Geriausias amerikietiškas viskis pasaulyje „Jack Daniel’s“ turi asmenybę. Ji neatsiejama nuo juodai baltos etiketės ir nestandartinės formos butelio. Tačiau, visų pirma, Jackas Danielis buvo puikus distiliatorius.
Fiziškai labai žemo, vos 1,57 m. ūgio žmogelis atidavė visą savo gyvenimą autentiško „premium“ klasės viskio gamybai.
Įkūrimas ir išskirtinis skonis
1875-iais metais Lynčburge, Tenesio valstijoje įkurta „Jack Daniel’s“ viskio gamybos bendrovė turėjo daug konkurentų. Tačiau pats Jackas norėjo, kad jo viskis būtų kažkuo išskirtinis ir ypatingas.
Savo gamybai jis naudojo šaltinio vandenį iš savo valdų, kartu su geriausiais grūdais, filtruotus medžio (klevo) anglimis. Tokiu būdu „Jack Daniel’s“ iš tiesų tapo autentiško skonio.
Iki pat XX a. vidurio, viskio pardavimai augo nuolatos, tačiau nestipriai, daugiausiai rekomendacijų iš lūpų į lūpas dėka. Kartais bendrovė sulaukdavo žiniasklaidos dėmesio, tačiau taip būdavo retai.
Persilaužimas ir žiniasklaidos dėmesys
Galiausiai, 1951-iais metais prestižinis žurnalas „Fortune“ išspausdino straipsnį apie „Jack Daniel’s“ gėrimą, po kurio labai staigiai pakilo viskio pardavimai.
Staiga, Jacko viskį ėmė gerti tokios nesuderinamos asmenybės, kaip Nobelio premijos laureatas Williamas Faulkneris, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis ir Holivudo režisierius Johnas Hustonas.
Panašų efektą davė ir 1954-iais metais publikuotas straipsnis viename populiariausių tų laikų žurnale „True“. Galiausiai, tokios garsenybės, kaip Frankas Sinatra, Jackis Glyzonas ir Ava Gardneri prisipažino mėgstantys „Jack Daniel’s“ viskį. Frankas Sinatra šį gėrimą pavadino „dievų nektaru“.
Plėtra ir pirmosios reklamos
Nuo šeštojo iki aštuntojo dešimtmečio „Jack Daniel’s“ pardavimai nuolatos augo, o kartais ir viršydavo pasiūlą. Iš dalies taip įvykdavo todėl, kad bendrovės vadovybė atsisakė gaminti mažiau kokybišką viskį vien tam, kad patenkintų paklausą. Gauti Jacko viskio darėsi sunku.
Reklamos specialistas Artas Henkokas ir prekės ženklo vadovas Vintonas Smitas sukūrė paprastą, bet genialią rinkodaros strategiją – „Jack Daniel’s“ turi pabrėžti savo paveldą.
Anot reklamos strategijos, „gėrimas privalo atrodyti autentiškas, pagamintas tikrų žmonių, vienoje vietoje“. Reklamos tapo efektyvios ne tik todėl, ką sako, bet ir todėl, ką rodo, pvz. Tenesio darbininkus, apsirengusius ne smokingais, o kasdieniais drabužiais, kuriais vilkėdami ir distiliuoja viskį.
Populiariosios kultūros įtaka
Aštuhttp://www.balsas.lt/nkpcms/naujienantojo dešimtmečio populiarioji kultūra „Jack Daniel’s“ viskį atvaizduodavo kaip nepriklausomą maveriką. Paul Newmano filme „Hood“ neigiamas veikėjas visą laiką gerdavo Jacko viskį.
Tuo tarpu roko žvaigždės išsitatuiruodavo „Jack Daniel’s“ vardą ant kojų ar rankų. Tačiau nei viena grupė taip dažnai nesifotografuodavo su populiariuoju viskiu kaip „Slash“ grupė.
Kešos (angl. Ke$ha) garsiame hite „Tik Tok“ dainuoja, kad rytais skalauja burną ne skalavimo skysčiu, o „Jack Daniel’s“ viskiu. Tokių pavyzdžių būtų galima vardinti ir vardinti, jų labai daug.
Gamyklos plėtra ir tarptautinis pripažinimas
Kaip teigia rinkodaros guru Philippas Cotlleris, rinkodaros tikslas nėra padidinti paklausą, o veikiau ją sureguliuoti. Viskio gamintojai tai padaryti vis dar sekėsi sunkiai.
Todėl buvo priimtas sudėtingas, bet ateityje teigiamą įtaką turėsiantis sprendimas – sugriauti gamyklą ir pastatyti trigubai didesnę. Tuo metu kai buvo statoma naujoji gamykla, darbininkai dirbo atvirame ore, be pastogės.
Tačiau, kaip minėjome, rezultatas buvo stulbinamai geras – „Jack Daniel’s“ spėjo distiliuoti viskį, o pats prekės ženklas įgavo tarptautinį pripažinimą. Per 13 metų (1973-1986 m.) pardavimai net patrigubėjo. Jie auga ir iki šiol.
Dainius VALAITIS
