REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Į Panevėžio kolegijos auditorijas sėdę studentai turi absoliučią teisę pamokyti savo dėstytojus, mat dažnas jų kone perpus jaunesnis už savo mokinius. Amžius – ne riba mokytis, – tvirtina daugiau nei 200 senjorų, panorusių atsiversti užsienio kalbų, kompiuterinio raštingumo ir kitų dalykų vadovėlius. Kolegijos Aukštaitijos savišvietos akademijoje retam studentui mažiau nei 60 metų, vyriausias senolis, nusiteikęs laužyti liežuvį mokantis vokiečių kalbos, įkopęs jau į devintą dešimtį. Degantys troškimu prisiminti studijų metus senjorai juokauja, jog šįkart nepasiruošus paskaitai skruostai jiems raudonuos iš gėdos ne prieš dėstytojus, o prieš mokyklinio amžiaus anūkus.

REKLAMA
REKLAMA

„Nueiti į teatrą pensijos neužtenka, koncertams – irgi, tai nors pasimokysiu nemokamai“, – pirmųjų paskaitų nekantriai laukia į septintą dešimtį įkopusi Onutė Šerėnienė.

REKLAMA

Pensininkė nusiteikusi kibti į mokslus visu įkarščiu – atnaujinti vokiečių kalbos žinias, išmokti dirbti kompiuteriu, bet labiausiai jos širdis atsigaus dailės užsiėmimuose.

Apie tai, kad nuo lapkričio būsianti studentė, Onutė vaikams dar tik rengiasi pranešti – vis svarsto, kaip šie sutiks žinią apie pensininkės mamos užmojį. Mat sutuoktinis tik mostelėjo ranka: ar tau vis dar negana?

O.Šerėnienė griauna stereotipą, kad pensininkai turi marias laiko ir dienas leidžia prie televizoriaus su mezginiu rankose.

Onutė rankų nesudeda nė minutei. Jos kiemas paskendęs gėlynuose ir pačios iš sėklyčių išaugintų kalninių pušaičių pavėsyje, namai kvepia sausainiais, užsukusiems svečiams senjora deklamuoja savo kūrybos eiles, o užėjus liūdesio minutei piešia mandalas. Šio meno paslapčių ji nusiteikusi pamokyti ir būsimus bendramokslius.

REKLAMA
REKLAMA

„Mandalos gimsta iš pačios širdies. Niekada nežinau, kokią nupiešiu, pasiduodu akimirkai – rankos pačios išsirenka pieštuko spalvą ir dėlioja piešinį“, – pasakoja pluoštą mandalų sauganti O.Šerėnienė.

Prieš keletą metų moteris nusprendė, kad jai pats laikas sėstis prie vairo, ir gavo vairuotojo pažymėjimą. Nuėjusi į egzaminą „Regitros“ darbuotojus dar sužavėjo suskėlusi savo kūrybos eilėraštį apie Kelių eismo taisykles.

Prekybininkės išsilavinimą turinti O.Šerėnienė užsimojusi Savišvietos akademijoje rimtai pramokti piešimo paslapčių. Ne tik todėl, kad pačiai įdomu. Šitaip ji tikisi anūkams įskiepyti estetinį pojūtį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Senjora sako seniai pastebėjusi, kad jaunąją kartą auklėja ne žodžiai, o užkrečiantys pavyzdžiai. Netgi baldus namuose ji pakeitė naujais, kad vaikams sukeltų savotišką pavydą ir taip paskatintų rungtyniauti gražinant aplinką.

O į vokiečių kalbos ir kompiuterinio raštingumo paskaitas O.Šerėnienė užsirašė turėdama rimtų išskaičiavimų. Nuo trejų metukų augusi Rusijoje, bet tėvų raginta nepamiršti lietuviškų šaknų, Onutė viliasi apsaugoti savo vaikus nuo XXI amžiaus rykštės – emigracijos.

Prisiminusi mokykliniame suole krimstą vokiečių kalbą ir išmokusi dirbti kompiuteriu ji svarsto sukurti tokį verslą, kad atžaloms nebereiktų svetur ieškoti pragyvenimo šaltinio.

REKLAMA

„Nors gyvenome Rusijoje, tėvelis visada mus ragindavo: ieškokit lietuviško žodžio. Jis nė galvoti nenorėjo, kad galėtume kurti šeimas su kitataučiais. Todėl kai mano pačios vaikai paaugę pradėjo žvalgytis į rusaites, parvažiavome į Lietuvą. Dabar man plyšta širdis girdint kalbas apie emigraciją“, – prisipažįsta O.Šerėnienė.

Per gyvenimą vargo daug mačiusi – auginusi šešias karves, būrį kiaulių, spėjusi pasirūpinti ir trimis vaikais, o neseniai rimtai sustreikavus širdžiai Onutė vis tiek trykšta gyvenimo džiaugsmu. Senjorai nesuprantama, kodėl jos bendraamžiai tiek daug dejuoja.

„Visiškai nesvarbu, kiek man metų. Galvoju, kad esu dar tik aštuoniolikos. Jaučiu, kad galėčiau net debesis pajudinti, jei tik panorėčiau“, – entuziastingai nusiteikusi O.Šerėnienė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų