Jei atidžiai peržiūrėtumėte savo vaistinėlėje sukauptų vaistų galiojimo laiką, trečdalis jų pasirodytų nebetinkami vartoti. Kur saugiai atiduoti stalčiuose dešimtmečius kauptus vaistus ar sudužusius gyvsidabrio termometrus? Bijodami, kad neapsinuodytų vaikai, gyventojai medikamentus išmeta kartu su šiukšlėmis, išpila į kanalizaciją, užkasa ar sudegina. Kartais taip elgiamasi ir su gyvsidabriu iš termometrų.
Kur dėti?
„O kur tas vaistininkas dės?“ – nešini sandariai uždarytu indu, kuriame – sudaužytas gyvsidabrio termometras, išgirdome užėję į pirmą pasitaikiusią vaistinę. Pagalvojome, kad jei jau vaistinėje pirkome, tai ji ir turėtų pasirūpinti termometro „pogarantiniu aptarnavimu“. „Jau daugiau nei dvejus metus neprekiaujame tokiais, tai nusiimame ir atsakomybę, – toliau mūsų atnešto „krovinio“ kratėsi vaistininkė. – Negi mes dabar tą dėžutę pasidėję metus uostysim? Ne mūsų kompetencija.“
Bet į konteinerį juk nemesi, o namie „kolekcionuoti“ irgi nesinori. „Neškite į didesnes vaistines arba kreipkitės į gamtos apsaugą“, – patarė vaistininkė. „Giliai užkaskite į žemę arba sudeginkite“, – patarimų negailėjo ir vaistinėje greta stovėjusi pagyvenusi moteriškė. Esame „žali“, gamtos teršti nenorime, todėl pradedame savo ilgą, nors iš pradžių taip nemanėme, kelionę per įstaigas.
Pakeliui užsukame į „didesnę“ vaistinę, anot vaistininkės, priklausančią dideliam tinklui. „Nepriimame. Anksčiau, prieš kokius dvejus metus, priimdavom tik sveikus termometrus, – sužinojusi, ko atėjome, sakė vaistininkė. – Ten pas gaisrininkus kažkur priima.“ Nutariame kreiptis „oficialiau“.
Skambiname į Šiaulių miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biurą. Mus maloniai nukreipia į Visuomenės sveikatos centrą. Paskambinę ten išgirstame, kad turėtume kreiptis į Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrą. Prieš tai dar pasidomime Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamente, kuris pasiūlo kreiptis į „Toksiką“.
Atrodo, šviesa tunelio gale jau matyti. „Pas mus mokama“, – išgirstame paskambinę į įmonę labai jau toksišku pavadinimu. – Priklauso nuo svorio. Sveriame visą termometrą, gyvsidabrio nekrapštome.“ Pasirodo, norint atsikratyti savo toksiško termometro, tektų sumokėti maždaug penkis litus. Be to, įmonė įsikūrusi Aukštrakiuose, Šiaulių rajone, o mums tai visai ne pakeliui. „Susisiekite su Šiaulių miesto savivaldybės ekologais. Ji taip pat turi įrengusi pavojingų atliekų surinkimo aikštelę. Nemokamą“, – pataria.
Skambiname į Savivaldybės administracijos Aplinkos skyrių. Jo vedėjas Romaldas Šemeta pagaliau užbaigia mūsų odisėją: „Prie Kairių sąvartyno yra įrengtas pavojingų atliekų surinkimo punktas. Kol kas tokia aikštelė prie Šiaulių vienintelė, bet ketiname jų įrengti mieste ir daugiau.“
Pasirodo, iš karto ir reikėjo skambinti „ten pas gaisrininkus kažkur“. Manėme, kad bendruoju pagalbos telefonu 112 atsiliepiantys pareigūnai labiau rūpinasi žmonių gyvybėmis atsitikus rimtai nelaimei, o ne tokiais menkniekiais. Atsiliepęs vyrukas iškart paslaugiai patarė mūsų pavojingą krovinį nuvežti į prie Kairių sąvartyno esantį pavojingų atliekų surinkimo punktą, netgi telefono numerį padiktavo. Tik neturint nuosavo automobilio ten nusigauti beveik neįmanoma, nebent nupėdinti vaizdingomis Aleksandrijos kalvomis.
Kenksmingi garai
Dar visai neseniai dėl savo ypatingų savybių gyvsidabris gausiai buvo naudojamas termometruose ir kituose matavimo prietaisuose, plomboms gaminti, kalnakasyboje ar net laikraščiams spausdinti naudojamiems dažams gaminti. O kiek sovietmečiu jo išvietėse į minkštąją buvo įtrinta...
Gyvsidabris – vienintelis metalas, kuriuo galima apsinuodyti įprastinėmis sąlygomis – jis pavojingas net kambario temperatūroje. Nors termometre gyvsidabrio nėra daug, net ir toks kiekis, esant aukštesnei temperatūrai, gali sukelti rimtų padarinių sveikatai. Esant
30-40 laipsnių, gyvsidabris pradeda smarkiai garuoti.
Atsitiktinai prarijus gyvsidabrio, jis be didesnės žalos pasišalins su išmatomis, tačiau jei gyvsidabrio lašelis nuriedėtų kur nors po spinta, tai ilgainiui garuodamas pridarytų daug nemalonumų. Net 1 mg/m3 gyvsidabrio koncentracija ore gali pažeisti plaučius, o didesnė – baigtis mirtimi. Apsinuodijus organiniais gyvsidabrio junginiais, dažniausiai pažeidžiama nervų sistema, atsiranda regos, klausos, psichikos sutrikimų, išsivysto paralyžius. Apsinuodijus neorganiniais gyvsidabrio junginiais, atsiranda vėmimas, viduriavimas, stiprūs pilvo skausmai, sutrinka inkstų veikla.
Jokio siurblio!
Sudužus termometrui daugelis nežino, ką daryti su ištekėjusiu gyvsidabriu. Vieni jį tiesiog sušluosto drėgnu skuduru ir išmeta, kiti susiurbia siurbliu.
Sudužus termometrui, jokiu būdu neišmeskite gyvsidabrio į šiukšlių dėžę ar unitazą. Nevalykite gyvsidabrio šluoste, tada tik dar labiau jį paskleisite ir padidinsite garavimo paviršių. Paskambinkite telefonu 112 – atvažiavę ugniagesiai specialiomis priemonėmis surinks išsiliejusį metalą.
Jei nenorite trukdyti gyvybių gelbėjimu užsiėmusių gaisrininkų ar gyvenate nuošaliai, gyvsidabrį surinkti galite patys. Didžiausius gyvsidabrio lašus metaline arba stikline lazdele sustumkite ant popieriaus lapo ir supilkite į butelį. Mažesnius lašus susiurbkite gumine kriauše ir išpūskite į butelį su vandeniu. Pačius mažiausius surinkite lipnia juosta ar klijais išteptu popieriaus lapu. Paviršių, ant kurio buvo išsiliejęs gyvsidabris, nuvalykite kalio permanganato tirpalu. Patalpas išplaukite ir gerai išvėdinkite. Į butelį surinktą gyvsidabrį sandariai uždarykite.
Tik ne į šiukšliadėžę
Jei „mėgstate“ sirgti ir dar turite bjaurų įprotį kaupti vaistus, tai jūsų talpioje vaistinėlėje tikrai galima rasti pasenusių ar nebereikalingų vaistų. Ką su šiais vaistais daryti? Dauguma juos tiesiog išmeta į šiukšliadėžę ar „pasėja“ kur nors pievoje.
Pasenę vaistai pavojingi dėl susidarančių kenksmingų cheminių medžiagų. Jei tokie vaistai atsiduria sąvartyne, tai cheminės medžiagos patenka į dirvožemį, augalus, kuriuos suėda gyvūnai, tokiu būdu sugrįžta žaloti mūsų sveikatos.
Vaistų jokiu būdu negalima mesti į šiukšlių kibirą. Vaistinės Farmacijos įstatymo yra įpareigotos priimti iš gyventojų naikintinus vaistinius preparatus (nekokybiškus, pasibaigusio tinkamumo laiko, falsifikuotus ir kt.). Taigi tokius vaistus kuo greičiau, kol dėl neapdairumo jų neprarijo šeimos nariai, turėtumėte nunešti į vaistinę.
Paskambinus į kelias atsitiktines vaistines vaistininkės patvirtino, kad tokia paslauga yra teikiama, tiesa, atnešančiųjų vaistų tėra vos vienas kitas. Vaistus, sumokėjus tam tikrą mokestį, priima ir „Toksika“. Kaina priklauso nuo svorio.
Mažai gyventojų atneša pasenusių vaistų, nes yra menkai informuoti apie tokią galimybę ir apie netinkamo vaistų naikinimo žalą gamtai bei sveikatai. Vaistinės to nedaro, nes už informavimą ir gyventojų atneštų vaistų utilizavimą yra priverstos mokėti pačios.
„Purvini“ vaistai
Anot kalbintos vaistininkės, gyventojų atnešti vaistai supakuoti perduodami didmenininkui, tiekiančiam vaistinei vaistus. Yra nustatytas tam tikras svoris, kurį viršijusi vaistinė privalo sumokėti iš savo kišenės. Vyriausybė verčia farmacininkus savo lėšomis iš gyventojų rinkti bei utilizuoti pasenusius medikamentus, bet vaistinėms nekompensuoja dėl to patirtų išlaidų.
Kol nepatvirtinta Farmacijos įstatymo 42 str. 1 d. numatyta tvarka, vaistinės turi pačios apmokėti už iš gyventojų surinktų naikintinų vaistinių preparatų tvarkymą. Minėta tvarka bus parengta iki 2012 m. Patvirtinus ją, už naikintinų vaistų, surinktų iš gyventojų, tvarkymą bus apmokama iš valstybės biudžeto.
„Valstybė ne taip daro. Turėtų būti tam tikri konteineriai, į kuriuos gyventojai galėtų išmesti nebereikalingus vaistus, kaip išmeta panaudotas baterijas, – pasakojo pakalbinta vaistininkė. – Gyventojų atneštas tabletes turime išrūšiuoti, nurodyti tikslų jų kiekį ir kt. Jei atneša psichotropinių medžiagų, turime užrašyti atnešusiojo asmens duomenis, užregistruoti. Nėra malonu imti „purvinus“ vaistus – negali žinoti, kas ten kuo sirgo.“
Deja, vaistinės privalo priimti tik naikintinus vaistus, bet ne medicinos prietaisus, pvz., termometrus. „Atnešė moteriškė gyvsidabrio termometrą ir numetė mums ant prekystalio. Patys nežinojome, kur jį dėti, tai supakavome kartu su pasibaigusios realizacijos vaistais ir atidavėme įmonei, tiekiančiai vaistus“, – sakė vaistininkė.
Farmacijos departamentas teigia, kad vaistinėms specialių baudų už atsisakymą priimti iš gyventojų naikintinus vaistus nėra. Tačiau jei žmogus kreipėsi į vaistinę dėl farmacinių atliekų surinkimo ir jų nepriėmė, jis turi teisę parašyti skundą vaistinės administracijai ir Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai. Kokios sankcijos bus taikomos vaistinei, sprendžia ši tarnyba, įvertinusi pažeidimą.
Derėtų nepamiršti, kad teršėjas irgi moka – atsakomybė už taršą ir gamtai padarytą žalą tenka vartotojams, t. y. mums visiems, išmetusiems į patvorį pasenusius vaistus ar išpylusiems gyvsidabrį į kanalizaciją.
Povilas LUNGĖ
