Patyčias reikia mokėti atskirti nuo kritikos

Tre­čio­ji ko­vo mė­ne­sio sa­vai­tė – sa­vai­tė prieš pa­ty­čias. Bet ar vi­suo­met pa­ty­čios tu­ri tik ne­igia­mą at­spal­vį? Sa­vo min­ti­mis da­li­ja­si Pu­ti­nų gim­na­zi­jos ket­vir­to­kas, du­kart Lie­tu­vos dziu­do U20 čem­pio­nas, rink­ti­nės na­rys, Eu­ro­pos tau­rės, įvai­rių eko­no­mi­kos ir ver­slu­mo kon­kur­sų pri­zi­nin­kas Ros­val­das Kruš­na.

– Ar pa­ty­čios vi­suo­met yra tik blo­gai?

– Ne, jos kar­tais yra ge­rai. Pa­vyz­džiui, gy­ve­na ko­kia nors sto­ra mo­te­riš­kė, la­bai sto­ra, ir tar­kim tu jai sa­kai: „Tu esi sto­ra kar­vė.“ Ji vie­ną die­ną su­si­voks, kad ji tik­rai sto­ra ir pra­dės mest svo­rį. Tai vi­siems iš­eis tik į nau­dą, nes to­kie žmo­nės daž­nai ki­tiems su­ke­lia daug pro­ble­mų, pa­vyz­džiui, mik­ro­au­to­bu­se už­ima dvi vie­tas.

– O jei ta sto­ra mo­te­riš­kė ne­ma­to ki­tos iš­ei­ties, iš­sky­rus sa­vi­žu­dy­bę? Ta­da pa­ty­čios vis dar yra ge­rai?

– Tur­būt ne, bet ne­ma­nau, kad ji nu­si­žu­dy­tų dėl pa­ty­čių. Ji tai pa­da­ry­tų dėl to, kad su­vok­tų, ko­kia yra be­vil­tiš­ka, jei ne­su­ge­ba nu­mest po­ros ki­logra­mų.

– Kaip ma­nai, ar ne­rei­kė­tų va­do­vau­tis prin­ci­pu „My­lėk sa­ve to­kį, koks esi“?

– Ne, vi­sa­da yra vie­tos to­bu­lė­ji­mui ir rei­kia to­bu­lė­ti. Vi­sų pir­ma, pa­ty­čias rei­kia mo­kė­ti at­skir­ti nuo kri­ti­kos. Ma­nau, kad pa­ty­čių mas­tas yra daug ma­žes­nis nei vaiz­duo­ja­ma, bū­tent dėl šio ne­mo­kė­ji­mo at­skir­ti.

– Kuo ski­ria­si kri­ti­ka ir pa­ty­čios?

– Kri­ti­ka yra nuo­mo­nės iš­sa­ky­mas sten­gian­tis ne­įžeis­ti ki­to, o pa­ty­čios – ki­toks nuo­mo­nės iš­sa­ky­mas, kai pra­brė­žiami aki­vaiz­dūs ki­to žmo­gaus trū­ku­mai, no­rima įžeis­ti.

– Kur yra ta ri­ba, kai pa­ty­čios dar tu­ri tei­gia­mą at­spal­vį ir kur pra­si­de­da blo­gos pa­ty­čios?

– Kai pa­ty­čios pra­si­de­da be vi­siš­kai jo­kios prie­žas­ties. Ma­nau, kad to­kios pa­ty­čios yra tarp vai­kų, iki ko­kios ket­vir­tos kla­sės. Jie ty­čio­ja­si ne­mąs­ty­da­mi apie pa­da­ri­nius.

– Ar ti­ki pa­ty­čių pre­ven­ci­jos veiks­min­gu­mu to­kio am­žiaus vai­kams?

– Ne. Tas pats su al­ko­ho­lio ir rū­ky­mo pre­ven­ci­ja. Vi­sų pir­ma, to­kių me­tų vai­kas net ne­klau­sys, ką jam kal­ba. Ma­nau, jiems rei­kia dau­giau prak­tiš­kai pa­ro­dy­ti. Rei­kė­tų ne tik pa­pa­sa­ko­ti, kad dėl pa­ty­čių žmo­nės žu­do­si, bet ir vaiz­džiai pa­ro­dy­ti fil­muo­tą me­džia­gą.

– Ti­ki to­kios pre­ven­ci­jos re­a­lu­mu? Ma­nai, kad pra­di­nu­kų tė­vai su­tik­tų su to­kiu mo­ky­mo bū­du?

– Ma­nau, kad su­tik­tų. Nors vi­sa­da yra iš­im­čių, bet čia ne dau­gu­mos, o pa­čios „iš­im­ties“ pro­ble­ma.

– Kaip su­ma­žin­ti pa­ty­čias tarp vy­res­nių mo­ki­nių? Ma­nai, kad fil­mu­kai ir­gi pa­dė­tų?

– Ma­nau, pa­dė­tų jau­ni­mo už­im­tu­mas. Ži­nau, kad yra daug pui­kių so­cia­li­nių dar­bo vie­tų, į ku­rias nie­kas ne­ina dirb­ti. Siū­ly­čiau tas vie­tas ati­duo­ti jau­ni­mui. Dirb­da­mi jie anks­čiau su­bręs­tų, o su­au­gę žmo­nės ty­čio­ja­si ma­žiau.

– Pa­ty­čio­mis lai­ko­mas ir są­mo­nin­gas as­mens at­sky­ri­mas nuo tam tik­ros so­cia­li­nės gru­pės. Šis reiš­ki­nys yra la­bai daž­nas mo­kyk­lo­se. Kaip rei­kė­tų jį spręs­ti?

– Ne­rei­kė­tų lįs­ti ir pri­vers­ti­nai ben­drau­ti su tuo žmo­gu­mi, nes tai ga­li pri­ves­ti prie kon­flik­to. Kar­tais žmo­gų tie­siog ig­no­ruo­ji, nes ta­vo ir jo nuo­mo­nės la­bai ski­ria­si, to­dėl net ne­no­ri su juo ben­drau­ti. Tu­riu la­bai gy­ve­ni­miš­ką pa­vyz­dį – neš­ne­ku su se­se, nes ži­nau, kad jei su ja kal­bė­siu, ji ma­ne su­ner­vins. Tai tie­siog kon­flik­to ven­gi­mas.

– Fi­zi­nės pa­ty­čios la­biau pa­pli­tu­sios tarp vai­ki­nų. Kaip jų iš­veng­ti?

– Iš tie­sų – ne­įsi­vaiz­duo­ju. Tur­būt tie, ku­riuos mu­ša, bi­jo skųs­tis. Rei­kia jiems pa­aiš­kin­ti, kad jie ga­li pa­si­skųs­ti kam nors, kas ga­lė­tų nu­trauk­ti to­kios for­mos pa­ty­čias. Čia sun­ki si­tu­a­ci­ja, aš jau pa­kan­ka­mai se­niai ne­su­si­du­riu su to­kiais da­ly­kais. Gal pra­di­nė­se kla­sė­se ir muš­da­vo­mės, bet da­bar jau tik­rai ne tie lai­kai. Da­bar jei kas ir mu­ša­si, tai ne dėl pa­ty­čių. Daž­niau­siai bū­na kal­tas al­ko­ho­lis, o ry­te vi­siems vėl bū­na vis­kas ge­rai, vėl vi­si bū­na drau­gai.

– Ar pats ty­čio­jie­si iš ko nors?

– Ži­no­ma (juo­kia­si). Bet ne­si­sten­giu per daug už­gauti. Ant drau­gų vi­sa­da rei­kia „pa­stumt“, ta­da jie tai­so­si. Pri­si­me­nu, kai bu­vau aš­tun­to­kas ar de­vin­to­kas, mes sa­vo bend­ra­klases va­di­nom te­le­ta­biais ir il­gai vaikš­čio­jom pas so­cia­li­nę pe­da­go­gę. Bet ta­da vy­ko prin­ci­pų ko­va, mes vis tiek jas taip va­di­nom. Reik­tų vėl jas pra­dėt taip va­dint (juo­kia­si).

– Ar pats esi pa­ty­ręs pa­ty­čių?

– Ži­no­ma.

– Kaip su jo­mis ko­vo­jai?

– Nie­kaip. Iš­au­gau, at­ėjo lai­kas man ty­čio­tis (juo­kia­si). Pas mus tre­ni­ruo­tė­se yra vy­res­nė kar­ta ir jau­nes­nė, jau­nes­nia­jai kar­tais vis kaž­kas nu­tin­ka, aiš­ku, pri­si­de­da vy­res­nie­ji. Ta­da ma­žes­nė kar­ta už­au­ga ir at­si­ran­da ki­ta kar­ta, taip vis­kas ir ei­na. Ir nie­kas ten la­bai ne­pyks­ta dėl pa­ty­čių, nes jos nė­ra kaž­ko­kios žiau­rios, jos dau­giau sma­gios. Pa­vyz­džiui, vai­ko pa­ka­bi­ni­mas ant pa­ka­bos (juo­kia­si). Vi­siems sma­gu, net tas vai­kas nu­ka­bin­tas juo­kia­si.