Iki Seimo rinkimų lieka mažiau nei metai. Apžvalgininkai spėlioja, ar atsiras nauja jėga, kuri vėl pasiskelbs kaip alternatyva „sistemai“ ir pažadės išgelbėti tautą.
Jauno, gražaus, energingo, nesusitepusio ir nenusibodusio kovotojo, kuris nušluos netinkamą sistemą ir išgelbės tautą, įvaizdį Lietuvoje jau yra susikūrę ir Artūras Paulauskas, ir Viktoras Uspaskichas, ir Rolandas Paksas, ir Arūnas Valinskas. Visiems pavyko gana aukštai pakilti, bet išlaikyti pozicijas ir įgyvendinti didingus užmojus pasirodė gerokai sunkiau. Vis dėlto norinčiųjų pakartoti panašius skrydžius veikiausiai atsiras.
Svarbu tikrinti sąrašus
„Kol kas nesusiformavo ryškūs kontūrai politinės jėgos, kuri mėgintų patraukti nemažą dalį rinkėjų, bet manau, kad to sulauksime“, – sakė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Lauras Bielinis.
Paklaustas, ar su naujų vėjų ir tautos gelbėjimo šūkiais marširuosianti jėga turi galimybę laimėti, L. Bielinis buvo atsargus. „Ar tai pavyks, ar jau sugebėjome išsigydyti ir nebelipsime ant to paties grėblio – parodys rinkimai“, – sakė jis.
Didžiausia kliūtimi naujai gelbėtojų jėgai, anot jo, bus partijų sąrašų tikrinimas. „Suburti tūkstantį realiai veikiančių narių per trumpą laiką nėra lengva užduotis. Jei sąrašų tikrinimas bus realus ir atliekamas kruopščiai, dauguma populistinių jėgų gali nespėti susiformuoti“, – mano L. Bielinis.
Lyderių nematyti
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto politologas Antanas Kulakauskas „Balsas.lt savaitei“ sakė neįžvelgiąs aiškių tokio pobūdžio jėgos kontūrų, nors pretendentų esama. „Tam tikra prasme panašiai mėgina dirbti Artūras Zuokas, tačiau jis pats nėra naujas veikėjas, o jo suburta politinė jėga pirmiausia ir yra jis pats. Tiesa, A. Zuokas – kūrybingas žmogus, tad matysime, ką sugalvos. Kristina Brazauskienė taip pat kelia panašias pretenzijas. Bet ten, išskyrus žinomą vardą, nėra jokio potencialo, todėl menkai tikėtina, kad kas nors išeis. Vis dėlto reikia bent minimalaus supratimo ir gabumų“, – sakė jis.
Minėtos politinės jėgos, kaip ir Algimanto Matulevičiaus Tautos vienybės sąjunga, tikisi, kad žmonių nepasitenkinimą valdžia padidins sąskaitos už šildymą, bet L. Bielinis tuo abejoja. „Manau, bent jau dauguma šią temą pamirš jau pavasariop“, – teigė jis.
Pasak A. Kulakausko, tam tikrą procentą balsų novatoriai ir populistai gal ir gaus, tačiau politinėje sistemoje didesnės permainos sunkiai tikėtinos. „Greičiausiai dominuos partijos, kurias vadiname tradicinėmis. Tikėtina, tą rodo ir sociologinės apklausos, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir Lietuvos socialdemokratų partija tiesiog pasikeis vietomis“, – prognozavo jis ir pridūrė, kad konservatoriai gali tapti didžiausia opozicine partija, o socialdemokratai – naujos valdančiosios koalicijos ašimi.
Nemaloni idėjinė tuštuma
Įdomus klausimas, kokiomis idėjomis ir šūkiais šiemet galima būtų įkvėpti bent kiek didesnę elektorato dalį. Europoje yra nacionalizmo stiprėjimo požymių. Tam tikros sėkmės gali turėti ir lietuvybės apsaugos vėliavomis mojuojančios jėgos.
A. Kulakauskas pastebi, kad sėkmės tikisi tautininkai. „Gintaras Songaila neatsitiktinai atskyrė šalininkus nuo konservatorių. Santykių su Lenkija aštrėjimas tam yra nebloga dirva ir gali patraukti dalį rinkėjų, tačiau nemanau, kad jiems pavyktų laimėti tiek daug, jog pavyktų perimti valdžią“, – prognozavo jis.
