Apie 10–15 procentų kapų Lietuvoje yra neprižiūrimi. Kuo senesnės kapinės, tuo daugiau apleistų kauburėlių. O jeigu išlikęs tik kaimo pavadinimas, tikėtina, kad tą iš žemėlapių jau seniai dingusią vietą bemena tik kapinaitės – apleistos, apaugusios tankiais krūmais.
Lietuvos žygeivių sąjungos Panevėžio skyriaus nariai prieš Vėlines sutvarkė apleistas kelių kaimų kapinaites ir uždegė žvakeles vėlėms atminti.
Panevėžio žygeiviai kiekvienais metais prieš Vėlines tvarko tokias apleistas paskutinio poilsio vietas. Šiemet jie patraukė į Pasvalio rajoną, kur jų laukė kelių kaimų pamiršti ir apleisti kapai.
Žygis mirusiesiems atminti
Po rudens lygiadienio prasideda Vėlių laikas. Jis tęsiasi visą rudenį.
Jau nuo seno susiklostė tradicija kapus sutvarkyti dar iki Vėlinių, o per jas puošti kapus gyvomis skintomis gėlėmis arba augalų kompozicijomis, uždegti žvakutes.
Rimties ir susikaupimo metą per Vėlines kiekvienas išgyvename savaip. Lankydami artimųjų kapus ir degdami atminimo žvakeles jiems, dažnai apsižvalgome aplink – ne tik pasigrožėti tamsoje plevenančiomis liepsnelėmis, bet ir užmatyti apleistą, niekieno nelankomą kapą, ant kurio dar nedega jokia žvakutė. O kiek tokių apleistų kapų galima būtų surasti? Juk kadaise kiekvienas kaimas turėjo savo kapinaites, kuriose atguldavo tenykščiai žmonės. Niekas neskaičiavo, kiek Lietuvoje kaimų išnyko. Ne visų jų ir pavadinimai išliko. Tik apleistos kapinės.
Todėl Panevėžio žygeiviai, kaip ir pernai, užpernai ir jau daugelį metų prieš tai, artėjant Vėlinėms kraunasi kuprines, į jas įsideda žvakių ir nepamiršta pasiimti kokį nors įrankį, kad galėtų sutvarkyti apleistas kapvietes.
Šįkart, likus savaitei iki Vėlinių, žygeiviai pasirinko apleistas kapinaites Pasvalio rajone. Per beveik tris dienas nuo spalio 21 iki 23 dienos jie aplankė ir sutvarkė laidojimo vietas, kuriose ilsisi knygnešiai, Lietuvos savanoriai, 1863 metų sukilimo dalyviai. Ir ne tik sutvarkė, bet uždegė ant jų atminimo žvakutes, sugiedojo giesmes Vėlėms atminti.
Vietiniai irgi neužmiršta
Žygeiviai rinkosi Pasvalio rajono Deglėnų kaime ir spalio 21-osios vakarą aplankė senąsias kaimo kapinaites – jose jau seniai nebelaidojama, tad svečiais labai apsidžiaugė kaimo bendruomenė. Ji laukė žygeivių, o pakalbintos deglėnietės Vita Žvigentienė ir Ramunė Morkevičiūtė šyptelėjo, esą ta proga seniūnas net šviestuvus kaimo gatvelėse įjungė.
Moterys pasakojo, jog tose kapinaitėse, kurias tą vakarą žygeiviai nusprendė aplankyti, paskutinįkart laidota 1934 metais. Tačiau abi Deglėnų kaimo gyventojos sakė, kad kaimo bendruomenė, sužinojusi, jog atvyks svečių, pati aptvarkė kapelius.
„Kaimas neužmiršo kelio į tas kapinaites, – tikino jos. – Per Vėlines būtinai užsukame ir uždegame žvakutes – juk čia palaidoti seniau mūsų kaime gyvenę žmonės. Tose kapinaitėse išlikusios dvi kapvietės, pažymėtos kryžiais. Dar vienas kryžius nežymi kapo. Jis anksčiau stovėjo prie kelio ir žymėjo kaimo pradžią. Kryžius buvo apgadintas, tad bendruomenė jį nusprendė perkelti į kapinaites. Tai padaryta, atrodo, 1989–1990 metais... Vėliau buvo minčių jį vėl sugrąžinti į senąją vietą – prie kelio, bet apsigalvojome. Palikome jį kapinaitėse.“
Aktyviai talkino
Deglėniečiai ne tik džiaugėsi sulaukę svečių iš Panevėžio, bet ir patys noriai dalyvavo žygeivių surengtoje kapų tvarkymo akcijoje.
R. Morkevičiūtė sakė, kad prieš Vėlines būtina apleistas kapines aplankyti ir sutvarkyti.
„Pasižiūrėkite, kaip Vėlinių išvakarėse žvakių šviesoje skęsta kapinės, kuriose laidojami žmonės, ir kaip liūdnai atrodo apleistos kapinės, kuriose nežybsi nė viena švieselė. Be to, kai kurių kapinaičių net vieta neaiški – jos apaugusios krūmokšniais. Smagu, kad žygeiviai atvyko į mūsų kraštą, smagu, kad ir mes prisidėsime ir padėsime sutvarkyti neprižiūrimus kapus“, – kalbėjo susijaudinusi moteris ir sakė, kad labai simboliška aplankyti neprižiūrimus kapus ir uždegti žvakutę ant nežinomo žmogaus kapo.
Atsiminė partizanus
Per tas tris dienas žygeiviai sutvarkė laukuose esančias Vildūnų kaimo kapinaites. Talką surengė Jakubonių amžinojo poilsio vietoje, kur palaidoti partizanai, pritvirtino atminimo lentas su 1945 metų kovo 27 dieną Ažagų–Eimuliškių miške žuvusių partizanų Karolio Beriozovo, Jaroslavo Pšitulskio, Antano Ulkės ir Daubaro iš Rozalimo apylinkių pavardėmis.
Vėlinių žygio organizatorius Algis Stalilionis „Panevėžio balsui“ pasakojo, kad buvo paruošta lentelė ir žuvusiam partizanui Jonui Balčėčiui, tačiau suabejoję dėl tikslios jo palaidojimo vietos, atminimo lentelės prie kryžiaus nepritaisė. Šiose kapinaitėse palaidota šešiolika partizanų. Kai kuriuos artimieji perlaidojo. Pavyzdžiui, partizaną Igną Gasčiūną artimieji perkėlė į šeimos kapą Klovainiuose.
Nė vieno žygio be tikslo
Spalio 23-iąją, paskutinę žygio dieną, žygeiviai patraukė Pušaloto link. Miestelio kapinėse aplankė ir atminimo žvakę uždegė ant knygnešio Jono Melinsko kapo. Vėliau aplankė Niurkonių apylinkes. Šio kaimo kapinėse stovi koplyčia, statyta 1794 metų sukilimo dalyviui generolui Tomui Vavžeckiui.
Iš Niurkonių žygeiviai pasuko prie Birželių kaimo kapų ir nulenkė galvas ten palaidotam 1863 metų sukilėlių apygardos viršininkui Kristoforui Gruževskiui.
Vėlinių žygis baigtas Adomavoje, kunigo, knygnešio Stasio Stakelės gimtinėje.
Po žygio A. Stalilionis sakė: „Džiaugiamės ne tik buvusiomis giedromis dienomis, bet ir svetingai mus priėmusiomis Deglėnų ir Pušaloto kaimų bendruomenėmis. Jų nariai noriai dalyvavo talkose, tvarkant apleistas kapvietes. Bendravo ir pasakojo giminės istorijas, sielojosi dėl nykstančių kaimų, o kartu atsirandančių vis daugiau neprižiūrimų kapų.“
Anot A. Stalilionio, žygeiviai turi savo vėliavą, ant kurios užrašyta „Nė vieno žygio be tikslo“.
„Šis žygis toks ir buvo, – sako jo vadovas. – Labai norisi, kad Lietuvoje neliktų nė vieno pamiršto kapo, nė vieno nepagerbto mirusiojo.“
„Artėjant Vėlinėms taip norisi pasakyti: nepamirškime uždegti žvakelės šalia jūsų artimųjų palaidotiesiems, kurių nėra kam šiandien prisiminti. Tegul ir jie žino, kad buvo ir liko mūsų visuomenės nariais“, – kvietė žygeivis nepamiršti Anapilin iškeliavusiųjų ir pagerbti juos.
Raimonda MIKUČIONYTĖ
