Užgavėnės taikosi prie šiuolaikinio žmogaus

Šiuo­lai­ki­niam žmo­gui Už­ga­vė­nės daž­niau­siai aso­ci­juo­ja­si su et­no­kul­tū­ros dar­buo­to­jų su­reng­ta mar­ga šven­te, ku­rio­je la­biau­siai links­mi­na­si pa­tys šven­tės or­ga­ni­za­to­riai. Ar ga­li Už­ga­vė­nės bū­ti įdo­mios, su­pran­ta­mos šių lai­kų žmo­gui?

Apie tai svars­to Šiau­lių mies­to Kul­tū­ros cent­ro Et­ni­nės kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja Dia­na Mar­ti­nai­tie­nė.

Atei­na kaip žiū­ro­vai

Už­ga­vė­nės, ku­rias da­bar žmo­nės ma­to mies­te, la­bai ski­ria­si nuo tų, ko­kios bū­da­vo se­niau. Kul­tū­ros dar­buo­to­jų rengia­ma šven­tė iš anks­to su­sty­guo­ta: kas ke­pa bly­nus, kas kon­cer­tuo­ja, kas atei­na su kau­kė­mis, ren­gia žai­di­mus, pada­ro Mo­rę ir ją de­gi­na. Mies­to žmo­gus į to­kią šven­tę atei­na, kaip į pra­mo­gą, ne kiek­vie­nas no­ri kaž­kur da­ly­vau­ti, kvie­čia­mas sle­pia­si už nu­ga­rų. Jis – žiū­ro­vas.

Šven­tės or­ga­ni­za­to­riai, tai­ky­da­mie­si prie lai­ko bei žmo­nių, nu­kryps­ta nuo au­ten­tiš­kos Už­ga­vė­nių šven­ti­mo die­nos – ant­ra­die­nio. Šven­tė ren­gia­ma sa­vait­ga­liais, kad ga­lė­tų atei­ti kuo dau­giau žmo­nių. Se­niau to­kių pro­ble­mų ne­kil­da­vę. Žie­mos me­tu bū­da­vo ga­li­ma pa­stum­dy­ti į šo­nus vi­sus dar­bus ir švęs­ti kaip pri­de­ra.

Per­si­ren­gė­liai bū­da­vo lau­kia­mi

Ak­ty­vių žmo­nių, vaikš­čio­jan­čių su kau­kė­mis po sa­vo kai­mą, bū­da­vo ne­daug. Aš­tuo­nių, de­šim­ties žmo­nių gru­pė jau bu­vo lai­ko­ma ne­ma­ža. Daž­niau­siai per­si­ren­gė­liais ei­da­vo jau­ni, su­bren­dę vy­rai, ap­si­ren­gę iš­vers­tais se­nais kai­li­niais ar pa­lai­kiais dra­bu­žiais, pa­siė­mę ter­bas, laz­das ar ki­to­kį in­ven­to­rių, rei­ka­lin­gą per­so­na­žui.

Ki­ti kai­mo žmo­nės kep­da­vo bly­nus, vir­da­vo šiu­pi­nį ir lauk­da­vo per­si­ren­gė­lių. Bū­da­vo di­de­lė ne­gar­bė, jei­gu persirengėliai neuž­suk­da­vo į kie­no nors na­mus.

Ki­ta ne­ra­šy­ta tai­syk­lė – per­si­ren­gė­lius pri­va­lė­da­vai įsi­leis­ti, pa­vai­šin­ti. Jei kaž­kas neį­si­leis­da­vo, po to tu­rė­da­vo nemažai var­go. Jam už­rem­da­vo du­ris, ant sto­go už­temp­da­vo akė­čias. Mo­bi­liųjų te­le­fo­nų ne­bu­vo, pa­skam­bin­ti kaimynui, kad atei­tų iš­lais­vin­ti – ne­ga­li. Be to, jei per Už­ga­vė­nes už­rė­mė ta­vo du­ris, reiš­kia, kad tu kaž­ką ne taip pa­da­rei, ne taip el­gei­si. Tu­rė­jai įsi­leis­ti, neį­si­lei­dai – ta­vo pro­ble­ma, ta­vo gė­da.

