„Stebuklų laukas“ – taip Kariotiškių sąvartyną vadina nuolatiniai jo gyventojai. Čia ne tik ironija, veikiau – tūkstančius kartų matyto vaizdo ir patirtų emocijų pavadinimas. „Sąvartyne gyvenantys žmonės šią vietą taip vadina prisimindami garsųjį televizijos žaidimą „Pole čiūdes“, kuomet pasukus laimės ratą žaidėjas niekada negalėjo žinoti, ką jam lems likimas“, – pasakojo kino režisierius Mindaugas Survila.
M. Survilos dokumentiniame filme „Stebuklų laukas“ pasakojama apie sąvartyne dirbančius ir gyvenančius žmones, pasistačiusius savo namelius miške prie sąvartyno ir praleidusius čia daugiau kaip 20 metų, jų kasdienybę, darbą, šventes. Autoriui pavyko užfiksuoti unikalius kadrus iš šių žmonių gyvenimo, būti jų džiaugsmų ir nelaimių liudytoju.
Pažintis – prie statinės
Režisierius M. Survila po filmo pasakojo, kaip nelengva buvo patekti į patį sąvartyną ir užmegzti kontaktą su jo gyventojais: „Prieš vykdamas į sąvartyną nežinojau nieko, buvau skaitęs porą straipsnių. Dažniausiai apie tokias vietas sklandanti informacija yra ta, kad ten gyvena nusikaltėliai ir jie valgo tai, ko neėda šunys. Dažniausiai spaudoje pateikiamas sąvartyno vaizdas – tai pirmyn atgal zujantys šiukšles gabenantys automobiliai, daug žmonių, kurie renka įvairiausius daiktus. Kai pirmą dieną nuvykome į sąvartyną, tiesiog apsidairyti, prie mūsų priėjo vienas jo gyventojų ir nedviprasmiškai rekomendavo nešdintis, nes rizikuojame gauti į galvą: ten gyvenantys ir dirbantys žmonės labai nusivylę žurnalistais. Žinoma, po tokio „pasiūlymo“ pasidarė šiek tiek nejauku ir atsitraukėme truputį toliau. Nuo tos dienos prasidėjo nelengvas darbas – užmegzti kontaktą. Dirbdami sąvartyne, žmonės sušaldavo, nes buvo vasario mėnuo, todėl buvo pastatyta tokia statinė, kurioje įkurdavo ugnį ir susirinkdavo pasišildyti, išsidžiovinti pirštinių. Po kurio laiko, kai vietiniai jau apsiprato, kad dažnai lankomės šioje vietoje, mes priėjome ir pasiklausėme, ar galima pasišildyti rankas kartu ir jų atsakymas buvo teigiamas“.
M. Survilos teigimu, leidimas sušildyti rankas prie statinėje įkurtos ugnies buvo pirmas tikras kontaktas su sąvartyno gyventojais, po kurio pasikeitė jų bendravimas ir požiūris į atvykėlius. „Vėliau, sutikę porą sąvartyno gyventojų, paklausėme, kaip sekasi. Jie mums atsakė su šypsena ir net sulaukėme kvietimo į svečius. Vėliau slinko mėnesiai ir net ne mes patys prašydavomės į svečius, o buvome kviečiami. Ilgainiui tai tapo prestižo reikalu, pas ką lankėmės, o pas ką – ne“, – juokavo režisierius, pabrėždamas, kad laikui bėgant santykiai su sąvartyno gyventojais tapo draugiški ir šilti.
Režisierius prisipažino, kad norėdamas kuo geriau įsilieti į sąvartyno gyventojų bendruomenę pats keletą valandų rinko atliekas supirkimui: „Visas uždarbis buvo 1,20 Lt, o juk eilinė močiutė per dieną uždirba apie 80 Lt, tad ten dirba profesionalai. Filmuoti pradėjome tik po kurio laiko, kai žmonės jau buvo prie mūsų pripratę“.
Sąvartyno milijonierių istorijos
Filmo peržiūroje dalyvavo sociologė Donata Petružytė, prieš porą metų apsigynusi disertaciją „Atliekų rinkėjų darbas ir gyvensena: Kariotiškių sąvartyno atvejis“ bei dirbusi Kariotiškių sąvartyne kartu su M. Survila.
