REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Dabar Vasario 16-oji kaip valstybinė šventė dažnai yra tarsi nustumiama į šoną, į pirmą planą iškeliant Kovo 11-ąją ar Liepos 6-ąją. Tačiau būtent Vasario 16-oji turėtų būti laikoma svarbiausia Lietuvos švente, kadangi ji buvo esminio lūžio taškas, parodęs, kad lietuviai pasiryžę atskirti savo kultūrą nuo lenkiškosios ir turėti savo valstybę, bei padėjęs pagrindus tautos ir jos kultūros išlikimui, mano filosofas Arvydas Juozaitis.

REKLAMA
REKLAMA

„Amžinybės fone labai aišku, kad mes, dabar šnekantys lietuviškai, turėjom atsiriboti nuo tos terpės, į kurią mus klampino kunigaikščiai didieji, tai yra į lenkų kultūrą ir kalbą. Neatsiriboję mes nebūtume egzistavę, nebūtume išgelbėję žmonijai šitos kalbos ir kultūros. Vasario 16-oji yra lūžio taškas, visa, kas yra iki to ir po to, yra dvi skirtingos Lietuvos. Ir Lietuva po Vasario 16-osios yra ta, su kuria mes dabar. Net jei būtų dar trys Kovo 11-osios, Vasario 16-osios neatšauksi“ , - naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje „Ar Vasario 16-oji - svarbiausia mūsų šventė?“ , - sakė filosofas.

REKLAMA

Pasak A. Juozaičio, Kovo 11-oji ir Sąjūdis savo esme vis dėlto buvo tarybinės Lietuvos kūriniai, nors ir patys aukščiausi jos taškai, be to, dažnai pamirštama, kad daug iškilių žmonių, kaip Justinas Marcinkevičius ar Regimantas Adomaitis Kovo 11-osios signatarais taip ir netapo, o kai kurie tapę jais sudarė tarsi „elito klubą“, kuris bandė įteigti žmonėms, kad Kovo 11-oji buvo daug svarbesnė diena Lietuvai negu Vasario 16-oji.

REKLAMA
REKLAMA

Tuo tarpu Liepos 6-oji, A. Juozaičio manymu, yra per daug „vadovėlinė“ šventė - ji atspindi tolimą Lietuvos praeitį, apie kurią žinome tik iš istorijos ir su kuria dabartis turi ne tiek jau daug bendro. Be to, priminė jis, netgi ar liepos 6-oji tikrai yra teisinga Mindaugo karūnavimo data, nėra tiksliai žinoma, ir istorikai dėl to nesutaria.

„Vienintelė, ką mes šiuo metu kaip gyvieji turim, už ką iš tikrųjų reikėjo padėt galvas - tai Vasario 16-oji“ , - pabrėžė A. Juozaitis.

Istorikė Daiva Tamulevičienė konferencijoje apgailestavo, kad šiandienos jaunimui Vasario 16-oji jau nebėra tokia didelė šventė kaip vyresniosios kartos žmonėms. Pasak jos, jaunimas dažnai į ją žvelgia kaip tiesiog į dar vieną išeiginę dieną, kadangi jiems laisvė atrodo savaime suprantama.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Vasario 16-oji turėtų būti į vaikų sąmonę įaugusi ne vien nuo mokyklos. Mano nuomone, labai daug priklauso nuo šeimos, kaip šeima į tai žiūri. Jeigu tėvai Vasario 16-ąją priima kaip laisvadienį, kad galima pagulėti prie televizoriaus ar išvykti, tai neduoda gero ir vaikams“, - sakė istorikė.

D. Tamulevičienės požiūriu, spragų esama ir švietimo sistemoje - jei 1936 m. Švietimo įstatyme buvo aiškiai nurodyta, kad jaunimas turi būti mokomas mylėti Tėvynę, ją branginti ir jai aukotis, tai dabar patriotizmas nustumiamas į antrą planą.

REKLAMA

Lygindama Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją ji pažymėjo, kad po Vasario 16-osios švietimas Lietuvoje labai sparčiai vystėsi, stiprėjo mokyklos, buvo investuojama daug pinigų.

„O dabar toks sodybų tuštėjimo metas ir mokyklų tuštėjimo metas“, - apgailestavo ji.

D. Tamulevičienei pritarė etnologas Dainius Razauskas, pažymėjęs, kad Nepriklausomybė yra visų pirma dvasinė, kultūrinė, o ne ekonominė būsena, ir tai būtina suvokti siekiant valstybės klestėjimo.

„Vasario 16-oji yra puikus pavyzdys. Anas dvidešimtmetis buvo kultūros dvidešimtmetis, o dabar yra ekonomikos dvidešimtmetis, dėl to mes ir badmiriaujam. Nes rūpestis ekonomika yra tiesus kelias į badą, o rūpestis kultūra iš paskos velka ekonomiką, nes kultūra yra tas branduolys, kuris sugeba integruoti aplink save ir sutelkti“, - kalbėjo D. Razauskas.

REKLAMA

Politologas Marius Kundrotas konferencijoje sakė, kad jis negalėtų pasirinkti, kuri šventė jam svarbesnė - Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji. Jo manymu, tai yra tarsi pasirinkimas tarp to, ką labiau myli - tėvą ar motiną, tačiau vertinant valstybę, kaip projektą, galima neabejoti, kad Vasario 16-ąją sukurta valstybė buvo daug sėkmingesnė.

„Vasario 16-osios Lietuvoje mes sugebėjome savo jėgomis praktiškai susigrąžinti Klaipėdos kraštą. Dabar mes galim įsivaizduoti kažką panašaus su Punsko kraštu? Aš nesakau, reikia dabar to ar nereikia, kažkokių karinių žygių, bet skirtumas akivaizdus, ar ne? Aišku, galima sakyti, kad Vasario 16-osios Lietuva prarado Vilnių, bet tai buvo agresija iš išorės. Galima sakyti, kad sovietams be šūvio pasidavėm, bet buvo partizaninis karas, unikalus įvykis Europoje, epo vertas. Dabar mes galim įsivaizduoti partizaninį karą?“, - klausė M. Kundrotas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

M. Kundrotas tvirtino, jog būtent dėl to, kad valstybė, jos ekonomika tampa tikslu savaime, dabartinėje Lietuvoje ir esama tiek problemų, Pasak jo, valstybės tikslas turi būti tauta, o tautos tikslas - geresnio žmogaus ugdymas, žmonijos turtinimas. Būtent tokia pasaulėžiūra, pasak jo, egzistavo tarpukario Lietuvoje.

„Jau kokiais 1992-1993 m. galime matyti visišką nutolimą nuo tautinės valstybės idealo, lieka valstybė savaime. Mes valstybę kuriam dėl pačios valstybės. Ir tada natūraliai žmonėms kyla klausimas - o kam iš viso ta valstybė? Gal tikrai kur nors integruokimės?“, - kalbėjo politologas.

REKLAMA

„Kuo mažiau kultūringų, dvasingų žmonių, tuo labiau kultūriškai tauta nyksta. Reikia kuo daugiau pinigų mesti į kultūrą, kad augtų dvasinė terpė, kur gyvena kultūra“, - problemų sprendimo būdą siūlė D. Razauskas.

Tuo tarpu M. Kundrotas pažymėjo, kad ekonomikos pamiršti irgi nereikia, tik nereikia jos iškelti į priekį, paliekant kultūrą nuošalyje. Jis pabrėžė, kad ekonomika žlunga pirmiau negu kultūra - taip buvo SSRS, kur žlugo planinė ekonomika, tai dabar galima pastebėti ir Vakarų pasaulyje, žlungant liberaliai ekonomikos sistemai.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų