Menų fabrikas „Loftas“ kviečia į Helouvyno nakties, kai visi ieško kur ją atšvęsti, vakarėlį Vilniuje spalio 29 d. Panašu, kad tai bus geidžiamiausias tos nakties vakarėlis sostinėje, nes jam yra ruošiamąsi dar nuo rugsėjo vidurio.
Vakarėlio metu – Gyčio Ivanausko teatro premjera – atmosferinis spektaklis „Halloween Fobijos“ su 30 šokėjų scenoje, mistinis vakarėlis-pasaka su persirengėliais po to. Tai naktis virsianti sapne regėtu košmaru, kuris šviesų, garso bei kvapų pagalba erdvę persismelks mistika.
Šokėjai šoks apie įvykius bei emocines būsenas, apie kurias bijoma net užsiminti, diskomfortą keliančius veiksmus, tradicinius, kartais baugius, religinių apeigų motyvus, tamsą, raudoną spalvą, aukščio baimę ir t.t. – visos Tavo fobijos kitoje šviesoje, iškeltos į paviršių ir netgi į sceną.
„Halloween Fobijos“ fotosesija (nuotr. Organizatorių)
Spektaklio muziką kuria Viktoras Diawara. Šiam įvykiui bus sukonstruota speciali scena, su kylančiom ir besileidžiančiom konstrukcijom, dviem ilgais podiumais. Dizaineris Robertas Kalinkinas kuria spektaklio scenografiją bei kostiumus ir yra vienas iš spektaklio ir vakarėlio idėjos bendraautorių ir vizionierių.
Robertas Kalinkinas – drabužių dizaineris, kūrybos vadovas, stilistas, scenografas jau antrus metus dirbantis su menų fabriko „Loftas“ renginių scenografija ir kostiumais. Be to, jis rengia daugybę įdomių ir žinomų Lietuvos žmonių. Jo kurtus drabužius su dideliu džiaugsmu vilki Erica Jennings, Agnė Armoškaitė, Jazzu, Giedrė (grupė „Empti“), Jurgis Didžiulis, Leonas Somovas ir kiti. Roberto idėjos neturi tokios savybės – išsisemti, tik jis dažniausiai nespėja jų visų įgyvendinti.
Robertas Kalinkinas per kelerius metus tapo daug kam reikalingu žmogumi tiek kaip dizaineris, tiek kaip stilistas, scenografas ir pan. Tačiau viešumoje jis yra matomas itin retai, o galiniuose blizgių žurnalų puslapiuose jo išvis niekada neišvysi. Tai Tavo fobija, Robertai?
„Na, taip, bijau masinių susibūrimo vietų, triukšmo ir pan. Mieliau renkuosi vienatvę arba buvimą su artimu žmogumi, arba darbą per naktį, o ne triukšmingą vakarėlį“, – savo fobijas komentuoja auksarankis R. Kalinkinas.
Taigi daugiau detalių apie artėjantį spektaklį „Halloween Fobijos“ menų fabrike „Loftas“ spalio 29 d. specialiame interviu atskleis pats jo kūrybos vadovas, scenografas ir dizaineris Robertas Kalinkinas. Robertas taip pat plačiau papasakos apie savo kuriamus drabužius ir kūrybą plačiąją prasme.
Koks tavo tikslas, kalbant apie kūrybą, Lietuvoje? Kas turi įvykti, kad jau pasakytum sau – padariau daug, padariau, ko siekiau?
R. K.: Tikslas paprastas – aplink save suburti profesionalų komandą, kuriai nebereiks aiškinti, ką ir kaip daryti norint pasiekti užsibrėžtą tikslą.
Ko Tau reikėjo pradėti savo drabužių liniją?
R. K.: Nedaug. Man tereikėjo skiaučių, medžiagų gabalų. Pirmuosius rūbus išvis siuvau iš užuolaidų ir kitokių panašių audinių, kuriuos rasdavau. Taigi man reikėjo tik medžiagų, visa kita – tik darbas.
Kodėl nusprendei savo studiją įkurti industriniame Naujamiesčio lofte – juk ten kai kuriom poniom gali būti baisu ir ateiti, dar išsiteps ar užklius už kokios plytos?
Erika Jennings dėvi Roberto Kalinkino kurta sunkelę (nuotr. Organizatorių)
R. K.: Kurdamas studiją nemąsčiau apie jos patrauklumą kitiems. Mano studija – ne jauki patalpytė Vilniaus senamiestyje, o tiesiog apleista gamykla. Studijoje nėra elementariausių patogumų, tačiau ji mums duoda išties gerą derlių, erdvė dėkinga darbui.
Kokiam laiko tarpui jau turi planų? Ir kokie jie?
R. K.: Esu labai ambicingas, todėl planų turiu, kaip sakoma, iki galo ir jie yra tikrai dideli. Noriu sukurti drabužių gamybos liniją, kuri dirbtų didelėmis apsukomis. Taip pat noriu kurti batus ir aksesuarus. Noriu įgyvendinti bent dešimt procentų savo minčių.
Pieši eskizus?
R. K.: Labai retai, nes nesu gabus piešimui. Mintį man yra lengviau perteikti žirklėm per medžiagą.
Be to, kad pats kuri drabužius, taip pat esi TV laidų stilistas (pokalbių šou „Ką manai?“ (TV3) ir pan.). Ne kiekvienas stilistas gali būti dizaineriu, tačiau kiekvienas dizaineris gali būti stilistu, ar tiesa?
R. K.: Tikrai ne. Aš taip pat sėkmingai moku kalti vinis i sieną ar kasti bulves. Profesijos pasirinkimas nėra užkoduotas genuose. Visko galima išmokti.
Ar ir savo mamą papuoši?
R. K.: Manau, ji geriausia kritikė, nes visada viską pakritikuoja. Sako: „čia blogai, o šitas negražu“. Tenka stengtis toliau.
Kaip Tu įsivaizduoji turėtų jaustis moterys ir vyrai dėvintys Tavo kūrybos drabužius?
Jazzu vilki Roberto Kalinkino kurtą drabužį (nuotr. Organizatorių)
R. K.: Mano kurti drabužiai tų žmonių tikrai nepakeis. Jie nepadarys jų nei geresniais, nei blogesniais. Todėl manau, kad jie turėtų jaustis bent jau laimingi.
Su tavimi dirba ir mergina pravarde Lovely. Kiek laiko judu dirbate kartu?
R. K. Ji ir mano žmona. Tiesa pasakius, viskas ir prasidėjo nuo „Lovely“. Tai yra mano antrosios pusės sugalvotas prekinis ženklas skirtas vaikiškiem rūbeliam ir papuošalam.
Kada savo kurtą drabužį pirmą kartą pamatei blizgiuose žurnalų puslapiuose?
Tiksliai jau nepamenu, tačiau nelabai seniai. Gal prieš keturis metus. Buvo smagu.
Tavęs nepamatysi beveik nei vienam viešam renginy, nors neretai kuri didelių renginių scenografijas (šiuo metu dirbi ties nemažu renginiu „Halloween Fobijos“ menų fabrike „Loftas“). Kodėl?
R. K.: Pats turiu fobiją triukšmui ir šurmuliui. Vertinu vienatvę ir itin artimų žmonių draugiją. Tik tada gali aiškiai girdėti savo mintis, o man jos – svarbiausia kūrybos dalis.
Papsakok apie šio spektaklio ir vakarėlio fotosesiją, kuriai Tu ir dirigavai.
Fotosesijoje yra atskleidžiamos kelios idėjos. Viena – tai kaukolė. Ji simbolizuoja mirtį. Visi mes jos bijome. Antra idėja, kurioje dalyvauja ir pats spektaklio režisierius Gytis Ivanauskas su lašaline ir kurio 70% kaulėto kūno savaime įkūnija tą pačią mirtį, yra ta, kad Gytis yra scenos žmogus, menininkas, o lašalinė simbolizuoja jo atsidavimą publikai.
Kuri ir spektaklio „Halloween Fobijos“ kostiumus. Praskleisk paslapties šydą, ką išvysime scenoje?
Leonas Somovas vilki Roberto Kalinkino kurtą drabužį (nuotr. Organizatorių)
Spektaklio kostiumai – iš lengvo audinio, kažkiek šmėkliški, kažkiek primenantys niūrius Alfredo Hičkoko filmus. Visus spektaklio kostiumus (kadangi šokėjų apie 30) dalinu į tris dalis: masinės scenos, pirmo plano kostiumai ir antro plano aktorių-šokėjų kostiumai. Nors gali nuskambėti keistai daugiausiai dėmesio skiriu masinių scenų kostiumams. Apskritai spektaklyje bus daug brutalumo, kostiumai bus atviri, daug kraujo bei, aišku, daug juodos spalvos.
O kaip Tau pačiam patinka teatro kostiumų dailininko perspektyva?
Taip, teatrui kurti yra įdomu, nes scenoje gali įgyvendinti savo laukines idėjas, kurti beprotiško nepraktiškumo, tačiau įspūdingus kostiumus, kurių paprastai gatvėje niekas nesirengtų. Vis dėlto nemanau, kad rasčiau pakankamai laiko gerai kurti ir teatrui, ir kasdienę madą paprastam žmogui, todėl... renkuosi pastarąją. Vis dėlto ir ateityje neatsisakyčiau kurti kostiumų kai kuriem spektakliam. Man labai patinka dirbti su spektaklio „Halloween Fobijos“ vaizdu, kostiumais ir pan.
Niekad nematėme Tavo kūrybos ant didelių mados renginių podiumų. Ignoruoji „Mados infekciją“?
R. K.: Ne, tiesiog iki to neprieina rankos, nespėju, visad pavėluoju su paraiškomis.
Kas tau kelia geras emocijas kalbant apie tai, kas dabar vyksta mados pasaulyje?
R. K.: Mane žavi žmonės, kurie tiesiog moka derinti save su savo įsigijamu garderobu. Madą žudo beskonybė, kurios pastaruoju metu apstu visur. Taip pat sunku atsiginti begalybės prastų daiktų ir originalų kopijų. Daugybė žmonių yra patikėję, kad nusipirkus madingą daiktą, jie staiga aplinkiniams taps gražūs ir patrauklūs.
Frazė, kurią pats save pagauni vartojant per dažnai?
„Tiek to“. Ją vartoju tikrai per dažnai, tačiau dėl to, kad labai dažnai tenka nusivilti kitų žmonių darbu.