Antioligarchiniai ir antiplutokratiniai šūkiai ir skandavimai, pasak A. Kulakausko, yra gerokai pabodę. „Vis dėlto „anti“ yra nepakankama pozicija. Reikia bent minimaliai turėti, ką pasiūlyti. Būtent to ir nėra. Nėra idėjų ką, kas ir kaip turi daryti. Apskritai to beveik nėra ir tradicinėse partijose. Realybė tokia, kad Lietuvos politika ėmė nesiskirti nuo politologijos ir apžvalgininkų darbo. Juk viena yra pastebėti ir pasakyti, kad kažkas blogai, o visai kas kita – rasti sprendimus ir juos įgyvendinti. Gyvename kintančiame pasaulyje, tačiau Lietuvoje niekas nekoreguojama iš esmės. Pakeičiamas vienas ar kitas dalykas, tačiau esminių permainų nevyksta ir dabar nėra rimtų priežasčių jų tikėtis“, – mano jis.
Nacionalistai su kairiaisiais
Neparlamentinės kairiosios Lietuvos socialdemokratų sąjungos lyderis Arvydas Akstinavičius patvirtino, kad su tautininkais ketinama sudaryti bendrą rinkimų sąrašą ir dar prijungti prie jo Nepriklausomybės Akto signataro Romualdo Ozolo vadovaujamą Centro partiją. „Tikslas yra pateikti alternatyvą dabartinei parlamentinių partijų sistemai. Tos partijos yra nevertybinės interesų aptarnavimo organizacijos. Tautininkai išliks dešiniaisiais, mes – kairiaisiais, tačiau svarbiausia, kad žmonėms, jei pavyks, būtų pateikta alternatyva dabartinei nomenklatūrinei sistemai. Vietoj tariamo ideologinio spektro ketiname pateikti realų“, – sakė A. Akstinavičius.
Dalis politologų šaiposi, kad mažųjų partijų atstovai, kai pavargsta būti už parlamento ribų, gali sudaryti koaliciją ir su beždžionėmis ar taburetėmis, nepaisydami ilgai deklaruoto ideologinio grynumo. Tiesa, vadinamųjų tradicinių partijų ideologiniai ir politiniai skirtumai, koalicijų formavimo pagrindai realybėje irgi panašūs. Dėl buvimo valdžioje tinka į partnerius į tie, kurie vakar vadinti išdavikais, kenkėjais, šnipais ir neišmanėliais.
Tolesnis nomenklatūrėjimas
Paklausti, kaip naujų tautos gelbėtojais pasiskelbusių veikėjų ambicijas paveiks pakeista partijų finansavimo sistema, politologai pabrėžė, kad įstatymui apeiti egzistuoja dešimtys būdų, o didžiosios valdžios partijos verčiamos tiesiog valstybės valdymo aparato dalimi. „Partijų paskirtis atstovauti įvairių visuomenės sluoksnių interesams – marginalizuojama. Interesų visuomenėje daug ir įvairių. Taip turėtų būti ir su partijomis“, – dėstė L. Bielinis.
Kad ir kaip ten būtų, kada nors kitokiomis sąlygomis įsitvirtinusios jėgos, remiamos dar ir valdiškais pinigais, turės kur kas geresnes pozicijas nei potencialūs konkurentai „iš šalies“ – kad ir kas jais būtų. Galbūt tai pasitarnauja vadinamajam stabilumui, tačiau vargu ar skatina ieškoti naujų idėjų ir realių sprendimų. Didelė nepatenkintųjų padėtimi šalyje emigracija taip pat menkina galimybes, kad laimės kokia nors visiškai nauja jėga. Taigi už egoizmą, uždarumą ir nomenklatūrinį cinizmą daug kritikuojamos valdžios partijų viršūnės gali miegoti santykinai ramiai – piliečiai, ko gero, linkę gelbėtis po vieną ir stebuklingais gelbėjimo ratais ne itin pasitiki.
TIK FAKTAI:
Naujausios „Baltijos tyrimų“ sociologinės apklausos duomenimis, šiuo metu rinkimus laimėtų Lietuvos socialdemokratų partija ir Darbo partija. Už kiekvieną jų būtų balsavę po 20 proc. apklaustųjų. Tiesa, socialdemokratai keliomis dešimtosiomis procento lenktų „darbiečius“.
Už partiją „Tvarka ir teisingumas“ ketino balsuoti 9 proc. apklaustų rinkėjų.
6 proc. respondentų ketino balsuoti už TS-LKD.
Lietuvos liberalų sąjūdis balansuotų – ties patekimo į Seimą riba. Jam žadami 4,5 proc. rinkėjų balsų nebūtų tvirta garantija dalyvauti parlamento mandatų dalybose.
Kitoms partijoms nepavyktų surinkti Seimo rinkimų įstatymu numatytų 5 proc. rinkėjų balsų.
Lietuvos lenkų rinkimų akciją būtų pasirinkę 4 proc. rinkėjų. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą – 3 proc. Liberalų ir centro sąjunga bei partija „Jaunoji Lietuva“ būtų sulaukusios po 2 proc. rinkėjų balsų.
