Pinklės pirkėjams: natūralus nebūtinai yra ekologiškas

Ant pro­duk­tų eti­ke­čių daž­nai ran­da­me pa­ra­šy­ta „tik iš na­tū­ra­lių ing­re­dien­tų“, „be hor­mo­nų“, „ge­ne­tiš­kai nemodifikuo­ta“, bet tai dar ne­reiš­kia, kad pro­duk­tas yra eko­lo­giš­kas. Pa­žiū­rė­ję ar­ba pa­ra­ga­vę ne­ga­li­me nu­sta­ty­ti, ar pro­duk­tas tik­rai toks yra. Tik ser­ti­fi­kuo­tas ga­min­to­jas tu­ri tei­sę rea­li­zuo­ti sa­vo pa­ga­min­tą pro­duk­ci­ją kaip ekolo­giš­ką. Tad kuo ski­ria­si na­tū­ra­lus nuo eko­lo­giš­ko?

Spal­va, kva­pas, sko­nis...

Par­duo­tu­vė­se gau­su pro­duk­tų, ku­riuos var­to­ja­me net ne­pa­gal­vo­da­mi apie jų ko­ky­bę. Pa­si­ro­do, ge­ros ko­ky­bės mėsos ar pie­no pro­duk­tai tu­ri di­de­lę reikš­mę mū­sų svei­ka­tai, pri­klau­so­mai nuo to, ko­kio­mis są­ly­go­mis au­gi­na­mi gy­vu­liai. Ka­dan­gi že­mės ūkio ša­ka gy­vu­li­nin­kys­tė itin ter­šia orą ir van­de­nį, su­nau­do­ja­ma la­bai daug van­dens ir net pu­sė pa­sau­lio grū­dų der­liaus, pra­dė­tos puo­se­lė­ti eko­lo­giš­kos idė­jos. Kaip gi at­skir­ti eko­lo­giš­kus mė­sos pro­duk­tus?

„Vi­sų pir­ma rei­kė­tų žiū­rė­ti į mė­sos spal­vą, – tei­gia vie­nos iš eko­lo­giš­ka mė­sa pre­kiau­jan­čių par­duo­tu­vių Šiau­liuo­se sa­vi­nin­kas. – Žmo­nės klai­din­gai ma­no, kad jei mė­sa yra rau­do­na, t. y. at­ro­do gra­žiai, tai ji yra ge­ra. Ne­tie­sa! To­kia mė­sa daž­nai bū­na iš­mir­ky­ta vi­so­kio­se spal­vą, sko­nį ir kva­pą pa­ge­ri­nan­čio­se me­džia­go­se. Eko­lo­giš­ka mė­sa paprastai bū­na pilkš­vos ar rus­vos spal­vos.“

„Par­duo­da­mos mė­sos spal­va man nė­ra svar­biau­sias da­ly­kas. Juk iš­vir­ta bet ko­kia mė­sa yra pil­kos spal­vos. Svarbiau­sia – mais­ti­nės sa­vy­bės, – tei­gia par­duo­tu­vė­je už­kal­bin­ta šiau­lie­tė. – Au­gi­nu duk­rą. Šei­mos gy­dy­to­ja ne­tgi pri­myg­ti­nai rei­ka­la­vo ne­mai­tin­ti jos par­duo­tu­vė­je pirk­ta mė­sa, ypač viš­tie­na, ku­rio­je gau­su hor­mo­nų, nes pastebėta, kad mer­gai­tės šiais lai­kais pra­dė­jo anks­čiau bręs­ti. Ma­nau, kad gy­dy­to­jos žo­džiuo­se yra tie­sos. Paragavu­si eko­lo­giš­kos mė­sos, duk­ra net nu­ste­bo – kas čia?! Ne tik val­gant, bet ir ga­mi­nant – ver­dant ar ke­pant – kva­pas bū­na vi­sai ki­tas.“

Anot vers­li­nin­ko, eko­lo­giš­kai au­gi­nant gy­vu­lius ne­nau­do­ja­mi an­ti­bio­ti­kai, che­mi­niai prie­dai ar au­gi­mo hor­mo­nai. Ser­ti­fi­kuo­ti eko­lo­giš­ki gy­vū­ni­nės kil­mės pro­duk­tai ne­ga­li tu­rė­ti ki­tų gy­vū­nų ge­nų. Gy­vū­nus drau­džia­ma šer­ti genetiš­kai mo­di­fi­kuo­tais pa­ša­rais.

„Pas die­du­ką kai­me“ – dar ne eko­lo­giš­kas ūkis

Daug žmo­nių su­si­ran­da kai­me smul­kių ūki­nin­kų, au­gi­nan­čių kiau­les sau, ir nu­si­per­ka iš jų vi­są ar pu­sę kiau­lės many­da­mi, kad per­ka eko­lo­giš­ką pro­duk­tą. Ar tik­rai?

„Šiaip kai­me užau­gin­to gy­vu­lio mė­sa nė­ra eko­lo­giš­ka. Eko­lo­giš­kai au­gi­na­ma pro­duk­ci­ja tik ser­ti­fi­kuo­tuo­se „EKOag­ros“ ūkiuo­se, – tei­gia ūki­nin­kas, au­gi­nan­tis eko­lo­giš­ką pro­duk­ci­ją. – Eko­lo­giš­kas pro­duk­tas vi­sa­da bus paženk­lin­tas eti­ke­te, ku­rio­je pa­tei­kia­ma pa­ti svar­biau­sia in­for­ma­ci­ja: eko­lo­giš­kų pro­duk­tų ser­ti­fi­ka­vi­mo ženk­las, iden­ti­fi­kuo­tas ga­min­to­jas, ser­ti­fi­ka­vi­mo dar­bus at­li­ku­si ser­ti­fi­ka­ci­jos įstai­ga.“

O jei kai­mie­tis au­gi­na dvi kiau­les ir še­ria jas sa­vo dar­že be che­mi­nių trą­šų išau­gin­tais run­ke­liais, bul­vė­mis ar grūdais, ar tai ne­bus eko­lo­giš­ka pro­duk­ci­ja, tik ne­tu­rin­ti skam­baus „eko“ pa­va­di­ni­mo?

„Jei jau jo­kio skir­tu­mo, tai ko­dėl nė­ra ūkių „pas die­du­ką kai­me“? Ko­dėl ke­lia­mi dir­vo­že­mio, ko­ky­bės, prie­žiū­ros rei­ka­la­vi­mai? Ko­dėl to­li gra­žu ne bet kam su­tei­kia­mi ser­ti­fi­ka­tai? Juk, anot dau­ge­lio, Ka­zy­tė, Ma­ry­tė, Bro­ny­tė galėtų to­kį ser­ti­fi­ka­tą tu­rė­ti, nes gy­vu­lius au­gi­na kai­me, še­ria žo­le ar sa­vo pa­čių užau­gin­to­mis dar­žo­vė­mis, – sa­ko ūkinin­kas. – Daž­nai kai­me pas mo­čiu­tę dar­že au­gan­čios dar­žo­vės, pa­tręš­tos na­tū­ra­liu mėš­lu, nit­ri­tų ir nit­ra­tų normas vir­ši­ja re­kor­di­niais skai­čiais. Tie­sa, smul­kių­jų ūki­nin­kų au­gi­na­mų gy­vu­lių mė­sa ne­bū­ti­nai yra neekologiška, nes jei kai­mo žmo­ge­lis še­ria juos sa­vo run­ke­liais, au­gi­na­mais be nit­ra­tų, tai ir yra eko­lo­gi­ja, nesvarbu, kad neat­va­žia­vo pas jį pro­tin­gi dė­dės ir neį­tei­kė ser­ti­fi­ka­to. Ta­čiau bė­da ta, kad dau­ge­lis smul­kių­jų ūkinin­kų ne­sup­ran­ta, kad kom­bi­nuo­tie­ji pa­ša­rai ar trą­šos yra blo­gai, nors nuo jų vis­kas taip ge­rai au­ga...“

Eko­lo­giš­kuo­se ūkiuo­se dau­giau ir hu­ma­niš­ko el­ge­sio su gy­vū­nais. Gy­vū­nai daž­nai yra lais­vi – ga­no­si at­vi­ra­me lauke, kvė­puo­ja gry­nu oru. „Mė­sos ko­ky­bė pri­klau­so ir nuo to, kaip gy­vu­lys bū­na pa­sker­džia­mas, – tvir­ti­na ūkininkas. – Pas­ker­džiant grei­tai, gy­vu­lys ne­pa­ti­ria stre­so, tai tu­ri įta­kos mė­sos ko­ky­bei. Aiš­ku, rei­kia ži­no­ti, kur, kaip ir kiek pjau­ti, nes tam tik­ro­se vie­to­se įpjo­vus per ma­žai ar per gi­liai mė­sa ga­li tu­rė­ti spe­ci­fi­nį kva­pą ir sko­nį.“

