Niūrios prognozės – Lietuvos kaimas nebeturi ateities. Pakelėse stūkso apleistos sodybos, ūkininkų mirtingumas – vienas didžiausių lyginant su kitų profesijų grupių atstovais, o Europos Sąjungos išmokos Lietuvos žemdirbiams – vienos mažiausių.
Mirtingumas – vienas didžiausių
Mūsų šalies ūkininkų mirtingumas – vienas didžiausių. Atlikus tyrimą dėl mirtingumo pagal profesijas ir socialinę padėtį nustatyta, kad bene prasčiausia padėtis yra kaime.
Ūkininkų ir ūkio darbininkų grupėje darbingo amžiaus vyrų ir moterų mirtingumas – maždaug tris kartus didesnis nei aukštesnio rango tarnautojų. Anot mokslininkų, tai rodo, kad šalies socialinė ir ekonominė raida nėra suderinta.
Ypač dideliu mirtingumu išsiskirianti savarankiškai dirbančių ūkininkų ir ūkio darbininkų grupė yra išskirtinė ir tarptautiniu mastu. Daugumoje Vakarų šalių šios grupės mirtingumas tik šiek tiek didesnis ar mažesnis nei tarnautojų grupės.
Stūkso tuščios sodybos
Dažname kaime mirus žmonėms lieka stūksoti tuščios ir niekam nereikalingos sodybos. Jei sodybų vieta nėra komerciškai patraukli, jas paveldėjusieji jų parduoti negali.
„Ukmergės rajono Siesikų kaime gyvenu jau apie 50 metų. Pastaraisiais metais pastebėjau, kad kaimas tuštėja: seni žmonės miršta, jauni išvažiuoja. Pamenu, dar prieš porą metų Siesikuose buvo apie 600 žmonių, o dabar nebeliko net 400“, – pasakojo Siesikų parduotuvėje dirbanti vietos gyventoja Rima Čivienė.
Poniai Rimai širdį skauda todėl, kad namai kaime stūkso visai tušti. Nors Siesikų kaime telkšo ežeras, o vietos čia – gana gražios, ir tai pirkėjų, regis, nedomina. Nėra darbo vietų, veikia vos viena parduotuvė, o iki miesto nuo Siesikų – ne tiek ir mažai, 25 km.
„Todėl ir naujų gyventojų nėra. Būna, atvažiuoja žmonės vasarą pabūti, bet tik tiek“, – atviravo R.Čivienė.
Kaimas – kryžkelėje
Neseniai Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto atliktas tyrimas apie kaimo raidos tendencijas taip pat nekelia optimizmo.
Anot tyrimą atlikusių daktaro Gedimino Kuliešio ir Linos Pareigienės, kaimui plėtotis trukdo tai, kad Lietuvoje gana nemažai draudimų ir biurokratinių kliūčių žmonėms, norintiems apsigyventi vaizdingose kaimo vietose ar pradėti kaimo turizmo verslą.
Tyrėjai pastebi, kad požiūriai, kuriais reikėtų vertinti situaciją kaime, yra skirtingi: pirmiausia – ekonomika, tada – aplinka, infrastruktūra, darbo vietos, patogumas, keliai, transportas, sąlygos ūkininkauti.
Kaimas, cituojant klasiką, atsiduria kryžkelėje. Norintieji gyventi kaime ieško čia patogumo ir išplėtotos infrastruktūros, tačiau to neranda. Neranda todėl, kad kaimo žmonės miršta, prasigeria arba iš kaimo išvažiuoja.
Pasak Radviliškio rajono Grinkiškio seniūno Alberto Poškaus, jų seniūnijoje yra kaimų, kur autobusas važiuoja tik du kartus per savaitę. Bėgant metams ir tuštėjant kaimams, tiesiog nebeliko juo norinčių važiuoti keleivių.
Grinkiškio apylinkėse teka Šušvės upė ir seniūnija yra gana vaizdingoje vietoje, tačiau žmonės pirkti sodybų čia neskuba.
„Daugelis namų liko tiesiog kaip vasarnamiai“, – teigė A.Poškus.
Seniūno nuomone, kaimas prisikelti galėtų tik tada, jei čia steigtųsi mažos įmonės ir žmonės turėtų darbo. Darbas ir uždarbis – tai svarbiausi dalykai, genatys žmones iš kaimų.
„Be to, norint įsikurti kaime reikia ir nemažų pirminių investicijų“, – pabrėžė seniūnas.
