REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuvoje, kuri jau septynerius metus yra Europos Sąjungos narė, daugėja nepatenkintųjų dėl žmogaus teisių. Vieni įžvelgia neonacių grėsmę, kiti piktinasi, kad „minčių policija“ persekioja tradicijoms ištikimus piliečius.

REKLAMA
REKLAMA

Žlugus sovietų imperijai Lietuva įgyvendino savo užsienio politikos tikslus – pasiekė narystę NATO ir Europos Sąjungoje (ES). Ten veržtasi todėl, kad norėta visam laikui apsisaugoti nuo nelaisvės ir tironijos, tikėtasi gyventi demokratinėje, laisvoje visuomenėje. Šiandien buvę sovietų laikų disidentai kritikuoja ES, daug kas nerimauja dėl daugėjančių suvaržymų ar vadinamosios pozityvios diskriminacijos paradoksų, siaurėjančios privačios erdvės.

REKLAMA

Po saugumo priedanga

Civilizuotų šalių piliečiai kasdien stebimi daugybės vaizdo kamerų, turinčių vienus atgrasyti nuo per didelio greičio, kitus – nuo noro lįsti į svetimas kišenes ar vogti parduotuvėse. Eilinio civilizuoto žmogaus pinigų judėjimas ar elektroninis susirašinėjimas gali būti bet kada patikrintas.

Ar peržengta riba tarp privatumo ir saugumą bei mokesčių surinkimą užtikrinančių priemonių?

Prie ko prives daugelio lietuvių abejingas nusistatymas: jei nieko blogo nedarau – tegul seka, tegul klausosi. Ar ne per daug pasitikime tais, kuriems patikime savo privatumą mainais už saugumo garantijas?

REKLAMA
REKLAMA

Politologas Vladimiras Laučius čia pavojų neįžvelgia. „Šiuolaikinėse Vakarų valstybėse skiriama daug dėmesio ir asmens saugumo, ir privatumo dalykams. Ir viena, ir kita yra svarbu – bet koks ryškesnis kėsinimasis smarkiai apkarpyti kurį nors vieną šių „saugumų“ greitai sukeltų visuomenės pasipiktinimą ir lemtų atitinkamus politinius sprendimus. Jei būtų akivaizdžiai perlenkta lazda, aukojant privatumą fizinio saugumo labui, tai greičiausiai būtų ir atsakas, bandant atitaisyti padėtį“, – sakė jis „Balsas.lt savaitei“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žmonės, pasak V. Laučiaus, jaučia ribą, ties kuria privatumo garantijų praradimas ima kelti realią grėsmę ar didelį diskomfortą.

„Galbūt ta riba jau visai arti. Turime pripažinti, kad vargu ar kada nors žmonijos istorijoje asmens privati erdvė buvo iki tokio laipsnio „suprivatinta“ ir erdvi, kaip šiandien. Anksčiau privatus žmogaus gyvenimas būdavo kur kas matomesnis. Turime vertinti ir puoselėti turimas privatumo garantijas, nors kai kurių dalykų galbūt nereikėtų suabsoliutinti ir dėl kiekvienos vaizdo kameros skambinti pavojaus varpais.

REKLAMA

Taip, tam tikri duomenys apie asmenį, įvairios laikmenos, asmens kodai ir vaizdo kameros gali kelti grėsmę. Tačiau „gali“ ir „kelia“ yra skirtingi dalykai. Manau, jei Vakarų visuomenės bus ištikimos laisvei, demokratijai ir žmogaus teisių principui, tai niekas jų neprivers iškeisti puoselėtino privatumo į policinės valstybės reikalaujančias saugumo garantijas“, – aiškino politologas.

Politikos apžvalgininkas Giedrius Kiaulakis mano, kad kiekvienas „veržlių prisukimas“ saugumo sumetimais gali grėsti perlenkimu dėl subjektyvių veiksnių. „Tie valdininkai ir pareigūnai, kurie rūpinasi saugumu, didele fantazija nepasižymi. Jie reaguoja į tikrovę, bet nelabai geba ir trokšta ją suvokti. Jei kas nors nešėsi sprogmenį batuose – ėmė tikrinti batus oro uostuose. Su siaubu laukiu, kada koks veikėjas pamėgins bombą įsigabenti skrandyje. Tada į oro uostą reikės atvykti prieš 5 val. iki skrydžio ir atlikti atitinkamas procedūras“, – ironizavo jis.

REKLAMA

Žodžio ir pažiūrų laisvė

Fizinis saugumas nėra vienintelė sritis, kur kyla įtampa tarp privačių ir viešųjų interesų. Visų lygių Lietuvos teismai oficialiomis nutartimis nuteisė žurnalistą Gintarą Visocką ne už tai, ką jis teigė, o už tai, kad, teismo nuomone, „vidutinis statistinis skaitytojas galėjo susidaryti nuomonę“ iš jo publikacijos.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSĮ) vadovas Henrikas Mickevičius tokį nuosprendį laiko skandalingu, tačiau tiki, kad prie sveiko proto privers grįžti Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre. „Neįsivaizduoju, kaip žurnalistas, kurio veiklą laikau, švelniai tariant, nelabai etiška, galėtų pralaimėti Strasbūre. Nepriklausomai nuo to, kad man jo žurnalistinis stilius nėra priimtinas“, – sakė jis „Balsas.lt savaitei“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Yra sričių, kur vargu ar padės Strasbūras ar apeliavimas į europines laisves, nes pačios Vakarų šalys, skatinamos politinio korektiškumo madų, jau gerokai pažengė kurdamos „naujakalbę“, kurios galimybę dar praėjusiame amžiuje numatė dabar jau klasiku tapęs anglų rašytojas Georgeʼas Orwellas.

