Stovėjimas (ar sėdėjimas) tiesiai vienam priešais kitą – ryškus traukos ženklas, nes šitaip žmogus apnuogina ir atsuka į kitą savo pažeidžiamąją pusę. Paprastai kalbėdami būname pasisukę vienas į kitą 45 laipsnių kampu, nes stovėti tiesiai per daug intymu.
Praėjusiąją straipsnio dalį rasite čia.
Visi gyvūnai žino, kad ši pusė – labiausiai saugoma. Jei stovima pasisukus tiesiai vienas priešais kitą, vadinasi, arba žmogumi labai pasitikima, arba rodomas susidomėjimas. Dėl tos pačios priežasties gali atrodyti grėsminga, kai kas nors artinasi iš priekio. Stovėdami per arti ar aukščiau nei pašnekovas, pasirodysite nemaloniai įkyrūs, o ne nuolankiai pažeidžiami.
Kad atsisukus tiesiai į žmogų šis nemaloniai pasijuto, suprasite, jei jis ims liesti kaklą, apykaklę ar grandinėlę. Jums tai ženklas fiziškai atsitraukti ar pakeisti pokalbio temą, nes dabar stovite per arti arba kalbate apie ką nors, kas verčia pašnekovą nepatogiai jaustis. Subtilesnė flirto technika Kai kalbatės stovėdami vienas prieš kitą, flirto technika – kur kas subtilesnė. Galite pasinaudoti proga ir pastebėti nesąmoningą pašnekovo elgesį. Ar susidomėjimą išduoda jo išsiplėtę vyzdžiai? Ar jis savo kūno kalba tiek atsivėrė, kad tarp jūsų neliko jokių kliūčių (rankų, daiktų ir
pan.)?
Pažiūrėkite, ar jis remiasi į žemę abiem kojomis ir nesirengia išeiti. Tuomet galite griebti tų santykio plėtojimo metodų, kurių negalėjote panaudoti, kai stovėjote toliau vienas nuo kito. Jei viską darote gerai, netrukus pradėsite kūno kalba sekti ir vadovauti vienas kitam. Sakykime, jūsų pokalbis tęsiasi ir po kurio laiko susėdate ant sofos ar blogiausiu atveju – ant kėdžių. Taip bendraujant galioja tos pačios taisyklės – ir toliau šalinti tarpusavio kliūtis. Negerai sėdėti užkėlus koją ant kojos, nors tai labai patogi poza, bet koja – taip pat kliūtis.
Abi pėdos turėtų remtis į grindis. Dar viena kliūtis, kuri tokio pokalbio metu dažnai pašalinama – akiniai. Juos arba padeda į šalį, arba kilsteli ant kaktos. Kaip žinote, susidomėjęs žmogus – budrus, kupinas energijos ir jums kalbantis sėdi palinkęs į priekį. Jei pašnekovui patinka jūsų draugija, jo rankos ir kojos turėtų būti ramiai padėtos ir atpalaiduotos, o ne užsiimti smulkiais darbeliais ar belsti į grindis. Atkreipkite dėmesį į arti veido laikomas rankas.
Geidulingi signalai
Dar vienas ženklas – diskretiškas savęs ar po ranka pasitaikiusių daiktų, pavyzdžiui, taurės vyno, lietimas. Atsižvelgiant į žmonių santykių plėtojimąsi, toks gestas gali rodyti, kad pašnekovas jaučiasi suvaržytas ir jam trūksta pasitikėjimo savimi.
Tokiu atveju tikėtina, kad jis taip pat liečia kaklą, o žvilgsnis klaidžioja. Bet jei santykiai geri, minėti judesiai – ne kas kita kaip nesąmoningas simboliškas glostymas, nukreiptas į partnerį. Su tokiu elgesiu susijęs ir ko nors dėjimasis į burną. Šį kartą nekalbame apie traškučius ar sumuštinius su sūriu.
Pradedame čiulpti ir kramtyti alyvuoges, ledo gabalėlius, šokoladą ir ką nors kitą, ką galima geidulingai vartyti tarp lūpų, taip pat lyžtelėti (lūpas, o ne alyvuoges). Gali skambėti komiškai, bet nė kiek nejuokauju. Kas sakė, kad žmonių pasąmonės technikos įmantrios?
To nereikia, nes jų nepastebėtume. Žiūrėti į savo dėmesio objektą, kai šis valgo ar geria, žmogaus pasąmonei beveik nepakeliamai gašlu. Lyg viso to nepakaktų, nusprendžiame šiek tiek atlaisvinti drabužius ir atsipalaiduoti. Atlaisvinamas kaklaraištis, prasegamos marškinių sagos, nusivelkamas švarkas ar megztukas, moterys mielai nusiauna batus, paleidžia plaukus ar bent supa ant kojos basutę.
Iš tiesų darome ne ką kita, o pradedame pamažu nusirenginėti. Net nesusimąstote nieko kito, tik kad jaučiatės labai maloniai. Ką tik rimtai pradėjote poravimosi šokį.
Kai susidomėjimas išblėsta
Grįžkime prie jūsų ir sofos (ar kėdžių). Jeigu jau pavargote nuo pašnekovo ir supratote, kad pakaks, neabejotinai pasikeičia jūsų elgesys. Imatės priešingų veiksmų nei kuriant santykius. Sugrąžinate kliūtis: užsidedate akinius, apsivejate save rankomis (pavyzdžiui, laikydami kokius nors daiktus), po kėde sukryžiuojate kojas (taigi pėdos jau nebesiremia į žemę) arba uždedate vieną ant kitos. Kūnas įsitempia. Nutraukiate akių kontaktą.
Klasikinė elgsena – susidomėti nematomų dulkių valymu ar krapštyti nuo drabužių nesamas dėmes. Gana greitai kitas asmuo atsikelia ir sako pastebėjęs žmogų, su kuriuo turi pasikalbėti, atsiprašo ir dingsta. Kai grįžtate prie draugų ir jie pasidomi, kur buvote dingęs, atsakote, kad kalbėjotės su nepažįstamu žmogumi. Ir viskas. Neprisimenate, kad visą pusvalandį šokote poravimosi šokį.
Pabaigai
Viskas, ką perskaitėte, vyksta be jokių žodžių. Kaip supratote, galima kuo puikiausiai parodyti tokį elgesį nebūnant itin diskretiškam ir taip pat plėtoti kasdienišką pokalbį. Tik pagalvokite, kaip būtų efektyvu, jeigu jūsų žodžiai sutaptų su veiksmais. Pasimokykite santykių plėtojimo ir nežodinio bendravimo gudrybių ir jums nebus įmanoma atsispirti.
Viskas gali vykti daug ilgiau, žinoma. Visai kaip su dviem kolegomis darbe – visi puikiausiai žino, jog kažkas vyksta, kad ir kaip atkakliai juodu tai neigtų. Kiekvienas susidūrimas prie kopijavimo aparato – mažytė apnuogintų riešų, išsiplėtusių vyzdžių, lūpų drėkinimo ir susitikimų tiesiai vienam prieš kitą serija.
Tai gali vykti dienų dienas – jei daugiau nieko nenutinka, labai tikėtina, kad tai tęsis dar ilgai. Žmonės – socialūs gyvūnai. Kad gerai jaustųsi, jiems svarbu sulaukti kitų pripažinimo ir patiems pripažinti kitus gaujos narius. Nebūtinai turi būti kas nors daugiau.
Straipsnis paremtas Henriko Feksuso knyga „Minčių skaitymo menas“, kurią Lietuvoje išleido „Alma Littera“ leidykla.
Vitalija Čižauskaitė