Per­si­ren­gė­lių priė­mi­mu, vai­ši­ni­mu bū­da­vo ati­duo­da­ma sa­vo­tiš­ka duok­lė Ana­pu­si­nio pa­sau­lio bū­ty­bėms (jas ir simboli­zuo­da­vo per­si­ren­gė­liai), nes žmo­nės no­rė­da­vo bū­ti su jo­mis der­mė­je – kad jos pa­dė­tų au­gin­ti der­lių, kad netruk­dy­tų ūkio dar­buo­se, o kai ateis lai­kas – pa­si­trauk­tų iš kie­mo. Vė­lių lai­kas, pra­si­dė­jęs Vė­li­nė­mis, per Už­ga­vė­nes bai­gia­si, vė­lės tu­ri išei­ti.

Už­ga­vė­nių tra­di­ci­jo­je vai­kų nė­ra

Šian­dien per­si­ren­gę vaikš­to vai­kai. Jie tar­si ban­do pe­rim­ti suau­gu­sių žmo­nių tra­di­ci­ją, nes dau­ge­liui suau­gu­sių­jų ši tra­di­ci­ja tie­siog ne­beak­tua­li.

Tik­ro­jo­je Už­ga­vė­nių tra­di­ci­jo­je vai­kai iš vi­so ne­mi­ni­mi – ne­bent per­si­ren­gė­lė elgeta su vai­ku, bet daž­niau­siai jos „vai­ką“ at­sto­ja iš ko­kio sku­du­rų gniu­tu­lo pa­si­da­ry­ta lė­lė. Pap­ro­čių ap­ra­šy­muo­se už­si­me­na­ma, kad vai­kai bi­jo­da­vo per­si­ren­gė­lių.

Ir ką atė­jęs vai­kas ga­li pa­sa­ky­ti šei­mi­nin­kui? „No­rim bly­nų ir ka­vos...“ Ne­se­niai jų klau­siau: vai­kai, ar taip tų bly­nų no­ri­te, kad kiek­vie­no pra­šo­te? Ne, pri­si­pa­ži­no, pas pir­mą žmo­gų atei­ni, su­val­gai ke­lis, ir jau so­tus, pas ant­rą tre­čią – ne­be­si­no­ri. Vai­kams ak­tua­liau, kad bū­tų iš­girs­tas ki­tas ži­no­mos gies­me­lės po­smas: „Jei­gu bly­nai ne­mai­šy­ti, pra­šom pi­ni­gus krapš­ty­ti...“

Vai­kai ne­ga­li at­lik­ti tos funk­ci­jos, ko­kią sa­vo lai­ku at­lik­da­vo au­ten­tiš­ki per­si­ren­gė­liai, to­dėl su­pran­ta­ma ir daž­na jų atme­ti­mo reak­ci­ja. Klau­si jų, gal ko­kią dai­ną mo­ka, ar ką. Mo­ka. Ir už­dai­nuo­ja Ra­džio re­per­tua­ro dai­ną. O se­nes­nės ne­mo­ka? Se­nes­nės, de­ja, ne­mo­ka. Ma­tai vi­siš­ką ne­su­vo­ki­mą, kas čia tu­ri bū­ti, dėl ko tu­ri bū­ti, ir at­mes­ti to kategoriškai ne­ga­li. Vai­kai bent kaž­ko­kio­mis pa­stan­go­mis ban­do pa­lai­ky­ti tra­di­ci­ją.

Se­niau, kai per­si­ren­gė­lių vaikš­čio­ji­mas bū­da­vo na­tū­ra­li šven­tės da­lis, žmo­nės – ir tie, ku­rie ei­da­vo, ir tie, pas ku­riuos atei­da­vo – pa­ži­no­jo vie­ni ki­tus. Nei­siu pas tą, ku­rio ne­pa­žįs­tu, nes ne­ži­no­siu ką sa­ky­ti, ką da­ry­ti, mat tą die­ną aplanky­tam žmo­gui per­si­ren­gė­lis ga­lė­da­vo tie­siai į akis ar užuo­lan­ko­mis pa­sa­ky­ti jo ydas, blo­gy­bes. Jei­gu žmo­gus – pa­do­rus, tei­sin­gas, kar­tu su juo bū­da­vo ga­li­ma pa­si­šai­py­ti iš val­džios, ne­ti­kė­lių kai­my­nų ar pa­žįs­ta­mų. Ge­rai sustyguo­to, ta­čiau iš anks­to ne­re­ži­suo­to Už­ga­vė­nių žai­di­mo sėk­mė bu­vo tai, kad ta­me žai­di­me da­ly­vau­jan­tys žmo­nės ge­rai ži­no­jo tas pa­čias pro­ble­mas, svar­biau­sius bend­ruo­me­nės įvy­kius, jiems ne­bu­vo sun­ku bend­rau­ti.

Dau­gia­bu­ty­je švęs­ti sun­kiau

Švęs­ti Už­ga­vė­nes mies­te su­dė­tin­ga ne­tgi la­bai to no­rin­tiems. Dau­gia­bu­čių na­mų kie­me neuž­si­kur­si net ma­žo lau­že­lio. Rei­kės vi­so­kių lei­di­mų, su­de­ri­ni­mų. Vie­ni gy­ven­to­jai už­si­kurs, o ki­tiems pa­si­ro­dys, jog ki­lo gais­ras. Už­ga­vė­nių lau­žas at­krin­ta. Lie­ka ga­li­my­bė pa­si­vaikš­čio­ti, pa­va­ži­nė­ti vie­niems pas ki­tus.

Idea­lus at­ve­jis – lan­ky­ti sa­vus žmo­nes. Sa­vie­siems už pa­stan­gas ir vi­sai ki­taip at­si­dė­ko­ja­ma: gau­siau vai­ši­na­ma, daugiau į „ter­bą“ įde­da­ma nei sve­ti­mam, ne­pa­žįs­ta­mam. Gru­pe­lė per­si­ren­gė­lių te­gu ap­lan­ko tris ke­tu­rias pa­žįs­ta­mas šei­mas, bet vis­ką rei­kia or­ga­ni­zuo­ti taip, kad žmo­nės at­vyks­tan­čių­jų lauk­tų, ap­si­džiaug­tų, ma­lo­niai priim­tų. Šis žaidimas tu­ri teik­ti pa­si­ten­ki­ni­mą – juk šven­čia­me, ne sun­kų dar­bą dir­ba­me.

Kas bly­nus ke­pa, tas kau­kės ne­da­ro

Kar­tą et­no­kul­tū­ri­niais klau­si­mais kon­sul­ta­vau vie­ną mo­ky­to­ją, ku­ri bu­vo ne­pa­ten­kin­ta jų mo­kyk­lo­je šven­čia­mo­mis Už­ga­vė­nė­mis. O sce­na­ri­jus bu­vo toks: vi­si vai­kai tu­rė­da­vo pa­si­da­ry­ti kau­kes ir Už­ga­vė­nių die­ną atei­ti su jo­mis į mokyk­lą. Ma­ža to. Kiek­vie­nas mo­ki­nys bū­ti­nai tu­rė­da­vo at­si­neš­ti bly­nų. Vė­liau vie­nų kla­sių mo­ki­niai ei­da­vo pas ki­tus ir vi­si vie­ni ki­tus vai­šin­da­vo.

Šie išo­riš­kai gra­žūs da­ly­kai su tra­di­ci­ja vi­siš­kai pra­si­len­kia. Tra­di­ci­jo­je aki­vaiz­du: kas bly­nus ke­pa – tas kau­kės nedaro, kas da­ro kau­kę – tas atei­na pas ki­tą į sve­čius. Be to, vai­kams per Už­ga­vė­nes iš vi­so ne­prik­lau­so ką nors daryti, o jiems už­de­da­mas dvi­gu­bas krū­vis: ir kau­kes pa­si­da­ry­ti, ir bly­nų pri­si­kep­ti.

Mo­ky­to­jai pa­siū­liau keis­ti šven­tės sce­na­ri­jų – užuo­t ma­lu­sis vi­są die­ną po mo­kyk­lą su bly­nais ir kau­kė­mis, suorganizuo­ti vai­kų gru­pe­lę, kar­tu nuei­ti pas tą die­ną ne­dir­ban­čius mo­kyk­los dar­buo­to­jus ar ne­to­lie­se gy­ve­nan­čio mo­ki­nio mo­čiu­tę ar mo­ki­nės ma­mą, au­gi­nan­čią ne­di­de­lį vai­ku­tį. Vai­kams bus aiš­ku pas ką jie ei­na, ką tu­ri da­ry­ti. Jie ga­lės pa­ro­dy­ti ką iš­mo­kę, bus pa­gir­ti, pa­vai­šin­ti, pa­tirs šil­to priė­mi­mo džiaugs­mą, nes žmo­nės, pas ku­riuos lan­ky­sis, bus pa­ty­liu­kais įspė­ti, kad lauk­tų. Grį­žus į mo­kyk­lą jau ga­li­ma su vi­sais su­de­gin­ti Mo­rę.

Toks sce­na­ri­jus pa­si­tei­si­no. Vai­kų sti­chi­jos ne­sus­tab­dy­si, tad rei­kia juos bent orien­tuo­ti, kad per Už­ga­vė­nes ei­na­ma ne bet kur, o tik pas pa­žįs­ta­mus žmo­nės.

Ne­ge­ros min­tys va­ro­mos į kau­kes

La­bai svar­bu ži­no­ti, ko­dėl Už­ga­vė­nėms kiek­vie­nas žmo­gus tu­rė­tų pa­ts pa­si­da­ry­ti kau­kę. Kau­kė yra lyg tal­pyk­la, į kurią su­krau­ni per žie­mą sa­vy­je su­si­kau­pu­sias blo­gy­bes. Tra­di­ciš­kai per Už­ga­vė­nes kau­kės su­de­gi­na­mos.

Ki­taip elg­tis ga­li­ma ta­da, jei nu­si­per­ki meist­rų pa­ga­min­tą kau­kę ir nie­ko „iš sa­vęs“ į ją neį­de­di. Ta­da ji – tik in­ter­je­ro de­ta­lė, ga­lin­ti ka­bo­ti vi­sų aki­vaiz­do­je daug me­tų.

Iš pa­pjė ma­šė, iš ber­žo to­šies ar iš ko­kių sku­du­rė­lių sa­vo ran­ko­mis da­ry­tas kau­kes per Už­ga­vė­nes rei­kia de­gin­ti. Kaukės daž­niau­siai da­ro­mos ne­gra­žios, iš­kreip­tais vei­do bruo­žais, bau­gi­nan­čios, kaip ir nei­gia­ma ener­gi­ja, ku­rią stengie­si iš sa­vęs iš­va­ry­ti.

Lai­kais, kai per­si­ren­gė­liai ve­žio­da­vo­si Mo­rę ir už­suk­da­vo į kiek­vie­nus na­mus, toks šė­lio­ji­mas tar­si sa­vai­me iš­neš­da­vo iš na­mų žie­mos ir dva­si­nes ne­gan­das. Pra­si­dė­da­vo nau­jas eta­pas, lai­kas pa­kryp­da­vo į pa­va­sa­rio pu­sę.

Da­bar su­lauk­ti per­si­ren­gė­lių su Mo­re ko­kia­me ket­vir­ta­me dau­gia­bu­čio aukš­te ma­žai ti­kė­ti­na. Ką ga­li pa­si­da­ry­ti pa­ts – da­ry­kis. Ga­li pa­si­gaminti ke­lias kau­kes, į vie­ną su­dė­da­mas vi­sas ne­ra­mias, ne­ge­ras min­tis, į ki­tą – švie­sius pavasarinius lū­kes­čius. Tai sa­vo­tiš­ka kū­ry­ba, pa­rem­ta tra­di­ci­niais se­nais da­ly­kais.

Nau­ji Už­ga­vė­nių per­so­na­žai

Nuo se­no vy­ra­vu­sios gy­vu­lių, ant­gam­ti­nių bū­ty­bių ir žmo­nių kau­kės šian­dien ne­bė­ra ak­tua­lios. Tų kau­kių pra­smė bu­vo ak­tua­li tuo me­tu, kai jos gi­mė. Žmo­nių ti­po kau­kės įkū­ny­da­vo žmo­nes, gy­ve­nan­čius gre­ta, bet ki­to­kį gy­ve­ni­mą. Pa­vyz­džiui, žy­dai, vie­toj žem­dir­bys­tės už­siė­mę pre­ky­ba, ar kaž­ka­da po Lie­tu­vos kai­mus kla­jo­ję ir vais­tus par­da­vi­nė­ję veng­rai. Da­bar, kai su­si­mai­šęs vi­sas pa­sau­lis, ir žy­dai, ir veng­rai vais­ti­nin­kai mums neat­ro­do kuo nors iš­skir­ti­niai.

Rei­kia ieš­ko­ti nau­jų Už­ga­vė­nių per­so­na­žų. Jei­gu tik pa­vyks­ta, ban­dy­ti da­ry­ti kau­kes, šiek tiek pa­na­šias į konk­re­čius as­me­nis. Pa­vyz­džiui, vie­tos po­li­ti­kus ar keis­tuo­lius, ieš­kan­čius tei­sy­bės su ša­kė­mis. Pa­da­ry­da­mi konk­re­taus žmo­gaus kau­kę, tam žmo­gui ne­tie­sio­giai pa­ro­do­me, kad jis yra pa­ste­bi­mas ir pa­gal tra­di­ci­ją pri­va­lo at­kreip­ti dė­me­sį į kaž­ko­kias sa­vas ypa­ty­bes, keis­tis, tai­sy­tis.

Šiuo­lai­kiš­kų Už­ga­vė­nių in­terp­re­ta­ci­jų tiks­las yra toks pat, kaip ir anks­čiau – krapš­ty­ti iš gy­ve­ni­mo vi­so­kias blo­gy­bes. Jei žmo­gus pa­ts ne­su­sip­ran­ta, ne­ma­to, jam rei­kia pa­ro­dy­ti kas ja­me ne­ge­rai. Gim­na­zi­jo­je ar įstai­go­je ga­li­ma suvaidin­ti ko­kį svar­bų ar ku­rio­ziš­ką įvy­kį, pa­si­juok­ti iš jo. Už­ga­vė­nių tra­di­ci­ją ga­li­ma pui­kiai pri­tai­ky­ti šiems lai­kams, šiuo­lai­ki­nei raiš­kai.

De­ja, ori­gi­na­lių kau­kių ten­ka ma­ty­ti re­tai. Anks­tes­nė­se Už­ga­vė­nių šven­tė­se mies­to žmo­nėms or­ga­ni­zuo­da­vo­me įspūdin­giau­sios kau­kės rin­ki­mus, bet kai reik­da­vo iš­rink­ti – bū­da­vo ne taip pa­pras­ta. Žmo­nių daug, o su kau­ke – vos vie­nas ki­tas.

Vi­si šau­kia – šauk ir tu

Tryp­ti, vo­lio­tis snie­ge, šauk­ti ir juok­tis – pa­gal tra­di­ci­ją pri­va­lo­mi veiks­mai, ku­rie pa­de­da ža­din­ti že­mę iš są­stin­gio ir kvies­ti pa­va­sa­rį.

Jei žmo­gus ne­pa­si­liks na­muo­se, o ateis į šven­tę (nors ir kaip žiū­ro­vas) – jau ge­rai. Ga­li bū­ti, kad kas nors jį ir pa­veiks. Ar­gi sun­ku de­gi­nat Mo­rę šauk­ti: „Žie­ma, žie­ma, bėk iš kie­mo...“? Ne­rei­kia jo­kių pa­stan­gų: vi­si šau­kia, ga­li ir tu šūktelėti. Per krep­ši­nio var­žy­bas tai ne­tgi pri­va­lo­ma. Jei nei šū­kau­ti, nei juok­tis vis­gi ne­pa­no­rės, bus ge­rai bent po sniegą pa­si­vo­lio­ti. Juk ne­si­vo­lio­si kie­me prie sa­vo dau­gia­bu­čio? O čia prieis per­si­ren­gė­lis, per­vers į pus­nį ir tu­rė­si volio­tis... Ne­bus ka­da gal­vo­ti, kaip aš čia at­ro­dau, kaip čia kas...

Nau­ji da­ly­kai sti­mu­liuo­ja kū­ry­biš­ku­mą, ne­lei­džia su­ram­bė­ti, pa­si­da­ry­ti vis­kam abe­jin­gu. Žie­ma nu­si­bos­ta vi­siems. Rei­kia pa­ti­kė­ti, kad ir ta­vo pa­stan­gos pa­de­da ją krapš­ty­ti iš kie­mo.

Pa­ren­gė Lai­mu­tė ZIM­KIE­NĖ