REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nauji metai, nauji vėjai. Mintys apie eksperimentus su kitokio kalibro tekstais tapo kūnu. Filosofijos studento iš šalies (ne „Studentų eros“ kolektyvo) Silvestro alternatyvus universiteto vertinimas jūsų teismui. Galbūt kiek snobiška, pilka ar sudėtinga kalba gali išgąsdinti, tačiau kuomet kalbame apie dalykus, kylančius ir liekančius kalboje kito kelio nėra. Tikimės diskusijų, naujų vėjų, triuškinančios kritikos, linksinčių galvų. Taigi studentas studentams iššaukiančiai apie tą nelemtą Universitetą. Jis jai trenkė per veidą, leidosi surakinamas jie toliau mylėjosi.

REKLAMA
REKLAMA

J.G.Ballard

Ryškūs sovietizmo ir dabarties vakarų liberalizmo utopijos ideologiniai niuansai pasimato nužvelgiant to meto ir dabarties universitetų skirtumus. Vienas ryškiausių likvidaus postmodernizmo kaip robotiškumo, pavergimo, vienodėjimo reiškinių – dabartinis universitetas arba bet kokia kita mokslo institucijos forma. Nūdieną persmelkė dar neregėti, lenkiantys net sovietinius laikus, diskursyvių* žinių ir jas skleidžiančių įstaigų mąstai ir į juos plūstantys studentų srautai. Universitetizacija – reiškinys, okupuojantis pasaulį kaip vis labiau besiplečiantis technologinių, gamtamokslinių, vadybinių ir, begal svarbu, jog tų pačių humanitarinių ekspertų – vienodų diskurso vergų – inkubatorius.

REKLAMA

Sovietų imperijoje dauguma arba bent nemaža dalis gyventojų suvokė universitetą, institutą ir kt. kaip ideologinį fabriką, produkuojantį simbolio, kalbos vergus, juos performuojant, deformuojant tiesioginį žvilgsnį į pasaulį – apakinant ideologiniais simboliais. Bet ne kaip įgalinantį išsilaisvinimą nuo ideologinių stabų, žodžių pertekliaus, užgožiančio unikalaus, individualaus sąlyčio su pasauliu galimybę. Universitete gana aiškiai matėsi tiek vitališkumo, individualumo, kiek gyvumo ir realybės galima buvo aptikti eilinėj Lenino ikonoj.

REKLAMA
REKLAMA

Šiandien universitetas tęsia esminį, nepakitusį buvusio totalitarizmo, tiesa, kaip ir kiekvieno totalitarizmo bruožą – fabrikinį principą gaminti industriškai suformuoto intelekto studentus, nuasmenintas pamėkles. Universitetas nepasikeitė, ta prasme, kad jis toliau pavergia, simbolinis teroras pakeitė simbolius, bet prievarta, įverginimas liko ir dar, be to, ji tapo žymiai genialesnė – jos beveik nebesimato. Visų ideologijų svajonė, simbolių, kalbos triumfas – jos pavergtiems žmonėms nereikia taikyti prievartos, jie patys į ją veržiasi ir sveikina už įkalinimą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sovietuose, ypač taip vadinamame, posttotalitariniam periode, nemaža dalis žmonių, tiesiogine to žodžio prasme, bėgo nuo universitetinės, institutinės etc. bereikšmių sintetinių žodžių produkuojamos vergiškos disciplinos. Dabar mes patys einame į suvienodinančius fabrikinius universitetus – begalinės metodologijos, technologines, analitines – naujojo dogmatizmo pinkles. Stipriausia, galingiausia prievarta ta, kuri neatpažįstama kaip prievarta – atominė bomba pakeista neutronine, begarsiu šūviu, skaniais nuodais – saldžia vergyste. Štai tos saldžios vergystės esmė: universiteto autonomija be autonomijos, universiteto deklaruojamą laisvės oazę pakeitė suvienodinantis technologinis, vadybinis, ekonomistinis diskursas, žudantis improvizuojantį individualumą, unikalią mintį. Tai dar Platono aprašyta: vergo dorybė – laisvės ieškojimas vergystėje, sąmoningas bandymas svaigintis nealkoholiniu alumi, individualumo ieškojimas mašinų, universitetinio diskurso industrijoj. Šiandienos dviguba vergystė – būnant vergu manyti esant laisvėje, nesupjaustytos realybės be diskurso grandinių ieškoti gamtamokslinio, analitinio žodžio kalėjime.

REKLAMA

Modernizmo utopija galutinai įsitvirtina postmodernizme, čia puikiai tinka Aberdanovo žodžiai, kad utopijos yra pavojingos dėl to, jog jos pildosi. Lenino pasakymas: „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“, būtent dabar įgavo gryniausią pavidalą ir didžiausią įsitraukimo mąstą į ideologijos siautulį, uždengiantį neredukuoto, netechnologizuoto ir nesupragmatinto – nepermokyto ir neperkeisto pasaulio įvairenybę, natūralumą.

Labai tikslus Zelmekino dažnai kartojamas nepagražintas teiginys, kad anksčiau (sovietuose) ideologija buvo užrašyta ant tanko, o dabar ant kekšės subinės. Formuluojant kitaip, anksčiau universitete buvo lengviau pamatyti švelnesnę psichiatrinės ligoninės analogiją, tose ligoninėse buvo prievarta duodama aminazino (psichotropinė medžiaga – aut. past.), dabar aminaziną pakeitė iš vakarų atėjęs kokainas. Senasis ir dabarties totalitarizmas, neutralizuojanti ir stimuliuojanti vergystė, aminazinas ir kokainas – abu sukurti, sintetiniai kaip ir dirbtinės kalbos žinios, abu įkalina, pakeičia, pripratina kaip ir kiekviena ideologija. Kokainas čia griežtai nėra kaip metafora, tai aiški analogija – dabarties kalba savo prigimtimi labai panaši į šį sintetinį narkotiką ir kuo ji labiau ideologija, kuo ji labiau diskursas, tuo labiau narkotizuoja, tuo stipriau svaigina, kurdama realumo fantasmagorijas, laisvės regimybę. Vienas iš didžiausių dabartinės ideologijos, kuriančios vergiškus technologinius, mokslinius dievus, platintojų – universitetas, o tiksliau, neišvengiamas, besaikis jo, kaip kapitalo, plėtimas – universitetizacija.

REKLAMA

Svarbiausia, kad postmodernių technologinių, vadybinių simbolių, kaip ir kokaino, sukeltoj abstinencijoj, tiesiogiai nesimato teroro, nesimato ideologijos, tarsi – laisvės kaip vergystės. Dar svarbiau - vis labiau tampant nuasmenintiems, suvienodėjusiems vergams, pripratusiems prie ideologijos, privaloma vis labiau svaigintis ir didinti dozes – mokslinių darbų, straipsnių, technologijų etc. kiekiai neišvengiamai didėja, jie stimuliuojami savo paties plėtimosi.

Iš to išplaukia sintetinės, simbolių kuriamos įtampos, konstruojamos licėjiškos neurozės – turima nerimauti, kad neįsisavinai, nesuvartojai nuolat didėjančių mokslinių, technologinių aktualijų informacijos, neinstaliavai vis didėjančių nežmoniškom (būtent ne žmoniškom, o mašininėm!) apsukom daugėjančios informacijos, vis labiau uždengiančios tyrą žvilgsnį į konkretaus momento, daikto individualumą, kuris žiūrinčiąjam pasako apie save viską, ką reikia žinoti. Niekas anksčiau neturėjo tokio nerimo, kad nesiseka būti informacijos vergais, nesiseka būti tinkamu dabarties žmogumi – sužodėti. Bet, jų laimei, dabartinės technologijos leidžia galimybę tapti informacijos vergu net miegant!

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet laisvas gyvenimo šėlas, improvizuojantys jo momentai, individualus patyrimas, galų gale kartais išnyrantis grožis neišvengiamai šaukiasi ne konkrečiai šiuos žodžius, bet bekalbį vitališkumą už jų: „we don't need no education“, vitališkumą, kuris ištrunka iš mirusio simbolių pasaulio analitinės ekshumacijos, kuriai ruošia dabarties universitetas. Gražiausi dalykai, dar neleidžiantys mums nusižudyti, regint egzistencijos sunkumą- gyvas eroso santykis su aplinkos unikalumu, mokslinės, vadybinės technologizuotos kalbos pagalba tapo supaprastintas/sumenkintas etc. iki formulių, plaukiančio į kalbiškai perkeisto ir suskaidyto, o tai reiškia, neegzistuojančio pasaulio .

REKLAMA

Diskursyvios, simbolinės žinios yra pornografinės savo prigimtimi – jos vartoja, sunaikina betarpiškus individualius nepadalinto, kalbiškai nesupjaustyto, pasaulio fragmentus, redukuoja unikalių momentų patyrimą iki dvejetainio kodo, naikina to, kas yra anapus mūsų individualybės, kuri gali skleistis tik laisvėje, kuri visada yra už, po ar anapus ideologijos, tokios kaip technologinis, vadybinis, ekonomistinis kalbos srautas. Pornografija yra žudanti ir ji tiek yra gyva, kiek joje yra eroso, geismo susiliesti su grynuoju pasauliu be dalių, jo individualiais fragmentas, neokupuotais terminologijos kaip antimetaforišku subendrinančiu etiketinimu. Kalbant paprasčiau, nebematoma Kito pasaulio, kito žmogaus individualybės, tuo pačiu metu žudant ir savo, viską persmelkiančia vaginos ir kokaino ideologija kaip pragmatinio, o tai yra, kalbiniu sąlyčio su pasauliu, įgalintu tik per jo naikinimą, kaip kad pornografinis sąlytis naikina kito individualybę. Diskursas – vergystė žodžiui, visada nekentė individo, siekė bet kokiais būdais jį užgniaužti ir išprievartauti. Dabar mus prievartauja ir mums tai patinka ir mes to apsvaigę nematom.

*diskursas [pranc. discours — kalba, kalbos tipas, tekstas]- šiuo atveju žodis naudojamas kaip kalba, kuri nurodo į pačią kalbą, o ne į bekalbį (nediskursyvų) individualų daiktą: pvz. konkretų žmogų, konkretų medį. Kalba pati savaime yra negyva ir skaido neskaidomą daiktą į dalis. Siekis bekalbį daiktą priartinti prie kalbos, o ne kalbą prie bekalbio daikto gimdo diskursą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų