REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Optimizmą ir gerą nuotaiką išsiugdžiau pats, o su pavydu visada kovojau“, – prisipažino Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas, dirigentas profesorius Donatas Katkus.

REKLAMA
REKLAMA

– Jūs visada spinduliuote gera nuotaika, optimizmu. Kaip jums tai pavyksta? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė D. Katkaus.

REKLAMA

– Gera nuotaika – mano sąmoninga būsena. Optimizmas, juokas man pačiam padeda. Taip daug geriau, nei niurnėti.

O šiaip visokios nuotaikos aplanko mane. Esu jautrus ir jautriai reaguoju į kitų man pasakytus žodžius, labai išgyvenu, jei kam nors ne tokį žodį pasakau. Kaip ir bet kuris kitas žmogus ir nervinuosi, ir liūdžiu, kai galvoju apie gyvenimo trapumą, mirusius draugus, apie tuos, kurie vis dar su manimi, su kuriais diskutuoju, kalbu. Ir jų vis daugėja.

REKLAMA
REKLAMA

Tai nėra linksmi dalykai. Nepaisant to, juokauju ir mėgstu juokauti su žmonėmis, nes labai jau mes visi paniurę. Mums visiems viskas blogai, visi kiti aplinkui blogi, kažkas kažką turi duoti. Neturiu pretenzijų aplinkai. Ką žmogus susikuri, toks ir esi.

Pavydą galima nugalėti

– Manote, kad optimistu tampama?

–        Taip, aš visada ugdžiau savyje optimizmą, o su savo blogais bruožais kovojau ir kovoju – su pesimizmu, pavydu. Ypač baisus dalykas yra pavydas, nes jis nuostabiausius žmones paverčia dvasiniais luošiais, bet visi jo turime. Kad pavydą nugalėtume, reikia kasdienio darbo su savimi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Prisipažinsiu, kad ir pats ne kartą esu tą jausmą pajutęs. Kažkas sugroja koncerte puikiai, ir staiga pajunti nemalonų savyje kylantį jausmą, lyg ir nepasitenkinimą ar kažką panašaus. Bet neleidi tam jausmui kerotis, tiesiog klausi savęs: „Ar galiu taip pagroti? Ar čia aš?“

Ir sau atsakai: „Ne, nes tai kitas žmogus, tai jo laimėjimas. O tu galvok, ką gali padaryti.“ Ir mane tas gydo. Galiu pasakyti, kad šitaip dirbdamas su savimi išmokau ne pavydėti, o džiaugtis kolegų rezultatais.

Didžiuojasi vaikais

– Užauginote du sūnus. Ar vaikams pasisekė perteikti optimistinį požiūrį į pasaulį? Kaip juos auklėjote?

REKLAMA

– Mano žmona auklėjo vaikus, ne aš. Tuo metu dariau karjerą. Kai vos ketverių metų Laurynas su mama pradėjo kalbėti angliškai, aš nieko nesupratau, bet tuojau pat puoliau mokytis anglų kalbos. Tai, kad mano sūnus nenuėjo šunims šėko pjauti, esu dėkingas žmonai.

– Bet tėvo pavyzdį vaikai irgi juk matė. Tai turėjo jiems įtakos?

– Taip, matė, bet čia irgi savotiškai įdomus psichologinis aspektas. Kol jie augo, sūnūs tam tikra prasme stengėsi atsiriboti nuo žinomo tėvo ir jo laimėjimų. Jiems žūtbūt norėjosi įrodyti, kad jų vertė – ne tėvo pavardė, o jų pačių pasiekti rezultatai.

REKLAMA

Dabar, kai jau atsistojo ant kojų, kai patys nemažai yra pasiekę, jų požiūris į mane pasikeitė, o mūsų bendravimas tapo šiltas, nuoširdus.

– Didžiuojatės savo sūnumis?

– Be galo didžiuojuosi, nes jie su kaupu išpildė visas mano, kaip tėvo, svajones. Visada norėjau, kad sūnūs užaugtų protingi, savo srities profesionalai ir geri žmonės. Ir jie tikrai tokie.

Žmona iš manęs juokiasi: „Tu vis giriesi ir giriesi savo sūnumis.“ Nesigiriu, aš tik be galo džiaugiuosi, kad juos tokius turiu.

Gamta suteikia jėgų

– Ruduo – metas, kai jūsų muzikos gerbėjai užpildo koncertų sales, o jūsų studentai susirenka į auditorijas. Randate laiko atsipalaiduoti, pabūti gamtoje?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

–        Taip, važinėju į savo kaimą, kas savaitę – į sodybą. Matau, kaip krinta lapai, matau žvaigždėtą rudens dangų. Toje vietoje turiu laiko pamąstyti apie amžinybę, kitus svarbius dalykus.

Ir tai didelė laimė, nes skubėdami, bėgdami pro daug ką praeiname, daug ko nebepastebime, nematome net žvaigždžių virš mūsų galvų.

O ir šiaip ruduo – nuostabus laikas. Man patinka rudeniniai lietūs, tamsa. Ir man tai nekelia jokių liūdnų minčių, jokios depresijos.

Stovėti vietoje nežada

– Esate nusipelnęs Lietuvai ir tauta gali jumis didžiuotis. Kurį iš visų pasiektų rezultatų įvardytumėte kaip didžiausią ir svarbiausią?

REKLAMA

–        Mano didžiausias laimėjimas tas, kad šiandien noriu toliau daug ko siekti. Jaučiu gyvenimo nervą ir man viskas įdomu. Visko norisi. Noriu tobulėti ne vienoje srityje, todėl vis dar mokausi kalbų. Nesakau, kad lengva, sunku, bet dabar mokausi ispanų kalbos.

Esu daug kartų ir daug kam kartojęs man įstrigusius Juozo Miltinio žodžius apie gyvenimo prasmę. Kas yra prasminga, kai tu esi mirtininkų kameroje ir žinai, kad tave 6 val. ryto sušaudys? „Tu tada turi mokytis kalbų“, – sakydavo J. Miltinis.

REKLAMA

Aišku, iš pirmo žvilgsnio galbūt tai ir absurdiška, bet tame absurde yra logikos. Juk viskas, kad ir ką darytumei – skaitytumei knygą, mokytumeisi kalbos, yra dar vienas tavo žingsnis, dar šioks toks pasistūmėjimas į priekį kad ir paskutinę gyvenimo valandą.

Juk tu tai darysi tik sau, tai tik tavo gyvenimas, kurio be tavęs niekas nenugyveno ir nenugyvens.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų