Vienas kelionės tikslas pasiektas – Ouzoud krioklys. Kažkas yra sakęs, jog net Niagaros krioklys nedaro tokio didelio įspūdžio, kaip šis marokietiškas. Nesiginčysime iki pamėlynavimo, kas gražu, o kas ne, nes jau brėkšta rytas ir laikas leistis į naujus nuotykius! Kelionių tinklalapis Makalius.lt toliau dalijasi įspūdžiais iš kelionės po egzotiškąjį Maroką.
Atsibundame didelėje erdvioje palapinėje. Saulė vos vos išlindusi iš už kalnų masyvo, krioklys savo vietoje, toliau apdainuoja Afrikos grožį.
Kempingas Maroke (nuotr. makalius.lt)
Šaltoka, kokie + 10, neeee, apie Lietuvos – 25 mes negalvojame. Ropščiuosi iš palapinės pasisveikinti su Afrika. Po nuostabiai praleisto vakaro su afrikietiškų būgnų mušimais, pasakojimais apie islamą ir vietinių tradicijas, puikia šilta vakariene su mėsa ir daugybe mandarinų – jaučiuosi tikrai puikiai, tarsi būtume užsisakę netradicinio gido paslaugas.
Tas pats mano minėtas Samir buvo tikrai dėmesingas – užkūrė laužą, atsakė į visus įdomius klausimus apie jų tikėjimą, apie alkoholį jų kultūroje, apie tai, jog islamas nėra baisi religija, ji tik klaidingai pateikiama ir dėl kelių radikalių asmenų kenčia visų tikinčiųjų įvaizdis. Bet tai buvo vakar.
Dabar rytas ir nesotūs pusryčiai – kiaušinienė. Pasisekė, kad dar turėjome afrikietiškos bulkos (taip praminėm vietinių duonelę – didelį paplotėlį, kurio kaina svyruoja nuo 1 iki 2 dirhamų). Afrikietiška bulka beveik visur vienodos, suploto pagranduko formos, tik kartais ji būna kiek skirtingų skonių. Labai tinka prie visko – daržovių patiekalų, jogurto, mėsos.
Agadyro paplūdimys (nuotr. Makalius.lt)
Pavalgome, nusimaudome po šiltu dušu. Samir kažkur išvykęs, su mumis bendrauja vakar kiek nuošaliau buvę vyrukai. Apsilankome jų virtuvėje, kur vietinis smulkina maišą hašišos. Vaizdelis toks paprastas, tarsi jis smulkintų petražoles.
Bobą Marlį primenantis vaikinas pasisiūlo aprodyti apylinkes ir nuvesti mus į žygį po kalnus iki urvų. Sutinkame. Susikrauname būtiniausius daiktus, visa kita paliekame rakinamame kambaryje (buvo čia ir tokių, bet rinkomės palapines, nes tie kambariai labai neromantiški).
Einame upės krantu, už mūsų nugarų krioklys, po kojomis molio spalvos takeliai, aplink statūs, krūmeliais ir nedidukais medeliais apaugę šlaitai. Vietinis pasakoja, jog ankščiau žmonės slėpėsi nuo užpuolikų uolose, į kurias patekti galėjo tik eidami stačiu šlaitu arba iš kitos kalno pusės per iškastus tunelius. Tik nedidelė grupelė žmonių žinojo, kaip patekti į slėptuves.
Krioklio upelis Maroke (nuotr. Makalius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Prie upės vienas prie kito įsikūrę kempingai, kur prirašyta Afrika, Marokas, Bob Marley. Upės vanduo teka įveikdamas vis kitą kliūtį, formuodamas mažiukus kriokliukus, kaskadas.
Pasiduodame pagundoms ir šokame į upelio vandenį. Šaltokas kalnų upelis puikiai atgaivina. Visiškai nerealus jausmas maudytis mažojo krioklio papėdėje.
Po maudynių kylame apžiūrėti žymiojo urvo. Pakeliui gidas pasakoja, jog Afrikos Maroke palapinę gali statytis kur širdis geidžia. Buvę atvejų, kai šiame urve esą miegodavo turistai, kurie norėjo pasilikti laukinės gamtos apsupty. Pernakvoję traukdavo toliau.
Prieiname urvą. Tiesa pasakius, nieko labai įspūdingo, bet kelionė iki jo buvo išties verta žygio. Čia pat kur kas įdomesnė vieta – susitinka trys upės. Status šlaitas, raupsuoti oranžiniai kalnai ir vandens šniokštimas...
Spalvotas, ramus ir apsuptas beprotiškos gamtos – gyvenimas Azilal.
Parvykę iš žygio, kuriame sugaišome apie 2 valandas, sužinome, jog gido paslaugos mokamos. Aišku, niekas nesitikėjo neįtikėtino svetingumo, tik nemalonu sužinoti apie tai grįžus.
Susimokame 170 dirhamų už visą kompaniją ir jau be gido pagalbos kalnų takais kylame iš stovyklos į alyvmedžių parkelį. Einame iki kelio, nuo kurio tikimės vykti iki Azilal miestelio centrinės dalies, o iš jo į didelį turistinį Agadyrą, prie vandenyno.
Išėjusius iš alyvmedžių giraitės mus pasitinka autobusiukas su vietiniais, kuris kaip tik vyksta mums reikiama kryptimi. Susiderame, jog žmogui kelionė kainuos 15 dirhamų.
Nuvažiuojame iki Azilal miestelio, kur nusiperkame maisto, pavalgome sočius pietus už berods 25 dirhamus žmogui.
