų Amerikoje grįžo į Rusiją ir entuziastingai nėrė į gyvenimą Maskvoje. Ji asmeniškai pažinojo G. Starovoitovą. Politikė jaunai žurnalistei jautė motiniškus jausmus.
M. Hesen buvo iš tų liberalių žurnalistų, aktyvistų ir intelektualų tarpo, kurių amžiaus vidurkis, kai 1991 metais Sovietų Sąjunga žlugo, buvo iki 30 metų. Šiai kartai G. Starovoitova įkūnijo viltį, jog Rusija gali keistis. Nužudytoji politikė buvo nekorumpuota, kalbėjo ne iš lapelio, tryško pasiryžimu tarnauti rinkėjams, darė tai sąžiningai, mokėjo juoktis iš savo silpnybių. Jei tokių politikų būtų buvę daugiau, Rusija šiandien būtų kitokia. Žymios rusų politikės mirtis palaidojo pažangios Rusijos bendruomenės viltis ir sutapo su V. Putino politinės karjeros pradžia.
Kadrinio KGB karininko kelias politikos olimpą
G. Starovoitovos nužudymo metu, V. Putinas dar nebuvo prezidentas. Jis ką tik pradėjo vadovauti perėmusiai KGB funkcijas FSB. Iki to laiko, būsimasis Rusijos vadovas dirbo KGB struktūros karininku Rytų Vokietijos mieste Drezdene, vėliau užėmė Peterburgo mero A. Sobčako pavaduotojo vietą.
Darbą FSB V. Putinas pradėjo nuo įvaizdžio kūrimo. Jis vėl įvedė užmirštą žodį „čekistas", kuris buvo naudojamas 1920 metais Lenino politinei policijai apibūdinti. Būsimasis Rusijos vadovas sukūrė neviešą vieno aukščiausių buvusių Sovietų Sąjungos pareigūnų – Jurijaus Andropovo, vadovavusio KGB, garbinimo kultą.
V. Putinas, atrodo, ne tik atstatė KGB veikėjo J. Andropovo gerą vardą, bet ir jo mąstymo būdą.
J. Andropovas diegė santvarkos naujoves pagal sovietinius standartus. Tai nebuvo šalies demokratizavimas. Priešingai. Dirbęs Sovietų Sąjungos ambasadoriumi Budapešte per Vengrijos revoliuciją 1956 metais, Andropovas gerai suprato demokratų ir laisvai mąstančių intelektualų totalitariniui režimui keliamą pavojų.
Tapęs KGB vadovu, jis pradėjo desperatiškai šalinti bet kokius disidentų judėjimus, kišti žmones į kalėjimus, siųsti iš Sovietų Sąjungos, uždarinėti juos į psichiatrijos ligonines. Pastarasis būdas veikė kaip bausmė.
Tuo pačiu metu, kaip ir beveik visi KGB darbuotojai žinojo, kad Sovietų Sąjunga ekonomiškai atsilieka nuo Vakarų. Prieš mirtį J. Andropovas ieškojo būdų, kaip išspręsti šią problemą ir padarė išvadą, kad režimo išsigelbėjimas slypi geležinėje disciplinoje.
Kai kurie politologai tokį sovietinės visuomenės gelbėjimo būdą lygino su komunistinės Kinijos visuomenės modeliu. Tačiau tik viena J. Andropovo idėja buvo tęsiama. Jo įpėdinis Michailas Gorbačiovas surengė masinę antialkoholinę kampaniją, kuri apėmė visą priemonių paketą. Nuo alkoholinių gėrimų pardavimo apribojimo, iki Moldovos vynuogynų išnaikinimo.
Tokia M. Gorbačiovo kova su alkoholiu baigėsi katastrofa. Degtinės gamyba iš fabrikų persikėlė į miškus ir butus. Šalyje pradėjo trūkti cukraus, naudojamo kaip žaliava naminės degtinės gamybai. Katastrofiškai smuko biudžeto pajamos. Alkoholio gamybos ir prekybos monopolis priklausė valstybei ir M. Gorbačiovas buvo priverstas atsisakyti kovos su alkoholio vartojimu vajaus. J. Andropovo įpėdinis pradėjo suvokti kur kas gilesnių permainų Sovietų Sąjungoje būtinumą.
J. Andropovo ir V. Putino patirties paralelės
Rusijoje pradėjus dvelkti politiniu pavasariu, KGB elitas nostalgiškai ilgėjosi J. Andropovo laikų. Daugelis buvusių KGB darbuotojų su liūdesiu kalbėjo apie pernelyg ankstyvą jo mirtį ir nebaigtus darbus.
V. Putinas, kaip ir J. Andropovas, asmeniškai susidūrė su totalitarinių režimų griuvimo pradžia. Sovietų ambasadorius Vengrijoje J. Andropovas patyrė, kad jauni vengrai pirmiausia pradėjo reikalauti demokratinių permainų ir savo pasipiktinimą nukreipė į valdančią komunistų partiją, vėliau pasipylė demonstracijos, kurių metu keliems slaptosios policijos agentams buvo surengtas linčo teismas. Panašius pergyvenimus galėjo patirti ir V. Putinas. Socialistinėje Rytų Vokietijoje, kurioje tuo metu KGB karininku jis dirbo, prasidėjus masiniams protestams Drezdene buvo suniokota slaptosios policijos „Stasi“ būstinė.
Išvada piršosi savaime. Pokalbiai apie demokratiją išveda žmones į gatves, protestai anksčiau ar vėliau nukreipiami į slaptai veikiančių struktūrų naikinimą, todėl bet kokios diskusijos apie demokratiją privalo būti uždraustos nedelsiant, kol neprasidėjo negrįžtami procesai.
Laukite tęsinio
M. Hesen knygos „Žmogus be veido“ recenzija
The New York Review of Books