Per menkos ES išmokos
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto specialistai teigia, kad bendra Europos Sąjungos kaimo ateitis nėra bloga, tačiau Lietuvoje problemų yra.
Viena iš problemų – vienos mažiausių Europos Sąjungos išmokų Lietuvos ūkininkams. Artėjant naujam Europos Sąjungos bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimo laikotarpiui – 2014–2020 m. – žemdirbiai siekia geresnių sąlygų šalies ūkininkams, tačiau kol kas aiškumo dar nėra. Jei nepavyks išsiderėti palankesnių sąlygų, žemdirbiai prognozuoja, kad šiuo laikotarpiu žemės ūkio plėtra bus ne skatinama, o stabdoma.
Be to, kol kas visa šalies ir Europos Sąjungos strategija tarsi orientuota ne į mažus, o į didelius ūkius. Turintiesiems daugiau žemės ir didelius ūkius kaime gyventi ir geriau, ir patogiau. Tačiau trūksta dėmesio, bendrosios žemės ūkio politikos mažiems, šeimyniniams ūkiams.
Nerimą kelia ir jaunų žmonių užimtumas bei išsilavinimas kaime: palyginus miesto ir kaimo rodiklius, paaiškėjo, kad jie kaime yra gerokai prastesni.
Kita kaimo problema ta, kad čia gyvenantys žmonės nevengia alkoholio, o ūkininkaujantiems žemdirbiams rasti tinkamų pagalbininkų beveik neįmanoma. Tokių paprasčiausiai nėra, o samdinio duoną dažniausiai krimsti siūlosi stiliuko nevengiantys pagalbininkai.
Sodybos populiaresnės už butus
Nekilnojamojo turto „Savas būstas“ vadybininkai teigia jaučiantys ne kaimo tuštėjimo, o atsigavimo tendencijas. Sodybos dabar – kur kas populiaresnės už butus.
Sodybą su gana geru namu galima įsigyti už maždaug 30 tūkst. Lt. Pirkėjams nepatrauklios tos sodybos, kurios yra kiek atokiau nuo didelių miestų. Tokioje vietoje sodybą galima įsigyti ir vos už 8–9 tūkst. Lt.
Jei nuo sodybos iki miesto yra 20–25 km, ji yra komerciškai patraukli, o jei nuo sodybos iki miesto – apie 50 km, ji jau komerciškai nepatraukli. Būsimi pirkėjai ieško sodybų, kuriose augtų daug medžių.
Sodybas su prastesniais namais, labiau primenančias vasarnamius, tačiau esančias gražiose vietose, pardavėjai siūlo už 10–20 tūkst. Lt.
Anot specialistų, namus kaimuose dabar dažniausiai pardavinėja tie žmonės, kurių tėvai miršta arba kurie išvyksta gyventi į užsienį.
Žemės ūkio sektorius turi keistis
Jonas Jasaitis, Šiaulių universiteto Kaimo plėtros tyrimo centro direktorius
Dažnai klausiu savo studentų, ar jie turi tėviškę. Atsakymo dažnai nesulaukiu arba jis būna neigiamas.
Jei nepasikeis požiūris į kaimą, į žemės savininką, netrukus gyvensime valstybėje, kur didžiuliuose laukuose dirba tik moderni technika, o žmonės ten kalba „čiau čiau“ kalba.
Bet ar mes norime turėti samdinių visuomenę? Ar norime gyventi prerijų kultūroje?
Reikėtų pagaliau suvokti, kad žmogus gali oriai gyventi teturėdamas tik dešimt hektarų žemės. Savininkas – nebūtinai tas, kuris varto milijonus. Jei žmogus gyvens, kursis, ūkininkaus nedideliame savo ūkyje, visiems bus tik geriau, tai skelbia ir pasaulio verslo ekspertai.
Manau, kad žemės ūkio sektorius turi pasikeisti neatpažįstmai, steigtis mažos lanksčios fermos, teikiančios ekologišką produkciją.
Kita vertus, žemės turintis žmogus kaime gali gyventi ne tik ūkiškai. Savo žemėje jis gali įsteigti sporto aikštyną ar šeimyninį parką. Bet, kaip ir minėjau, pirmiausia turi pasikeisti požiūris į žemę, į žemės savininkus. O ir pats žmogus turi jausti emocinį ryšį su žeme, mylėti savo darbą. Yra dalykų, kurių neišmatuosi jokiais BVP.
Jurgita ČINKIENĖ