Po­pu­lia­rė­ja ju­dė­ji­mas už eko­lo­gi­ją

Eko­lo­giš­kuo­se ūkiuo­se mėš­las nau­do­ja­mas kaip na­tū­ra­li trą­ša, o di­de­liuo­se pra­mo­ni­niuo­se ūkiuo­se jo su­si­da­ro tiek, kad net ky­la pa­vo­jus žmo­nių svei­ka­tai – mėš­lo per­tek­lius ga­li už­terš­ti grun­ti­nius van­de­nis, pa­tek­ti į šu­li­nius ir taip pla­tin­ti li­gas. Be to, eko­lo­giš­kuo­se ūkiuo­se nė­ra nau­do­ja­mi che­mi­niai pes­ti­ci­dai ar spe­cia­lios trą­šos, tad ne tik tauso­ja­ma ap­lin­ka, bet ir ūkio dar­buo­to­jų bei mė­sos ar pie­no pro­duk­tų var­to­to­jų svei­ka­ta. Že­mė ge­ri­na­ma organinė­mis trą­šo­mis, tai­ko­ma sė­jo­mai­na, su li­go­mis ir ken­kė­jais ko­vo­ja­ma bio­lo­gi­nė­mis prie­mo­nė­mis.

At­siž­vel­giant į šiuos as­pek­tus ne­nuos­ta­bu, kad eko­lo­gi­nio ūkio der­lius yra ge­ro­kai ma­žes­nis ne­gu tra­di­ci­nio, o produk­ci­ja yra bran­ges­nė. Tie­sa, vis dau­giau žmo­nių pro­pa­guo­ja eko­lo­giš­ką gy­ve­ni­mo bū­dą, tad atei­ty­je to­kių ūkių tik dau­gės. Žmo­gus, nau­do­da­mas eko­lo­giš­kus pro­duk­tus ar pirk­da­mas mais­tą iš eko­lo­giš­kų ūkių, pri­si­de­da prie pasau­li­nio eko­lo­gi­nio ju­dė­ji­mo. Juk eko­lo­giš­kos pre­kės ga­min­to­jas pri­va­lo dirb­ti eko­lo­giš­ko­je ap­lin­ko­je, nau­do­ti eko­lo­giš­kas ža­lia­vas, to­dėl eko­lo­giš­kas pro­duk­tas bū­na ne­ma­žai ge­ro nu­vei­kęs ap­lin­kai, kol at­si­ra­do par­duo­tu­vės len­ty­no­je.

Tai kaip at­skir­ti?

Ta­čiau da­bar pa­li­ki­me eko­lo­gi­ją ir grįž­ki­me prie na­tū­ra­lu­mo te­mos. Pir­ma­sis klau­si­mas, ku­rį už­duo­da­me tur­gu­je pirk­da­mi mė­są – ar ji lie­tu­viš­ka? Pap­ras­tai su­lau­kia­me pa­tvir­ti­ni­mo, kad tik­rai taip. Te­lie­ka pa­si­ti­kė­ti gar­bės žodžiu ir ženk­li­ni­mu – ir tur­ga­vie­tė­se, ir pre­ky­bos cent­ruo­se tu­ri bū­ti nu­ro­dy­ta par­duo­da­mo pro­duk­to kil­mės ša­lis. Tie­sa, jei kiau­lės at­vež­tos iš ki­tos ES ša­lies, bet pa­skers­tos Lie­tu­vo­je, kiau­lie­ną ir­gi ga­li­ma žy­mė­ti ženk­lu „Pagaminta Lie­tu­vo­je“. Taip pat ženk­li­na­mi ir vi­si Lie­tu­vo­je pa­ga­min­ti mė­sos pro­duk­tai.

„Ta­čiau es­mė ne tai, ko­kios „tau­ty­bės“ mė­sa, o tai, kaip ji au­gin­ta. Lie­tu­vos ūki­nin­kams yra ke­lia­mi griež­ti reikalavi­mai, o štai da­nai, tu­rin­tys čia kiau­li­džių, ga­li iš sa­vo ša­lies at­si­vež­ti au­gi­mo sti­mu­lia­to­rių“, – tei­gia kal­bin­tas vers­li­nin­kas.

„Vi­zua­liai nu­sta­ty­ti, ar par­duo­da­ma mė­sa užau­gin­ta na­tū­ra­liai, ar pra­mo­ni­niu bū­du – sun­ku. Aiš­ku, spal­va tur­būt yra pa­grin­di­nis ro­dik­lis, – tei­gia eko­lo­giš­ka gy­vu­li­nin­kys­te be­si­ver­čian­tis ūki­nin­kas. – Ša­lies par­duo­tu­vė­se ne­daug lie­tu­viš­kos kiau­lie­nos – dau­gu­ma įve­ža­ma va­kuu­mi­nė­se pa­kuo­tė­se iš Vo­kie­ti­jos ar Olan­di­jos. Po tri­jų mė­ne­sių ta mė­sa mir­ko­ma įvai­rio­se me­džia­go­se, kad at­gau­tų ryš­kiai rau­do­ną spal­vą. Mū­sų ūky­je rū­ko­mos deš­ros taip pat tamses­nės ne­gu par­duo­da­mos pre­ky­bos cent­ruo­se, ku­rios yra ap­do­ro­tos įvai­rio­mis drus­ko­mis ir kt.“

Anot ūki­nin­ko, tik val­gy­da­mas mė­są ga­li su­pras­ti, ar gy­vu­lys bu­vo au­gin­tas na­tū­ra­liai. „Rei­kia nu­si­pirk­ti ir kep­ti, – pa­ta­ria jis. – Jei iš mė­sos iš­si­skirs daug sul­čių, va­di­na­si, ji nė­ra ge­ra. Bū­na, kad nu­si­pir­kus ki­log­ra­mą far­šo iš­ke­pus te­lie­ka 800 gra­mų. Iš ki­log­ra­mo na­tū­ra­liai au­gin­tos švie­žios mė­sos sul­čių ga­li iš­si­skir­ti dau­giau­sia 20–30 gra­mų, bet ne 200.“

Pa­ta­ria­ma per­kant kiau­lie­ną at­kreip­ti dė­me­sį į la­ši­nių ode­lę. Ūkiuo­se au­gin­tos kiau­lės pa­pras­tai yra svi­li­na­mos, šeriai nu­sku­ta­mi, o au­gin­tos pra­mo­ni­niu bū­du nu­pli­ko­mos ga­rais. Na­tū­ra­liai au­gin­tų kiau­lių oda tu­ri leng­vai nusilup­ti. Viš­tos, au­gin­tos viš­ti­dė­se, taip pat nė­ra pre­ci­ziš­kai nu­pe­ša­mos  – ga­li­ma ant odos ras­ti pa­dai­gų li­ku­čių.

Ne­re­tai ma­no­ma, kad kai­miš­ka kiau­lie­na tu­ri tu­rė­ti sto­rą la­ši­nių sluoks­nį. De­ja, la­ši­nių ir rau­me­nų pro­por­ci­jos priklau­so ne tik nuo to, kaip kiau­lė bu­vo šer­ta, bet ir nuo jos veis­lės. Ka­dan­gi vis dau­giau žmo­nių at­si­sa­ko kiaulienos dėl jos rie­bu­mo, ūki­nin­kai ėmė au­gin­ti va­di­na­mą­sias „mė­si­nes“ kiau­les, ku­rių la­ši­nių sluoks­nis yra plonas, ta­čiau bent jau „per po­rą pirš­tų“ la­ši­nių ant kum­pio tu­ri bū­ti.

Kai­miš­kos viš­tos pa­pras­tai yra stam­bes­nės nei au­gin­tos viš­ti­dė­se, bet neat­ro­do to­kios put­nios. Jų kau­lai yra stambes­ni, ode­lė – sto­res­nė, stang­res­nė, gel­to­nes­nė. Iš­vi­rę ar iš­ke­pę lais­vai po kie­mą vaikš­ti­nė­ju­sią viš­tą iš­kart paju­si­me skir­tu­mą – mė­sa bus kie­tes­nė, ta­čiau ge­ro­kai aro­ma­tin­ges­nė, sul­ti­nys – gel­to­nes­nis.

Pas­to­vė­ju­sios kiau­lie­nos ar jau­tie­nos pa­vir­šius pa­tam­sė­ja ir su­kie­tė­ja. Pas­pau­dus švie­žią mė­są pirš­tu, duo­be­lė greitai iš­si­ly­gi­na, mė­sa nė­ra van­de­nin­ga. Pas­to­vė­ju­sios paukš­tie­nos spal­va ne itin pa­kin­ta, bet mė­sa tam­pa gli­tes­nė.

Os­val­das JO­KU­BAI­TIS