REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šią sa­vai­tę, kai strei­ka­vo ket­vir­ta­da­lis ša­lies mo­ky­to­jų, tarp jų ne­bu­vo kel­miš­kės lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jos Ri­mos Rut­kū­nai­tės. Ji ne­te­ko mo­ky­to­jo dar­bo. At­lei­di­mą sie­ja su 2007–ųjų strei­ku. Tie­sio­gi­nių įro­dy­mų ne­tu­ri, ta­čiau pa­na­šaus li­ki­mo su­lau­kė ir ki­ti strei­ki­nin­kai.

REKLAMA
REKLAMA

„Bu­vau ne­pa­to­gi“

Ri­ma Rut­kū­nai­tė jau ant­ri moks­lo me­tai gy­ve­na be mo­kyk­los. Sa­vo dar­bą ir mo­ki­nius my­lė­ju­si li­tua­nis­tė, gar­sios kel­miš­kių lie­tu­vi­nin­kų šei­mos at­ža­la dar­bo ne­te­ko su­ma­žė­jus mo­ki­nių mo­kyk­lo­je. Iš pra­džių su­teik­ta vil­ties, jog gaus dar­bo bib­lio­te­ko­je. Bet ir dėl šių pa­rei­gų te­ko var­žy­tis su ki­ta mo­ky­to­ja, ku­ri ir lai­mė­jo.

REKLAMA

Mo­kyk­lo­je dir­bo sep­ty­nios lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jos. Ko­dėl dar­bo ne­te­ko bū­tent Ri­ma? „Bu­vau ne­pa­to­gi,“ – ma­no mo­ky­to­ja. 2007 me­tais drau­ge su ki­tais ak­ty­ves­niais mo­ky­to­jais ji strei­ka­vo. Po to vy­ko de­ry­bos. Jo­se ak­ty­viai reiš­kė­si.

„Bu­vo­me apim­ti eu­fo­ri­jos, kai pro­fsą­jun­ga nu­spren­dė strei­kuo­ti. Strei­ka­vo­me kul­tū­rin­gai. Sė­dė­jo­me mo­ky­to­jų kam­ba­ry­je ir ne­ve­dė­me pa­mo­kų, – pri­si­me­na Ri­ma. – Ma­nau, jog strei­kas – tin­ka­ma prie­mo­nė, at­vi­ro, są­ži­nin­go žmo­gaus po­zi­ci­ja. Ar ge­riau ki­tiems už nu­ga­rų pa­tai­kau­ti ir rū­pin­tis tik sa­vo ger­bū­viu?“

REKLAMA
REKLAMA

Ko­dėl ne­pyks­ta­me ant tai­fū­no ar vėt­ros?

Mo­ky­to­jos nuo­mo­ne, kal­bos, jog strei­kai ža­lin­gi eko­no­mi­kai – tik de­ma­go­gi­ja.

„Tai arit­me­ti­nis skai­čia­vi­mas, – sa­ko Ri­ma. – Kas su­skai­čiuos ki­tus nuo­sto­lius, ku­riuos pa­ti­ria dir­ban­tis žmo­gus, kai iš jo, pri­si­den­gus įsta­ty­mu, ty­čio­ja­ma­si, ne­su­da­ro­mos tin­ka­mos są­ly­gos ge­rai dirb­ti. Ta­da py­ki­me ir ant vėt­ros ar­ba tai­fū­no, kai jis pra­si­ver­žia iš ne­pa­ten­kin­tos gam­tos.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mo­ky­to­jos nuo­mo­ne, strei­kuo­jan­tis ar pi­ke­tuo­jan­tis žmo­gus mū­sų vi­suo­me­nė­je dar lai­ko­mas bal­ta var­na to­dėl, kad la­bai silp­nos pro­fsą­jun­gos. Men­kas tei­si­nis žmo­nių iš­pru­si­mas. Ma­žai kas gi­li­na­si į strei­kų įsta­ty­mus. Ne­tu­ri po ran­ka Dar­bo ko­dek­so.

Po­ky­čiai

Tie po­ra me­tų po strei­ko bu­vo ge­ro­kai ap­kar­tę. „Ma­no pa­var­dė nuo­lat bū­da­vo įra­šy­ta tik­ri­na­mų­jų gra­fo­je, nors dir­bo­me še­šias­de­šimt mo­ky­to­jų. At­ras­da­vo vi­so­kiau­sių kab­liu­kų... Kai už­da­riau mo­kyk­los du­ris, pa­ju­tau, jog ten ir li­ko vi­sas kar­tė­lis“, – pri­si­me­na bu­vu­si mo­ky­to­ja.

REKLAMA

Ri­ma Rut­kū­nai­tė bran­gi­no mo­ky­to­jos dar­bą. (nuotr. Balsas.lt)Ri­ma Rut­kū­nai­tė bran­gi­no mo­ky­to­jos dar­bą. (nuotr. Balsas.lt)

Keis­čiau­sia Ri­mai bu­vo ta­da, kai su­ta­ru­si dėl lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kų vie­no­je kai­mo mo­kyk­lo­je, ji ir ten dar­bo ne­ga­vo. Va­do­vai pa­si­rin­ko ne ją, tu­rin­čią pa­tir­ties ir vy­res­nio­sios mo­ky­to­jos kva­li­fi­ka­ci­ją, o nė aukš­to­jo iš­si­la­vi­ni­mo neį­gi­ju­sią mer­gi­ną.