Nemokšos ir tinginiai mokyklose turėtų būti laikomi tiesiog „nepakankamos motyvacijos“ vaikais. Kalboms apie kokio nors politiko plikę tam tikros pakraipos intelektualai ir intelektualės veikiausiai pasirinktų apibūdinimą „neharmoninga galvos plaukų danga“.

REKLAMA

Progreso ir tolerancijos šauklių nuomone, negrai vergavo todėl, kad juos vadino negrais, o vadinami afrikiečių kilmės amerikiečiais arba juodaodžiais jie geriau jausis net lūšnyne. Ilgainiui JAV negrams toks kalbos dailinimas tapo parankus, nes atsirado galimybė teismuose prašyti kompensacijų. Tai gerai motyvuoja imti laikyti žodį įžeidžiančiu ir nusikalstamu.

Ši banga palietė seniai mirusių autorių kūrinius – Marko Twaino ir ir Agathos Christie šedevrai perrašomi išmetant iš ten nelemtąjį „negrą“. Tiesa, JAV valdžia neskubėjo perrašyti gyventojų surašymo anketos, nes yra senų žmonių, kurie save laiko būtent negrais (angl. „negro“).

REKLAMA

Iki Lietuvos atsiritusi panašių nesąmonių banga neretai atrodo komiškai, nes Vilniaus taboro čigonai net savo bendriją oficialiai yra užregistravę kaip „Čigonų laužą“. Taboro baronas Josifas Tyčina retai prisimena, kad jį ir jo tautiečius dabar korektiška vadinti „romais“, ir po senovei kalba apie „čigonus“. Tai savaip simboliška ir dar kartą patvirtina, kad politinio korektiškumo skleidėjams svarbu ne turinys, o forma, ne realūs sprendimai, o jų apipavidalinimas. Galima taboro aborigenams sugalvoti kokių nori pavadinimų, bet antisanitarinės lūšnos nuo to netaps kotedžais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dar nesueuropėjome?

ŽTSĮ vadovo H. Mickevičiaus teigimu, Lietuvoje nei politinis elitas, nei visuomenė neturi apmąstyto nusistatymo gyventi liberaliojoje demokratijoje. „Prieš daugiau nei 20 metų Lietuvoje įvyko nacionalinio išsivadavimo revoliucija, o demokratinės revoliucijos taip ir nebuvo. Nesakau, kad žmonės nenori gyventi demokratijoje, tačiau daugelis jų tikrai nesuprato, ką tai reiškia“, – tikino jis.

Pasak H. Mickevičiaus, narystė ES yra ne vien tik formali, atverianti kelią struktūrinių fondų pinigams, bet ir susijusi su neišvengiamomis pareigomis gerbti senelių, vaikų, neįgaliųjų, taip pat gėjų bei romų teises. Anot jo, Lietuvai nebuvo kito pasirinkimo, nes norint patekti į įvairius tarptautinius klubus, reikėjo sutvarkyti formalumus: priimti įstatymus, ratifikuoti konvencijas, sukurti institucijas, kas ir buvo padaryta. Kai pasiekėme paskutinį tikslą – narystę ES – nebeliko spaudimo iš išorės ir visas darbas ta kryptimi sustojo.

REKLAMA

ŽTSĮ vadovas tikino esąs pasipiktinęs atvejais, kai keli asmenys Lietuvoje buvo nuteisti už „pasikėsinimą įžeisti prezidentą“ elektroniniais laiškais, kurių šalies vadovai Dalia Grybauskaitė ir Valdas Adamkus net nebuvo perskaitę. Tokias nuobaudas iš visų kodeksų, jo nuomone, reikia tiesiog išmesti. Vis dėlto, anot jo, Lietuvos nepasirengimas tikrai europietiškai demokratijai yra problema.

Tikybos ir lytys

Seimo narė konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, neseniai dalyvavusi Romoje surengtoje Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos konferencijoje „Neapykantos, nusikaltimai prieš krikščionis: atsakas ir prevencija“, pareiškė, kad Europoje krikščionys diskriminuojami ir atvirai išstumiami iš viešojo gyvenimo.

REKLAMA

Dėl religinių pažiūrų, kaip atkreipia dėmesį parlamentarė, krikščionims užkertamas kelias į svarbius valstybinius postus. „Žiniasklaidoje eskaluojamas priešiškumas ir nesuteikiama lygiavertė galimybė krikščionims tarti žodį, dalyvauti pilietiniame dialoge“, – pabrėžė ji.

Politinis korektiškumas kartais visai nesuvokiamas, pavyzdžiui, pasitaiko siekių iš mokyklinių knygų išmesti pasakėles apie tris paršiukus, idant neužgautume žmonių, kurie nevalgo kiaulienos.

Dar viena sritis, kur tradicinių vertybių puoselėtojai mato rimtą grėsmę – aršūs mėginimai niveliuoti lyčių skirtumus. Skandinavijos darželiuose jau eksperimentuojama mėginant įtikinti vaikus vadinti vieni kitus partneriais, o ne mergaitėmis ar berniukais, arba kaip nors kitaip pabrėžti priklausymą vienai ar kitai lyčiai, kurią norima padaryti „apsisprendimo reikalu“ – kažkieno fantazijose tokia yra tautybė.

REKLAMA
REKLAMA

H. Mickevičiaus nuomone, Lietuvoje Romos katalikų bažnyčia turi per didelę įtaką. Kartu jis atkreipia dėmesį į dar vieną problemą. „Dalis politikų, tokių, kaip Andrius Kubilius, viską suekonomina ir mano, kad problemos savaime išsispręs, jei visi daug uždirbs ir gerai gyvens. Toks marksistinis požiūris šalyje vyrauja kartu su laukiniu kapitalizmu ir socialiniu tradicionalizmu ir tam tikru religiniu fundamentalizmu“, – sakė pašnekovas.

Anot H. Mickevičiaus, jį stebina ir liūdina pasirodę dalies intelektualų straipsniai apie Europoje neva šliaužiančią diktatūrą.

V. Laučius taip pat kategoriškai nesutinka, kad privatumo ir teisių mažėja. Anksčiau žmogus esą buvo matomesnis, nors tik dabar kelio stebėjimo priemonės teoriškai leidžia sužinoti, kad konkrečią valandą išvykęs iš Vilniaus, žmogus konkrečiu laiku pasiekė Klaipėdą arba kur yra mobilųjį telefoną įsijungęs asmuo.

Šie nekalti techninės pažangos ekskliuzyvai V. Laučiaus nebaugina, kaip ir kiti. „Dabar „galima sužinoti“, bet paprastai niekas to nežino ir net nesidomi; savo ruožtu anksčiau kiekviena kaimo bobutė žiūrėdavo pro langą ir su kita bobute aptardavo, kas, kur, su kuo ir kodėl kažin kur nėjo, nuvažiavo, susitiko ar susiporavo“, - mano V. Laučius, kuris atmeta nuogąstavimus, jog per daug pasitikima valdžios atstovais, kuriems patikima prieiga prie visų duomenų.

REKLAMA

Lietuvių tautinio centro vadovas Ričardas Čekutis, kuriam dažnai tenka kratytis neonacio etiketės, tikina, kad jokio nacizmo ir dešiniojo radikalizmo pavojaus apskritai Lietuvoje nesama. Reikalą esą siekia išpūsti tolerancijos šaukliai, tarp jų ir pats H. Mickevičius. „Tokios institucijos, kaip H. Mickevičiaus, kaip visokios tolerantiško jaunimo organizacijos, tuo ir užsiima, kad melžia ES fondus, o ir mūsų valdžia juos finansuoja dosniai. Jie aiškina, kad Lietuvoje viskas labai baisu, nes taip įtikina Europą, jog reikia juos toliau finansuoti. Jie suinteresuoti visokių multikultūralizmų, imigrantų ir gėjų plitimu, nes iš to gyvena“, – šaipėsi jis.

H. Mickevičius, tuo tarpu, kartoja, kad Vokietijos ar Prancūzijos realijų sąvokomis Lietuvos realybę aptarinėti dar beprasmiška. „Prie ko čia tas jų multikultūralizmas, kuris nepatinka Vakarų dešiniesiems politikams? Mes neturime jokių problemų su emigrantais, kurias jie sprendžia. Vadinasi visi išpuoliai nukreipiami prieš ką? Prieš mūsų pačių žmones“, - reziumuoja jis.

H. Mickevičius teigė nesiimąs spręsti ar visuomet pagrįstai baudžiami nevalyvus ir įžeidžiančius komentarus internete rašą asmenys. Jiems jis pataria rašyti tiesiog „ne bjauriai“. Belieka išsiaiškinti – ar dilgėlės, į kurias homoseksualams atsisėsti siūlė nubausta už tai pensininkė, yra tik bjaurus dalykas, ar kartais ir vaistažolė.

REKLAMA

TIK FAKTAI

2011 metais 72-ejų pensininkė Vida Bronislava K. iš Panevėžio nubausta 390 litų bauda už internete išsakytą komentarą ir siūlymą homoseksualus sodinti į dilgėlyną.

Iš Italijos mokyklų šiemet galutinai liepta pašalinti kryžius, o kai kuriose Anglijos mokyklose jau neleidžiama platinti kalėdinės krikščioniškos simbolikos, kad neįsižeistų kitų tikybų mokiniai.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel 2010 metų spalį pareiškė, kad jos valstybės pastangos sukurti pokarinę daugiakultūrę visuomenę žlugo.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų