Metų sandūroje Aukščiausiojo Teismo pirmininkas beveik tuo pačiu metu išdėstė dvi visiškai priešingas pozicijas. Vienu atveju, kuomet buvo kalbėta apie mergaitės paėmimą Garliavoje, griežtai pareikšta, kad teismo sprendimą privalu vykdyti. Kitu atveju – dėl botelių griovimo AT pirmininkas pareiškė, jog reikia ieškoti kompromiso, nors Aukščiausiasis Teismas dar 2010 m. balandį įpareigojo nugriauti 14 neteisėtai Preiloje pastatytų botelių.
Žmogiškąją prasme tikriausiai turėtų atrodyti priešingai – kai kalbama apie žmogų, jo likimą, tai reikėtų ieškoti kompromisų. Kuomet kalbama apie neteisėtas statybas, tuomet kompromisų paieška vargu ar būtų teisinga.
Tačiau, atrodo, dalis aukštas pareigas ir postus užimančių ar tiesiog visuomenei žinomų teisės srities atstovų taip negalvoja. Jie tiesiog baksnoja pirštu į LR Konstituciją, cituodami, kad joje parašyta, jog teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Taip, Konstitucijos 109 straipsnyje taip teigiama ir dėl to niekas nesiginčija. Bet... Problema ir klausimas – ar tinkamai teismai vykdo teisingumą? Ar jie nėra šališki?
Visuomenė dažnai reiškia nepasitikėjimą teismais. Ir kaip ji gali pasitikėti, kuomet net Aukščiausiojo Teismo pirmininkas taiko dvigubus standartus ir siūlo nevykdyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo! Žmones pykdo tai, jog turtiniams, finansiniams nusižengimams ar net nusikaltimams teisės srities atstovai neretai ieško kompromisų, pateisinimų, o kur reikalingas žmogiškasis faktorius – reikalaujama aklai vykdyti teismo sprendimus.
Pastaruoju metu tie patys teisės srities atstovai pradėjo aktyviai spausti visuomenę ir politikus neva už neteisėtai reiškiamus priekaištus teisminei valdžiai, kas, anot jų, griauna valstybės pamatus. Tektų pastebėti, kad niekas kitas nesukompromituos ir nesugriaus institucijos taip, kaip ji pati kompromituoja save. Manau, teisminę valdžią labiausiai kopromituoja trys šiuo metu joje pačioje vyraujantys faktoriai. Pirma – tai, kad pamintas konstitucinis teisingumas, dominuojant boteliniam – ką savo pozicija patvirtino Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Beje, paminant ir žmogiškąjį principą. Antra – tai, kad Konstitucinis Teismas paverstas viršesniu už pačią LR Konstituciją ir ne kartą leido sau viršyti savo konstitucinius įgaliojimus. O dalis aukštas pareigas ar postus užimančių ar tiesiog visuomenei žinomų teisės srities atstovų tame neįžiūri nieko blogo. Priešingai, net pateisina. Trečia – ta dalis teisės strities atstovų, puldama kitus ir nenorėdama matyti teisminės valdžios problemų, pati sau suteikė neklystančiojo antstato – virš tautos, valstybės, Konstitucijos, įstatymų, visuomenės – statusą. Suprantama, kad žmonės nenori taikstytis su tokia padėtimi, nors jos užtarėjų randasi ir ne iš teisininkų tarpo.
Neseniai vienas iškilus politologas visuomenės kovą už teisingumą ir už Lietuvą bandė pavadinti tiesiog kova prieš teisėtvarką. Belieka šiam politologui tik pasiūlyti praplėsti savo akiratį ir neklaidinti kitų, nes „už teisingumą“ tai reiškia ir už sąžiningai ir gerai dirbančią nešališką teisėtvarką. O norint esminių pokyčių teisminėje valdžioje, reikia vėl prisiminti liustraciją ir pagaliau pradėti apsivalymo procesą.
P.S. Kad nebūčiau, kaip jau tapo įprasta, išvadintas teisiniu nihilistu ar apkaltintas kišimuisi į teismų darbą, turiu pabrėžti, kad visos šios pastabos – tai tik vieno piliečio nuomonė, susiformavusi stebint kasdienį gyvenimą.