Ne­baig­ti pra­dė­ti dar­bai

Pir­mą­kart aukš­tuo­sius moks­lus bai­gu­siai ir pa­ty­ru­siai mo­ky­to­jai te­ko pra­ver­ti dar­bo bir­žos du­ris. Pa­ty­rė daug emo­ci­jų ir iš­gy­ve­ni­mų.

REKLAMA

Bu­vo gai­la pra­dė­tų, bet ne­baig­tų dar­bų. Kaip mo­ky­to­ja li­tua­nis­tė ji pub­li­ka­vo straips­nius. Po „Gim­ta­ja­me žo­dy­je“ iš­spaus­din­tos pub­li­ka­ci­jos apie Hen­ri­ko Ra­daus­ko poe­zi­ją ko­le­gos paa­ki­no su­reng­ti se­mi­na­rą apie šiuo­lai­ki­nę lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą ir jos dės­ty­mą Suau­gu­sių­jų mo­ky­mo cent­re. Ri­ma pa­si­ren­gė. Se­mi­na­ras tu­rė­jo įvyk­ti ru­de­nį, ta­čiau ru­de­nį ji jau ne­be­dir­bo mo­ky­to­ja.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Su­si­tai­ky­ti pa­dė­jo mo­ki­niai, ku­rie lan­ky­da­vo mo­ky­to­ją. Rė­mė ir gy­nė pro­fsą­jun­gos at­sto­vės.

Kar­tais su­kir­bė­da­vo min­tis kreip­tis į teis­mą, vėl iš nau­jo su­kel­ti se­nas dul­kes, su­si­grą­žin­ti dar­bo vie­tą, ta­čiau at­kal­bė­da­vo ma­ma – in­te­li­gen­tė, pa­ti ke­lis de­šimt­me­čius dir­bu­si mo­ky­to­ja.

Ne­pai­sant vis­ko, ką pa­ty­rė, Ri­ma Rut­kū­nai­tė tvir­ti­na šią sa­vai­tę ir vėl bū­tų strei­ka­vu­si: „Mo­ky­to­jas ne­pel­ny­tai nu­že­min­tas. Kas, jei ne in­te­li­gen­tai iš­reikš pi­lie­ti­nę po­zi­ci­ją? Ne vien at­ly­gi­ni­mo dy­dis čia svar­biau­sias. Svar­biau pro­fe­si­jos pres­ti­žas.“

REKLAMA

Ver­tė­ja

Šiuo me­tu Ri­ma Rut­kū­nai­tė dir­ba ver­tė­ja lei­dyk­lo­je. Dar­bas ta­da, kai rei­kia iš­vers­ti kny­gą. Bet ra­mus.

Bu­vu­si mo­ky­to­ja jau iš­ver­tė du ro­ma­nus. Ver­čia iš ang­lų kal­bos. Sva­jo­ja dar iš­mok­ti pran­cū­zų ar­ba vo­kie­čių kal­bą, kad tu­rė­tų di­des­nes ga­li­my­bes.

„Yra daug pa­ty­ru­sių ver­tė­jų, dir­ban­čių ke­lis de­šimt­me­čius. O aš – ža­lia“, – kuk­li­na­si Ri­ma.

Ri­mą pa­drą­si­no tik tai, kad jau­nys­tė­je iš bal­ta­ru­sių kal­bos bu­vo iš­ver­tu­si is­to­ri­nę pje­sę apie ku­ni­gaikš­čio Kęs­tu­čio žū­tį Krė­vos pi­ly­je. Kar­tais iš­vers­da­vo ki­tų ša­lių poe­tų ei­lė­raš­čių. Šis dar­bas se­kė­si ir pa­ti­ko.

REKLAMA

Lei­dė­jai no­ri, kad ro­ma­nas bū­tų iš­vers­tas per po­rą mė­ne­sių. Vi­są tą lai­ką Ri­ma dir­ba la­bai kruopš­čiai. Gi­li­na­si į au­to­riaus pa­sau­lė­jau­tą, kad kuo tiks­liau per­teik­tų jo kū­ri­nį ir ma­žiau nu­tol­tų nuo ori­gi­na­lo. Dvie­jų mė­ne­sių nė­ra per daug.

Ri­mos kas­die­ny­bę iš­blaš­ko bro­lis Val­das Rut­kū­nas, va­do­vau­jan­tis folk­lo­ro an­samb­liams. Čia pa­dai­nuo­ti, pa­ke­liau­ti, švęs­ti se­nų­jų lie­tu­viš­kų šven­čių pa­kvie­čia­ma ir Ri­ma. Kaip bal­tiš­ko­sios kul­tū­ros, pa­go­niš­ko­sios lie­tu­vy­bės puo­se­lė­to­jai ži­no­mi ir Ri­mos se­suo Ini­ja bei jos vy­ras Jo­nas Trin­kū­nai.

Regina MUSNECKIENĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų