„Laimė – natūrali žmogaus būsena, tokia kaip alkis, pyktis, susijaudinimas, nuobodulys, abejingumas arba judrumas. Laimingi gali būti visi. “ (p. 10) Taip taip, noriu būti laiminga, vien pavasarinių žiedų ir paukščių čirenimo nepakanka – susimokėjus sąskaitas ir užėjus į parduotuvę laimė kaipmat išgaruoja. Yra knygų, mokančių tapti turtingais. O ši moko, kaip tapti laimingu.
Argi to išmokstama? Netikiu, nors tu ką. O knygos autorius teigia: „Jei manote, kad visa tai pernelyg gerai, kad būtų tiesa, imkime ir išsiaiškinkime, ką šitai reiškia. “ (p. 12) Netikiu, nes taip ir yra – visa tai per daug gerai, kad būtų tiesa. Kad pamatyčiau, jog autorius meluoja, perskaitau visą skyrelį „Galiu išmokyti, kaip tapti laimingiems“. Ir P. McKenna, knygos autorius, mane įtikina. Įtikina tiek, kad skaitau toliau.
Kažkur esu girdėjusi, kad meilė – tai tam tikra cheminė reakcija. Nelabai romantiška, bet į teisybę panašu. Štai ką randu šioje knygoje: „Prislėgtumas yra fizinė būsena. Visa tai nėra išsigalvojimas. <...> Svarbų vaidmenį vaidina neuropeptidai, dar vadinami „žinią nešančiomis molekulėmis“, išskiriamomis į kraują.“ (p. 23) Tai liūdesys, laimė kaip ir meilė – cheminė reakcija?
Ši žinia manęs nepiktina ir nepribloškia: jei moksliniais tyrimais įrodyta, kad meilė yra cheminė reakcija, žinoma, tai galioja ir prislėgtumui. Susumuoju savo žinias, o jas patvirtina kaip tik tai, ką toliau ir aiškina knygos autorius. Jis teigia, kad taip pat ir laimė susijusi su neuropeptidais, tik kitos rūšies. Organizmas išskiria cheminių medžiagų, sukeliančių laimės jausmą. Taigi ne mistika, o realūs faktai, paremti moksliniais tyrimais. Sudomino. Verčiu lapus.
Toliau aptariama, kokia svarbi yra laikysena, kokią įtaką ji daro mūsų savijautai. Knygoje siūloma išmokti laimingo žmogaus laikysenos ir tam pateiktas pratimas. Nesunkus. Pamėginu. Veikia. Knyga ne tik įtikino, sudomino, bet ir užkabino J
Prieš kiekvieną pratimą parašyta pastaba: „Prieš pradėdami perskaitykite visą pratimą“, skatinanti neskubėti ir viską atlikti teisingai. Pastaba iš tikrųjų naudinga, nes tik įsiskaitęs gali daryti pratimus. Džiugina, kad jie nesunkūs, bet vis tiek nereikia numoti ranka ir skubėti, kur kas geriau įsigilinti ir viską daryti teisingai.
Išmėginu „Minčių lauko terapiją“. Skaitau apie laimės įpročius ir stengiuosi išbandyti gyvenime. Vienas įpročių šypsotis ir juoktis. Tai visai nesunku ir ne taip jau baugu, kaip gali pasirodyti. O svarbiausia – veikia. Gal kas į besišypsantį žmogų žiūri kreivokai, bet, patikėkite, įsitikinu, kad šypsena kur kas dažniau užkrečia. Kaip ir juokas. Nelaimingų veidų aplink mane mažėja, o aš tikiu, kad čia „pasidarbavo“ ne tik pavasaris, bet ir mano mokymasis būti laimingai. Puikią savo nuotaiką perduodu kitiems J
„Kiekvienas pasirinkimas yra sprendimas. Nesvarbu, kokios jūsų gyvenimo aplinkybės, esate atsakingi už kitą savo žingsnį ir už tai, kam skirsite dėmesį. Tiesą sakant, jūs ne tik turite galios rinktis, bet ir visą dieną darote su pasirinkimu susijusius sprendimus.“ (p. 73) Taigi ši knyga nemoko laimės atsikratant atsakomybės, pasirinkimo, sprendimų ar rūpesčių. Ji moko, kaip būti laimingiems gyvenant tokiame pasaulyje, koks jis yra. Pasaulio pakeisti negalime, bet galime keisti savo požiūrį, aplinkybių vertinimą ir t. t. „Gebėjimas rinktis yra nepaprasta jumyse slypinti galia, ir jos niekas negali atimti. Net jei jus užrakintų, vis tiek galėtumėte rinktis, kaip mąstyti ir kaip jaustis. Pasirinkimu galite keisti savo lemtį.“ (p. 75)
Taigi ir jūs galite pasirinkti – skaityti šią knygą ir mokytis būti laimingi, ar neskaityti. Aš pasirinkau ir džiaugiuosi. Taip taip, šį pavasarį man ir žiedai ryškesni, ir paukščių čirenimo pakanka, o mano laimės nesumažina degalinėje paplonėjusi piniginė J Ne visko dar išmokau, bet jau įsitikinau, kad žodžiai: „Būti laimingam paprasta. Būti nelaimingam – sunku.“ (p. 168) yra tikra tiesa. Netikite manimi? Patys paskaitykite ir pamėginkite...
Knyga „Išmokite būti laimingi“ (nuotr. leidėjų)
