Lietuvoje jaunimo nedarbui siekiant 33,2 proc., Vyriausybėje sudaryta speciali darbo grupė parengė nedarbo mažinimo programą, kurios išvados buvo pristatytos Pramonininkų konfederacijoje. Konstatuojama, kad pagrindinės Lietuvos silpnybės – žemas Lietuvos darbo produktyvumas, žemos kvalifikacijos darbo jėga, sudėtingas darbo santykių reglamentavimas bei silpnas profesinių sąjungų tinklas.
Viltis – savanorystė ir nevyriausybinės organizacijos
Blogas darbo išteklių ir darbo vietų planavimas, tokią jaunimo nedarbo pagrindinę priežastį įvardijo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas Viktoras Majauskas. Anot jo, šiuo metu beveik visos Lietuvos aukštosios mokyklos ruošia specialistus ne Lietuvos darbo rinkai. To pasėkmė - kone pusė studentų, pabaigusių mokslus, iškart ateina į darbo biržą.
„50 proc. šios problemos kaltininkai – darbdaviai, žemas produktyvumas, maži atlyginimai, naujų darbo vietų nekūrimas“, - konstatavo V. Majauskas.
„Pirmiausia turėtume pradėti nuo geresnių darbo santykių reguliavimo. Yra daug galimybių pasitempti kvalifikacijos sąsajų stebėsenoje ir prognozavime, darbo įgūdžių formavime, paramoje pradedant verslą", - surengtoje diskusijoje sakė Vyriausybės Politikos analizės ir reformų departamento direktorius, Darbo grupės jaunimo nedarbo problemoms spręsti vadovas Ramūnas Stanionis.
Pasak jo, jaunimo nedarbas yra kelis kartus didesnis už bendrą šalies nedarbą. „Eurostat“ tyrimo duomenimis, jaunimo nedarbo lygis Lietuvoje 2007 m. siekė 8,5 proc., 2011 išaugo iki 33,2 proc.
„Neturintys užsiėmimo ir patirties jaunuoliai kelia nerimą, nes gali tiesiai įeiti į socialinės paramos grupę“, - pristatyme atkreipė dėmesį Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Audra Mikalauskaitė.
Jos teigimu, daug vilčių dedama į nevyriausybines organizacijas, kurios galėtų tapti jungtimi jaunuoliams įsitvirtinant darbo rinkoje ir įgyjant reikiamų darbui įgūdžių. Taip pat norima skatinti savanorystės tinklo plėtrą.
Per mažai dėmesio švietimui
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narė Indrė Vareikytė akcentavo švietimo sistemos pertvarkos svarbą.
Ji kalbėjo, kad Lietuva turėtų orientuotis į tokias šalis, kaip Austrija ir Liuksemburgas, kuriose nedarbo lygis siekia 2 proc.
„Šios šalys orientuoja savo politiką į švietimo sistemos atitikimą darbo rinkos poreikiams. Lietuva pasirinko šiek tiek kitokią kryptį“, - sakė I. Vareikytė.
Ji klausė, kodėl tiek daug dėmesio skiriama Darbo biržai, kuri jau yra nedarbo šalinimo pasėkmė, o ne prevencinė nedarbo priemonė.
„Man kyla klausimas, kodėl nenorima bendradarbiauti su švietimo įstaigomis, - svarstė jaunimo organizacijų atstovė. - Pasigendu bendradarbiavimo su darbdaviais, verslo institucijomis, švietimo įstaigomis“, - sakė I. Vareikytė.
Dar viena problema – ta, kad profesinės mokyklos neturi labai gero įvaizdžio ir dėl to jų nesirenka dauguma jaunuolių. Tai lemia tą faktą, kad daugelis aukštąsias mokyklas baigusiųjų neturi darbo rinkai reikalingų įgūdžių ir patirties.
I.Vareikytės teigimu, priemonės, kurios numatytos Vyriausybės sudarytoje specialioje programoje, yra orientuotos į trumpalaikius rezultatus, tačiau abejojo, ar jos iš esmės sprendžia jaunimo nedarbo problemas.
Finansai atkeliaus iš ES
Vyriausybės Darbo grupės programą jaunimo nedarbui mažinti Lietuvą įpareigojo parengti Europos Komisija, kuri iki balandžio vidurio pateikė reikalavimą toms ES šalims, kuriose jaunimo nedarbas yra didesnis nei 30-40 proc., pateikti nacionalines reformų programas, kuriomis remiantis bus perskirstytos ES paramos lėšos.
33,2 proc. jaunimo nedarbas Lietuvoje smarkiai viršija ES vidurkį, kuris sudaro 21 proc.
ES didžiausias jaunimo nedarbas yra Ispanijoje (49,6 proc.) ir Graikijoje (46,6 proc.). Kaimynų latvių jaunimo nedarbas siekia 29,9 proc., estų – 21,8 proc.
