Tautos ir žmonės vieni nuo kitų bandė ir tebebando apsisaugoti įvairiai – net atsitverti fiziškai. Apžvelkime garsiausias pasaulio sienas ir pažiūrėkime, kiek jos patvarios.
Siena tarp Izraelio ir Palestinos
Kai prieš keletą metų mačiau šią sieną, ji atrodė įspūdingai: milžiniška, ilga, aštuonių metrų aukščio gelžbetoniniai blokai aprašinėti priešiškais užrašais ir išpaišyti nelabai maloniais grafičiais. Ši siena Izraelio ir Palestinos pasienyje vadinama „gynybine“ arba „skiriamąja“. Norėdama apsisaugoti nuo teroristų, 2003 metais ją statyti nusprendė Izraelio valdžia. Palestinoje dėl šios sienos kyla daug pykčio – palestiniečiai sako su Izraeliu vesiantys rimtas derybas tik tada, kai sienos statyba pagaliau bus nutraukta. Bet ji vis dar statoma. Ši siena neišvengiamai vertinama labai kontroversiškai – kad ir kaip žiūrėsi, ji labai aiški neapykantos ir priešiškumo išraiška.
Beje, Betliejus (legendinė Kristaus gimimo vieta) yra apie dešimt kilometrų už Jeruzalės, tačiau jau Palestinos teritorijoje.
Didžioji Kinijos siena
Vienas didžiausių statinių žmonijos istorijoje, sukurtas daugiau nei prieš du tūkstančius metų. 1987-aisiais UNESCO Kinijos sieną paskelbė pasaulio kultūros paveldu. Ilgai net buvo populiarus mitas, kad milžiniška Kinijos siena iš kosmoso matoma plika akimi. Beje, šias kinų iliuzijas buvo lemta sugriauti taip pat kinui. 2003-aisiais tai padarė pirmasis Kinijos astronautas Jang Livei. Grįžęs iš kosmoso jis gana nepatriotiškai, bet užtikrintai pareiškė: „Vaizdas buvo nuostabus, bet Didžiosios sienos pamatyti negalėjau.“ Po to dėl tiesos net buvo pataisyti Kinijos mokinių vadovėliai.
Didžioji kinų siena, Kinija (nuotr. Gamintojo)
Siena VII amžiuje pradėta statyta siekiant apsaugoti derlingas žemes nuo užpuolikų ir sulaikyti iš imperijos norinčius išvykti piliečius (regis, valdžiai bent jau antrasis tikslas pavyko). Sieną statė daugiau nei milijonas žmonių, tūkstančiai jų statydami mirė. Rytinės dalys – iš plytų ir akmenų, o vakarinės – iš žemės ir žolės. Siena tokia plati, kad ja galima vaikščioti kaip gatve.
Raudų siena
Judaizme Raudų siena – vilties, atgimimo, žydų tautos dvasinis simbolis, šventa vieta. Ji ir atrodo įspūdingai – tašyto baltojo akmens luitai, nesujungti rišamuoju skiediniu, nors jų vidutinis aukštis 1–1,2 metrai, ilgis – 1,5–3 metrai, o kai kurie ir iki 12 metrų ilgio. Legendoje teigiama: jei pro Raudų sienos akmenis pradės sunktis vanduo, vadinasi, pasirodys mesijas.
Izraelis (nuotr. SCANPIX)
Dalis šios sienos labai sena – 516 metų pr. Kr. pastatytos ir 70 metais romėnų sugriautos Antrosios šventyklos likučiai – todėl ji vertinama kaip vienintelė išlikusi šventa šios šventyklos liekana. Dėl Raudų sienos įvyko nemažai konfliktų, bet 1967-aisiais ji atiteko Izraeliui.
Žydų šventuosiuose tekstuose rašoma, kad Raudų siena niekada nebus nugriauta, nes tai – Dievo atspindys, o jo galia šios vietos niekada neapleido. Todėl tebegyvuoja paprotys parašyti raštelį su norais ir įkišti į Raudų sienos plyšelį – galbūt jų bus išklausyta. Surašytus norus Sienos plyšeliuose prieš keletą metų palikome ir mes. Norite tikėkite, norite – ne, tačiau jie išsipildė.
Berlyno siena
Istorikai ilgai ginčijosi, kas įsakė pastatyti šį Šaltojo karo simbolį. Vieni teigė, kad tai Nikitos Chruščiovo darbas, kiti kaltino Rytų Vokietijos įkūrėją Walterį Ulbrichtą (beje, buvusį dailidę). Šie lyderiai nemėgo vienas kito, bet po karo tapo sąjungininkais – nes abu tikėjo, kad konfliktas tarp kapitalizmo ir socializmo bus išspręstas būtent Vokietijoje.
Siena pastatyta po to, kai į Vakarų Vokietiją 1960 metais paspruko net apie 200 tūkstančių VDR gyventojų. Tai sužinojęs įsiutęs N. Chruščiovas paskatino W. Ulbrichtą suręsti fizinę kliūtį. Šis iškart sutiko ir Berlyne išdygo 165,7 kilometrų spygliuota betoninė struktūra. Vokiečiai vis tiek bėgo, bet tai padaryti pasidarė daug sunkiau. Į juos šaudė sieną saugoję kariai, dalis žuvo užlipę ant minų, dalis nuskendo Šprė upėje, dar kiti mirė nuo širdies smūgio. Bėgdami žuvo mažiausiai 136 asmenys, bet vis dėlto iš VDR į VFR perbėgo daugiau nei penki tūkstančiai žmonių. Kai kurie – tuneliu, kuris slapčia buvo išraustas po siena.
Berlyno siena (Scanpix) (nuotr. Balsas.lt)
Kai Sovietų Sąjungoje į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas, Berlyno siena griuvo. Tai atsitiko spontaniškai – pasieniečiai nesukontroliavo didelės žmonių minios, o valdžia nežinojo, ką daryti. Kol ji svarstė, beginkliai žmonės keliuose postuose prasiveržė pro pasieniečius, atidarė vartus ir visi iš abiejų pusių pasipylė per sieną. Oficialusis ardymas prasidėjo 1990-ųjų birželį. Betoninius blokus susmulkino ir panaudojo gatvėms tiesti, o apie 250 gabalų pardavė – sienos fragmentas kainavo nuo 10 iki 150 tūkstančių Vokietijos markių.
Vis dėlto siena tebėra. Realiai – kaip maždaug kilometro ilgio lauko galerija. Tačiau ji gyva ir vokiečių atmintyje. Anot apklausų, neretas buvusios Rytų Vokietijos gyventojas norėtų grįžti į praeitį ir gyventi VDR. Sienos žmonių sąmonėje kartais kur kas stipresnės nei realios.
Irena Kamičaitienė