Į klausimą, kokios yra atliekų rinkėjų pajamos, sociologė sakė: „Atliekų rinkėjų pajamos įvairiose šalyse varijuoja. Gali būti taip, kad jie vos pragyvena iš šios veiklos, bet gali gauti ir nemažas pajamos. Žinome, kad Vilniaus sąvartyne žmonės per dieną uždirbdavo po šimtą ar du per dieną, o pasisekus – dar daugiau. Sąvartynuose dirbo įvairūs žmonės: vieni išnaudojo žmones ir statėsi namus bei pirko nekilnojamąjį turtą, o kiti įsikūrė pačiuose sąvartynuose. Šie žmonės nedirbdavo visą savaitę ir neuždirbdavo po 500 – 700 litų, bet padirbę vieną dieną, vėliau šešias dienas ilsėdavosi, gausiai pinigai buvo leidžiami alkoholiui.“
M. Survila papildydamas kolegės pasakojimą užsiminė, kad ne vienas sąvartyne dirbęs jaunuolis leisdavo sau vyksti į keliones paslidinėti Tatruose ar linksmybes iki paryčių prabagiausiuose sostinės klubuose: „Žmonių, kurie į sąvartyną atvažiuodavo dirbti, jūs gatvėje nepažintumėte. Jie traukiniu ryte atvykdavo, padirbdavo per dieną, vakarop persirengdavo ir išvykdavo. Sąvartyne sklandė legendos apie žmogų, kuris dirbti į sąvartyną važinėjo ištisus metus, bet paskui jis pasistatė namą, nusipirko automobilį ir į Kariotiškes nebesugrįžo“.
Pažadas herojams: filmas nebus rodomas per Lietuvos televiziją
Režisieriaus teigimu, jis palaiko ryšį su sąvartyno gyventojais ir juos aplanko. „Vienas iš filme matytų žmonių gavo darbą Trakuose – jis išrenka iš konteinerių šiukšles, o kartu ir sutvarko aplinką. Pinigai labai nedideli, bet būtumėte matę, kaip kartą jis vos ne su ašaromis akyse pasakojo, kad iš poilsio aikštelės išvažiuojant pilnam vaikų turistiniam autobusui, jie visi jam pamojavo. Jam tai buvo labai didelis įvykis. Tai rodo, kad ne materialių dalykų reikia žmogui, bet paprasčiausios šilumos.“
Filmo titruose kai kurie filme rodytų žmonių vardai išskirti kitu šriftu, paklaustas, kodėl nuspręsta juos išskirti, režisierius sakė: „Filmas buvo kuriamas ketverius metus, o šių žmonių jau nebėra tarp gyvųjų.“
Režisierius prisipažino, kad šis filmas niekada nebus rodomas per Lietuvos televizją, nes būtent tokį pažadą jis davė filmo herojams. „Šie žmonės turi giminių ir artimųjų, būtent todėl jie nenorėjo, kad filmas būtų rodomas per televiziją ir aš pažadėjau to nedaryti“, – kalbėjo M. Survila. Režisierius taip pat pasakojo, kad patys filmo herojai lankėsi jo peržiūrose kino teatruose. „Vienas filmo herojus, žiūrėdamas į save ekrane susimąstė, o paskui nusistebėjo: „Nejau aš toks senas atrodau“.
Kariotiškių sąvartynas buvo uždarytas prieš trejus ir tie jų darbuotojai ir gyventojai, kurie galėjo ir turėjo kur eiti – išėjo, bet kiti ten tebegyvena iki šiol.
Sąvartynuose plušama, ne tik besivystančiose, bet ir turtingose šalyse
Kartu su M. Survila dirbusi sociologė D. Petružytė kalbėdama apie sąvartyną ir jo gyventojus sakė: „Kai pirmus kartus lankėmės pas šiuos žmones, manėme, kad tyrinėjame lokalų, kažkuria prasme egzotišką, bet vietinės reikšmės reiškinį. Dirbdama turėjau šiokių tokių abejonių dėl to, ar pavyks iš šių tyrimų padaryti platesnių apibendrinimų, bet vėliau kilo mintis apsilankyti kituose Lietuvos sąvartynuose, kur pamatėme, kad ten gyvenantys ir dirbantys žmonės yra sukūrę tokį pat gyvenimo būdą, nepaisant to, kad patys žmonės nelabai nutuokia, kad už kelių dešimčių kilometrų gyvena tokios pat bendruomenės“.
Sociologė prisiminė atvejį, kai režisierius Vilniaus Kariotiškių sąvartyne filmuotus kadrus parodė Kauno sąvartyne dirbantiems žmonės ir šie su dideliu susidomėjimu žiūrėjo: „Jie su nuostaba pasakojo, kad žmonės gyvena tokiuose pat namukuose ir net jų rakinimo būdas analogiškas“.
D. Petružytės teigimu, vaizdai, kurios galima išvysti Lietuvos sąvartynuose nėra tik mūsų šalies fenomenas, visame pasaulyje gyvena žmonės, kurie užsiima atliekų rinkimu ir iš to pragyvena. Įdomu tai, kad šis reiškinys būdingas ne tik besivystančioms, bet ir labai turtingoms šalims.
Anot sociologės, sąvartyno bendruomenė taip pat turi savo lyderius, privilegijuotus žmones, kurie renka atliekas pačiose pelningiausiose vietose, silpnesnės sveikatos ar turintys negalią žmonės dirba kitose vietose – atkartojama bet kurios visuomenės stratifikacija.
Sąvartyne geriau nei vaikų namuose
Kalbėdama apie šios bendruomenės išskirtinumą, pašnekovė taip pat akcentavo tai, kad sąvartyno bendruomenės nariai tarpusavyje susiję kur kas glaudesniai savitarpio pagalbos ryšiais nei dažnai daugelis įprastą gyvenimą gyvenančių žmonių su savo kaimynais: „Medikai yra pasakoję, kad vykdami pas ligonius į šią vietą būna labai pagarbiai sutinkami, o tam kad nereiktų purvintis ir bristi per balas, vietiniai gyventojai patiesia kilimą ir kaip galėdami padeda.“
Pašnekovė taip pat pateikė pavyzdį apie paauglį berniuką, kurio tėvai dirbo sąvartyne, bet vėliau mirė ir vaikas buvo išvežtas į vaikų namus: „Vaikas nuolat bėga iš globos namų ir sugrįžta į sąvartyną, vadinasi – jį kažkas traukia. Tai rodo, kad čia jis jaučia daugiau laimės nei būdamas ten“, – kalbėjo sociologė, akcentuodama, kad bendruomenės ryšiai net ir gyvenant sunkiomis sąlygomis yra tvirti.
Atliekų rinkimo verslas, senas, kaip pasaulis
Sociologės teigimu, atliekų rinkėjai nėra tik šių dienų pasaulio reiškinys, bet tokio verslo atstovų esama kiekvienoje civilizacijoje. Anot mokslininkės, žinoma faktų, kad atliekų rinkimas ir pakartotinis panaudojimas egzistavo majų ir actekų kultūrose. Jis buvo susijęs su pakartotiniu molio panaudojimu statybose. „Atliekų rinkėjai, kaip visuomenės grupė ėmė formuotis miestuose, kur susikaupia daugiau atliekų. Dažniausiai šia veikla užsiimantys žmonės dažniausiai yra tie, kuriems nepavyko surasti ekonominės nišos kitur. Šie žmonės sunkiai integruojasi į visuomenę ar randa kitą darbą, tad užsiima atliekų rinkimu“, – kalbėjo sociologė.
„Kiekvienoje civilizacijoje atsiranda visuomenės grupė, kuri užsiima užsiima atliekų rinkimu. Tokios visuomenės grupės atsiradimas naudingas ir pačiai visuomenei, nes net kartais būdami nepastebimi ar marginalūs jie atlieka tam tikrą funkciją. Nesvarbu, kokioje epochoje ar kultūroje jie gyventų, gyvenimo būdas yra labai panašus.“
Kalbėdama apie tai, kokie būna atliekų rinkėjų tipai, sakė: „Galima skirti dvi rinkėjų grupes – tai dirbantys sąvartynuose ir miestuose. Miesto atliekų rinkėjai skirstomi į atliekas renkančius gatvėse, konteineriuose ir upėse. Atliekų rinkėjai gali būti skiriami ir pagal tai, kad jie renka: didžioji dalis rinkėjų atlieka surenka asmeniniam vartojimui – maistas, drabužiai, statybinės medžiagos, namų apyvokos daiktai, kuras.“
Renkama viskas: nuo kaulų iki plastiko
Sociologės teigimu, atliekų problema atsirado tuomet, kai žmonių bendruomenės ėmė gyventi sėsliai: klajoklių bendruomenėms tai nebuvo aktualu, bet kuriantis miestams buvo pastebėta, kad jos kaupiasi ir kažką reikia daryti. „Dėl didelio atliekų kiekio kyla daug higienos problemų, įvairios ligos. Tai paskatino kurti atliekų tvarkymo sistemas ir sąvartynus“, – kalbėjo D. Petružytė.
Sociologės teigimu, nemaža dalis rinkėjų renka įvairias atliekas pardavimui ir galima išskirti keletą tokių rinkėjų tipų, kurių gyvenimo būdą lėmė istoriškai susiklosčiusios aplinkybės: „Gal ne visuomet malonu apie tai kalbėti, bet pirmasis tipas galėtų būti atmatų rinkėjai. Senovės Kinijoje buvo renkamos išmatos ir vėliau jos parduodamos ūkininkams, tai buvo vienas žmonių pragyvenimo šaltinių“
Pasak pašnekovės, kitas rinkėjų tipas – skudurų ir popieriaus rinkėjai. „Šie žmonės yra labai svarbūs visai pasaulio popieriaus pramonei, nes rinkdami popierių ir skudurus bei parduodami šios pramonės atstovams šie rinkėjai labai prisidėjo prie šios pramonės išlaikymo. Įdomu tai, kad XII-XIII a. tokiose miestuose kaip Kairas, Damaskas, Bagdadas, Samarkandas buvo paplitęs kapų plėšimas ir laidojimo drabužių vogimas juos parduodant popieriaus pramonei. Taip pat labai paplitęs senovėje buvo kaulų rinkimas, kurie buvo naudojami sagų gamybai, rašomųjų priemonių ir stalo įrankių rankenų, muilo gamybai“, – kalbėjo sociologė, paminėdama, kad taip pat egzistuoja stiklo, metalo ir plastiko rinkėjai, kurie parduoda savo surinktas medžiagas perdirbimui.
Pasisako prieš vartojimą ir nori „nekainuoti“ planetai
Apie tai, kokias formas atliekų rinkimas įgauna šių laikų visuomenėje M. Survila kalbėjo: „Šiuo metu plinta naujas reiškinys, būdingas ypač Vakarų šalims, kur prie šiukšlių konteinerių galim pamatyti labai jaunus žmones, kurie būna labai padoriai apsirengę. Tie ne tik studentai, bet ir profesoriai, kurie vedasi savo studentus į tokias vietas. Pats po Norvegiją keliavau tris savaites ir bandžiau patikrinti, ko galima surasti konteineriuose.“ Režisierius parodė keletą fotografijų, kurios nebuvo užfiksuotas rinkėjų „laimikis“ – iš konteinerio „sužvejoti“ vaisiais ir kiti maisto produktai.
„JAV atlikti tyrimai parodė, kad apie 50 – 60 proc. parduotuvėse nuperkamų produktų yra išmetami. Jauni maisto konteineriuose ieškantys žmonės taip elgiasi ne todėl, kad neturėtų, ko valgyti, bet iš filosofinių paskatų: nenorima prisidėti prie masinio vartojimo ir siekiama, kad planetai jų išlaikymas nekainuotų“, – kalbėjo M. Survila ir parodė dar kelias fotografijas darytas Lietuvoje, kur buvo pavaizduotas Lietuvoje konteineriuose rastas maistas, tiesa, šis laimikis kur kas kuklesnis, nei anksčiau rodytose užsienyje darytose fotografijose.
Filmas gruodžio mėnesį rodomas Vlniuje „Skalvijos“ kino teatre ir Panevėžio kino teatre „Garsas“. Daugiau galite sužinoti apie filmą www.survila.lt