Ir čia padarome pirmą rimtą klaidą – nusprendžiame taupyti laiką ir važiuoti į Agadyrą naktį. Atrodytų sumanymas visai neprastas, bet sėdame į vietinį seną autobusą. Vietos čia nesužymėtos, bilieto kaina 100 dirhamų, o kiek užtrukę pietaudami atsiduriame beveik eilės pabaigoje ir mums tenka vietos pačiame autobuso gale.
Sėdynės nepatogios, nėra kur padėti kojų, praktiškai reikia sėdėti persikreipus. Autobusas sausakimšas ir persėsti nėra jokių galimybių. Šmėsteli mintis – mus pastoviai gąsdina visokiais arabais, o čia jų pilnas autobusas. Jausmas įdomus... Tos persisukusios kojos dar būtų visai nieko, palyginus su tuo, kas vyko toliau.
Pajudame – autobusas atsikosti ir pakyla milžiniškas dulkių debesis. Ir tai dar būtų pusė bėdos, nes dulkės nusėdo. Kol važiavome vakare viskas buvo pakenčiama, bet kai atėjo naktis – labai aiškiai pasijautė trūkumai – šalta, nuolatinis pūtimas pro kiaurus langus. Tie, kurie buvo susidėję kuprines į bagažo skyrių, labai stipriai pasigailėjo ir laukė pirmojo sustojimo kaip išsigelbėjimo. Gerai, kad turėjau daiktus su savimi ir galėjau apsirengti.
Žodžiu, vykti naktį galima tik CTM įmonės autobusais, jokiais būdais nesėskite į vietinius trantus, nes jie tinkami tik kelionei dieną.
Ir lyg to būtų negana, čia dar viena klaida – nuvargę ir nelabai susigaudantys aplinkoje, pajaučiame, kad autobusas sustoja. Visi išlipa pamankštinti kojų ir išgirstame vietinius klegant, jog jau Agadyras. Paklausiame, ar čia Agadyras, visi sutartinai linkčioja galvomis. Pasiimame žaislus ir atsiduriame stotyje. Na, lyg ir panašu būtų į miestą – stotis, kažkokie statiniai. Maždaug 3 valanda nakties. Tamsu. Nebaisu, bet tamsu. Randame veikiančią kavinę, kur pasinaudojame tualetu.
Autobusas nuvažiuoja, beje, su visais vietiniais!!! Kiek vėliau išaiškėja jų keliavimo logika – nuvažiavęs nuo didesnio miesto autobusas sustoja ir jo vairuotojas eina pavalgyti ar pailsėti. Paprastai toks sustojimas įvyksta arba nuvažiavus nuo miesto vos apie 10 km arba tiek pat neprivažiavus jo!
Taip mes atsiduriame už maždaug 10 km nuo Agadyro prie didelės taksi stovėjimo aikštelės. Apima mažytė panika, bet keliaujame prie taksi. Paaiškėja, jog malonūs taksistai nuveš mus į artimiausią pigiausią viešbutį už 100 dirhamų vienas taksi.
Pasivažinėjimas trunka kiek ilgiau negu tikėtasi, nes pasirodo, jog tomis dienomis mieste vieši karalius ir visa jo palyda bei sustiprinta policijos apsauga užėmusi visus pigius viešbučius. Atsiduriame beveik miesto centre, prie iš pažiūros ištaigingo viešbučio. Einame pasiklausti, vietų yra, o kaina labai stipriai nesikandžioja – apie 100 dirhamų asmeniui.
Kitą naktį miegojome šalia esančiame viešbutyje, kur kaina asmeniui buvo apie 80 dirhamų.
Ką veikti Agadyre? Nežinau. Atsikėlėme, pavalgėme savo turėto maisto ir keliavome maudytis.
Eidami norėjome užsukti į parduotuvę, tačiau vietinis gerietis mums paaiškino, jog netoliese yra prekybos centras, kur viskas pigiau. Jo ieškodami pasiklystame ir atsiduriame turguje, kur nusiperkame vaisių, afrikietiškų bulkų, alyvuogių, kurios beje, labai dažnai parduodamos ten, kur šalia yra gyvų vištų gardai. Nesupratome mes šito originalaus derinio, bet atrodo gan linksmai. Žodžiu, pirktis Agadyre, kaip ir beveik visuose kurortiniuose miestuose reikia toliau nuo centro.
Eidami maudytis dar pasivaikštome prie karaliaus rezidencijos. Pastaroji aptverta tvora ir saugoma sargybinių su įspūdingo dydžio šautuvais.
Pagaliau, pagaliau – paplūdimys. Skubiai mobilizuojamės – šokame į maudymosi rūbelius ir jau jau kišame koją į Atlanto vandenyną!!! Sausio mėnuo – šokinėju švelniose, šiltose vandenyno bangelėse, dešinėje – kalnas, kairėje – smėlio paplūdimys. Jei laimė turi vardą, tai aš vadinu ją kelione!
Pabaigai... Nepaisant visų pliusų, į Agadyrą nerekomenduočiau vykti. Na, o jei labai labai norisi, tuomet, bent jau grįždami skriskite iš Marakešo. Agadyras – purvinokas didmiestis, žinoma, gyvenimas čia skiriasi nuo kito didmiesčio – Marakešo, bet nemanau, jog verta vykti čia vien dėl šių skirtumų. Vis dar jaučiame nuovargį po naktinio autobuso, tad nusprendžiame pernakvoti dar vieną naktį Agadyre.
Didmiesčiai įdomūs, bet tik neilgam. Pamiegoję Agadyre nusprendžiame vykti į mažesnį miestelį, taip pat prie vandenyno...
