REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Sostinės „Židinio“ suaugusiųjų gimnazijos germanistas Edvinas Šimulynas rugpjūtį aplankė Šveicariją ir darbą suderino su malonumu. Kaip Lietuvos atstovas Edvinas dalyvavo Pasaulinės vokiečių kalbos mokytojų draugijos konferencijoje ir keliavo po šalį. Tiesa, šiam brangiam malonumui mūsų pedagogui tenka taupyti ištisus metus, tačiau įspūdžiai atsiperka. Juk pagaliau norisi dar gyvam patekti į rojų, tegu ir mokamą!

REKLAMA
REKLAMA

Kalnuose užsikonservavusi tauta

Atvykęs į Ciurichą rugpjūčio 1-ą, Nepriklausomybės šventės metu (pirmųjų kantonų konfederacija įkurta net prieš 720 metų!), lietuvis stebėjosi, kad šią tautos didžiai gerbiamą dieną miestas lyg išmiręs, tik plaikstosi vėliavos su baltu kryžiumi raudoname fone. Užtat naktį viešbutyje miesto centre jį pažadino gausūs fejerverkai: savo Nepriklausomybės dieną šveicarai triukšmingai švenčia naktį!

REKLAMA

Šie turi keistenybių, apie kurių kilmę galima tik spėlioti. Tarkime, iš kur ta meilė laikrodžiams bei viskam, kas tikslu, patikima ir nepriekaištingai veikia? Iš kur ta manija sumažinus atkartoti viską, net ir savo mylimą šalį? „Lugano mieste yra miniatiūrų muziejus, kuriame pasijunti lyg Guliveris, vaikštinėjantis po nykštukinę Šveicariją su visais jos miestas, kalnais, bažnyčiomis ir, žinoma, traukiniais“, – pasakojo E. Šimulynas priminęs, kad savo geležinkeliui šveicarai jaučia ypatingą aistrą.

REKLAMA
REKLAMA

Vaikai visame pasaulyje spygauja dovanų gavę miniatiūrinę puikiai veikiančią šio geležinkelio kopiją, tačiau pašnekovą sužavėjo vadinamieji canbanai (vok. Zahnbahn), kurie rieda ne tik horizontaliai, bet šliaužia ir 45 laipsnių kampu. Kabindamiesi specialiais dantimis, šie traukinukai užkelia iš baimės apmirusius turistus į įspūdingą 2 500 m aukštį. „Tačiau apačioje išvydęs tyvuliuojantį smaragdinį ežerą nepaprastai stačiais krantais nesigaili daug sumokėjęs“, – tikina E.Šimulynas. Vyresni šveicarai, palyginti su jaunąja karta, lietuviui pasirodė gan konservatyvūs – su svetimšaliais malonūs, tačiau galvoja sau: „Aplink kalnai, mes už jų nekišame nosies, ir jūs čia nekiškite...“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

E.Šimulynas įspėjo, kad šveicaras susirauks palaikytas vokiečiu, mat į šiuos kaimynus žvelgia iš aukšto. „Nors ir jiems būdingas punktualumas, tvarkingumas ir kruopštumas, tačiau jie šių bruožų neafišuoja. Tiesa, jų vokiečių kalbos dialektas net ir man, germanistui, sunkiai įkandamas. O labiausiai nustebino, kad su vokiečių kalba Šveicarijoje toli nenuvažiuosi, tik iki pietinių kantonų: čia, būk malonus, bendrauk vien itališkai, net traukinių stotelės pranešamos tik italų kalba. Tačiau nė nebandyk itališkai kalbančio šveicaro palaikyti italu. Nors man Tesino gyventojai pasirodė iš akies traukti italai: šeimyniški, temperamentingi, linkę bendrauti“, – dalijosi įspūdžiais pašnekovas. Anot jo, prancūzakalbio šveicaro neatskirsti nuo prancūzo, tačiau neverta jam to sakyti. O retoromanų (jų kalba taip pat turi valstybinės kalbos statusą), patyrusių mažiausią kaimynų įtaką, šalyje likę labai nedaug.

REKLAMA

Požeminė Šveicarija

Net ir labai norėdamas šioje vienoje brangiausių pasaulio šalių daug nesutaupysi. „Įgijęs Ciuriche miesto kortelę, su kuria gali patekti į visus muziejus, per anksti apsidžiaugiau sutaupęs: dauguma muziejų čia nemokami, nes priklauso universitetams. Rūpindamiesi mokslo sklaida ir populiarinimu jie atveria muziejus nemokamai, o apsilankyti čia labai verta. Nepaprastai įdomūs, šiuolaikiški man pasirodė gamtos ir medicinos muziejai“, – pastebėjo E.Šimulynas.

Tiesa, neretas muziejus atidarytas tik kelias valandas per dieną. Šveicarai nepersidirba, tačiau jų valstybėje viskas veikia preciziškai, veik idealiai – laikrodžiai tiksi, bankai gamina pinigus, gėlės žydi, vandenys alma, žmonės šypsosi, o visą šią idiliją saugo aukšti kalnai...

REKLAMA

Galbūt jie ir išgelbėjo Šveicarijos neutralumą II pasaulinio karo metais? Tačiau sąjungininkai visgi bombardavo Ciurichą įtarę šveicarus pardavinėjant Hitleriui ginklus, ir šveicarams tai giliai įstrigo. „Po karo kiekviena šeima po namu privalėjo įsirengti bunkerį, specialios komisijos tikrindavo maisto atsargų šviežumą juose. Įsakymas dėl privalomų bunkerių parengties tik neseniai buvo atšauktas, tačiau po Ciuricho senamiesčiu įrengtoje aikštelėje, kur lankiausi, telpa iki 9 000 žmonių“, – pasakojo E.Šimulynas. Jam pasisekė patekti su nemokamą ekskursija (tokios rengiamos tik kartą per mėnesį) į civilinės saugos muziejų. Kam, sakykite, Lietuvoje šautų į galvą aplankyti tokią nykybę? Tačiau Šveicarijoje, bene saugiausioje pasaulio šalyje, gailėsitės praleidę tokią progą. „Muziejus įrengtas tikrame bunkeryje: tai ištisas požeminis trijų aukštų miestas, didžiulis skruzdėlynas, kur vietoj skruzdžių „dirba“ žmonių manekenai. Vėdinimo sistema čia veikia minant treniruoklių pedalus, sykiu palaikoma ir žmonių fizinė forma. Šveicarai didžiuojasi, kad nuostabiai tyrą miesto vandenį, jei jį užnuodytų koks piktavalis, gebėtų išvalyti per pusę valandos“, – žavėjosi jų išradingumu pašnekovas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Prabanga ir prestižas

Nuotaika lietuviui Šveicarijoje subjurdavo tik išvydus kainas. „Kavinių, restoranų patiekalų kainos tikrai ne mūsų kišenei, net elementarus parduotuvės sumuštinis kainuoja mažiausiai 5 šveicariškus frankus, t. y. 15 litų. Taigi šalies virtuvė man liko iki galo nepažinta, nors ragavau įvairių šveicariškų sūrių, tradicinių patiekalų su špinatų įdaru. Špinatai šiaurėje patiekiami labai įvairiai, o pietų regione vyrauja itališkos virtuvės kvapas ir skonis už šveicarišką kainą“, – sakė E. Šimulynas, pajuokavęs kad labiausiai pasisekė sutaupyti Lokarne. Čia lietuvis keliautojas apsigyveno gan pigiai, bet taip aukštai, jog patekti į savo „lizdą“ galėjo tiktai keltuvu, keliančiu iki 20 valandos vakaro.

REKLAMA

Anot E.Šimulyno, Šveicarijoje gali išvysti labai senos architektūros, juk miestai čia nebuvo sugriauti karų. Kiekvienas turi savitą koloritą – palyginti su rimtuoliu Ciurichu, Liucerna spalvingesnė: kiekvienas namas čia išpuoštas freskomis, gėlėmis ir atrodo tarsi meno kūrinys. Šiame mieste gausybė prabangių pasaulio garsenybių vilų, jų nūnai prisipirkę ir Rusijos magnatai. Bankininkų mieste Lugane gatvėmis zuja tiktai kostiumuoti klerkai arba džinsuoti turistai. „Lokarnas garsus tuo, kad čia kasmet rugpjūtį rengiamas kino festivalis, miesto aikštėje mačiau didžiausią pasaulyje ekraną kinui po atviru dangum. Kiekvienas miestas čia – prabangus kurortas su nuostabiai švariu didžiuliu smaragdo spalvos ežeru, mat klimatas Šveicarijoje itin švelnus“, – pastebi E.Šimulynas. Tiesa, itin gilių ežerų paplūdimiai įrengti ant pastolių virš vandens, mat šveicarai apsižiūrėjo išpardavę visą brangią rojaus žemę.

Rūta Klišytė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų