Martynui Levickiui šie mokslo metai — paskutiniai Londono karališkosios muzikos akademijoje. Planų yra įvairių. Ne visus jis atskleidžia, tačiau aišku viena ‒ šiaulietis toliau gros akordeonu. Šiandien (gruodžio 27 dieną) Martynas koncertuos Šiaulių dramos teatre. Tai ne tik koncertas, bet ir pirmieji jo žingsniai labdaringoje veikloje.
Žmogus ‒ žmogui
Labdaringi renginiai, kuriuose dalyvauja įvairūs muzikantai — dažnas reiškinys visuomenėje, tačiau M. Levickis ir keli jo bendražygiai sumanė įkurti viešąją įstaigą. Ji taip ir vadinasi — Martyno Levickio edukacinis meno centras „accoAkademija“.
Tavo koncerte, kuris vyks Šiaulių dramos teatre, vienas litas nuo kiekvieno bilieto bus paaukotas televizijos rengiamai „Išsipildymo akcijai“. Kaip tu suvoki labdarą?
Labdara yra svarbi ir reikalinga ne tik nuskriaustiesiems, bet ir tiems, kurie teikia paramą. Vis dažniau suprantu, kad posakis „Nemokamas tik sūris pelėgauduose“ galioja ir labdaringoje veikloje. Juk net ir mano koncertinė labdara savotiškai apmokama. Man tai — didesnis žinomumas, reklama. Labai svarbu organizuoti tokią labdaringą veiklą, kuri išties nesiekia nieko kito, tik padėti žmonėms. VšĮ „accoAkademija“ per koncertų turą tiesiog prisideda prie gerumo akcijos.
Ar neužgoš talento skambus įstaigos pavadinimas?
Muzikoje ir visame mene svarbiausia yra žmogus, jo pasaulio suvokimas, ryšys su kitu žmogumi. Juk nevyktų koncertas be klausytojų. Mūsų tikslas — ugdyti, šviesti ir remti Lietuvos muzikos klausytojus ir mylėtojus.
Palaiko ryšius su tautiečiais
Ar tavo kasdienybė įtempta?
Ant metų slenksčio rengiu koncertinį turą Lietuvoje. Prieš koncertus repetuosiu ne programą, kurią atliksiu scenoje, o tai, ką reikės groti Londono scenoje sausį. Šie metai teikia daug įsipareigojimų, kurie savotiškai malonūs ir garbingi.
Ar palaikai ryšius tautiečiais Londone?
Dirbu šeštadieninėje lietuvių mokykloje. Mes, lietuviai, labai mėgstame spiestis į „savų“ grupes. Didžioji emigrantų dalis Anglijoje gyvena kaip Lietuvoje: lietuviška televizija, maistas, dirbame su kitais lietuviais. Tai nėra įdomu.
Apie ką svajoji Kalėdiniu laikotarpiu?
Pastaraisiais metais atsirado kūrybinis polėkis ir pasitikėjimas. Šiuo metu esu laimingas ten, kur esu. Net prieš šventas Kalėdas vis dažniau suprantu, kad šiuo metu beveik neturiu šventinių norų. Esu įstrigęs kasdienybėje, bet man ji labai patinka.
Šiauliuose per daug ramu
Gyveni Londone. Į Šiaulius grįžti jau kaip svečias?
Šiauliuose jaučiasi tuštuma. Per daug ramu. Neverta lyginti Londono su Šiauliais. Beje, gimiau Tauragėje, o muzika atvedė į Šiaulius. Visai nepykstu, kai Šiauliai pavadinami mano gimtine. Gera čia sugrįžti. Jaučiu šį miestą kaip savo namus. Mane žavi betarpiškas, artimas visų bendravimas. Kad ir tie jauni žmonės besirenkantys vienoje kavinėje, kur galima groti, dainuoti, šokti vakarais. Regis, kol dar pats gyvenau čia, taip nebuvo, nors tik ketveri metai praėjo... Mūsų mieste ir šalyje vyksta pokyčiai, reikalingi žmogui, o ne ekonomistams.
Ar jautiesi išskirtinis tarptautinėje muzikantų bendruomenėje?
Dažniausiai savęs nepristatau kaip klasikinio muzikanto ir tada pašnekovas truputį suglumsta mat iš Karališkosios muzikos akademijos ir ne klasikinis muzikantas yra atrodytų nesuderinama. Mano supratimu, akordeonistas negali būti klasikinis muzikantas, nes akordeonas — nėra klasikinis instrumentas. Mano akordeono mokytoja Marytė Markevičienė išmokė ieškoti dermės tarp klasikos ir improvizacijos.
Ar Šiauliai pajėgūs užauginti daugiau talentų?
Už save esu dėkingas Šiauliams ir Lietuvai. Šiauliai ir S. Sondeckio menų mokykla davė man labai daug. Kas žino, kaip klostytųsi mano karjera, jei neturėčiau galimybės groti instrumentu, kurį man suteikė Šiaulių miestas.
Alvydas Januševičius
