Kažkur, galbūt – Tripolyje arba gimtuosiuose namuose Sirte, o gal, netgi, slaptame povandeniniame laive, plaukiančiame Karakaso link, Muammaras Gaddafis sėdi apsuptas keleto jam vis dar ištikimų žmonių ir suka galvą, kokiu būdu įvykiai pasisuko šitokia netinkama linkme.
Pasak foreignpolicy.com, rodos, pastarasis puikiausiai vykdė laiko patikrintą taktiką, skirtą apsisaugoti nuo perversmo, naudodamasis šeimos, etniniais ir religiniais ryšiais, sukurdamas persidengiančias saugumo pajėgas, kurios stebėtų viena kitą, ir apipildamas pinigais savo galimus oponentus.
Šalies vadovas išgrynino armiją, kad ji nekeltų jam grėsmės ir tuomet priėmė į ją samdinius bei banditus, kad šie nepagailėtų sukilusių žmonių ir numalšintų maištą.
Jo balsas aidėjo radijo bangomis ir gatvėse: valstybės lyderis tyčiojosi iš oponentų, kaltino aplinkos įtaką ir žadėjo greitą susidorojimą. Kurį laiką atrodė, jog paliaubos – visai tikėtinos. Tačiau, rugpjūčio 21 d. naktį, M. Gaddafis staiga tapo bejėgiu, vienam po kito pasišalinus jam pavaldiems žmonėms. Mes puikiai žinome, kad šiam ilgiausiai Afriką valdžiusiam diktatoriui viskas siaubingai nepasisekė. Bet kokios to priežastys?
Ko gero, pirmoji diena, kuomet prasidėjo M. Gaddafio viešpatavimo pabaigos pradžia, buvo kovo 17 d. Tądien Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priemė Rezoliuciją 1973, leidžiančią legalią NATO pajėgų intervenciją į Libiją. Be tų 7,5 tūkst. žmonių, kuriuos NATO ir jos sąjungininkės atskraidino konflikto metu, rugpjūčio 22 d. dieną libai vargu ar būtų galėję sėkmingai perimti Tripolį.
Viso pasaulio despotams, su nerimu stebintiems įvykių Libijoje raidą, pats pirmasis patarimas būtų daryti viską, kas įmanoma, kad tik būtų išvengta užsienio kariuomenės įsikišimo. Žinoma, pasakyti lengviau, nei padaryti – pakanka atsiminti Arabų pavasarį.
Patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojas Denis McDonough iškart po intervencijos į Libiją pareiškė: „Mes nepriimame sprendimų logika arba precedentu paremtais klausimais, tokiais kaip kad intervencija“.
Tačiau, nors diktatoriai negali atmesti užsienio kariuomenės intervencijos galimybės, jie be jokios abejonės gali sumažinti tokią tikimybę. Tam, kad tai pavyktų, išlikti norintieji autokratai turėtų įsidėmėti šiuos septynis teisingos taktikos patarimus.
1. Iš anksto nepraneškite planų
Nors tai gali būti nelengva, turėtumėte sugebėti laikyti savo burną uždarą. Gali būti, jog nesugebėjimas patylėti galėjo būti pati didžiausia M. Gaddafio padaryta klaida: kovo 17 d., tuomet, kai JT skambėjo šnekos apie tinkamiausią atsaką į įvykius Libijoje, pastarosios šalies lyderis pasirodė valstybinėje televizijoje ir kreipėsi į „Bengazi sūnus“.
Padrikos, 3 tūkst. žodžių, 20 min. ilgumo kalbos metu, Libijos diktatorius paskelbė, kad tą naktį jo pajėgos pasieks Bengazi miestą. „Mes jus rasime pasislėpusius spintose,“ – patikino jis sukilėlius, žadėdamas nerodyti „jokio pasigailėjimo ar malonės“ užsienio šalių kovotojams, islamistams bei išdavikams.
Nors kai kurie JAV pareigūnai ne visai teisingai pacitavo Gaddafio prakalbą teigdami, jog šis žadėjęs išžudyti protestuotojus „kaip žiurkes“, toji kalba paskatino Baracko Obamos administratiją paremti ribotą karinę intervenciją į Libiją. Kaip pažymėjo valstybės sekretoriaus pavaduotojas Jamesas Steinbergas Atstovų Rūmų Užsienio reikalų parengtame pareiškime, „neturėjome pasirinkimo, kaip tik nuversti jį už tokius žodžius“.
Taigi, savo planus kurpkite patyliukais. Tai – pamoka, kurią gerai išmoko Sirijos prezidetas Basharas al-Assadas. Susidūręs su tarptautiniu spaudimu, Damasko diktatorius rugpjūčio 21 d. Sirijos televizijai davė grėsmės nekeliantį, netgi – gana nuobodų, interviu, žadėdamas savo režimo reformas. Vietoj to, kad grasintų mirtimi režimo išdavikams, jis mandagiai pasakė, jog „yra tam tikrų situacijų, kurios reikalauja saugumo institucijų įsikišimo“. Negi kas galėtų prieštarauti, kad ir ką toks pasakymas reikštų?
2. Dėl visko kaltinkite „kitus“
Be jokios abejonės, šie protestai vyksta ne dėl jūsų kaltės. „Jūsų“ žmonės, savaime aišku, mėgavosi jūsų išmintimi ir tvirta ranka ištisus dešimtmečius, taigi, greičiausiai, juos paveikė užsienio agentai. Pabrėžkite, kad didžioji gyventojų dalis vis dar jus palaiko, o protestuotojų judėjimas yra finansuojamas bei remiamas užsienio žvalgybos agentūrų, Vakarų spaudos, Izraelio, 83 m. nepriešiško guru Gene Sharpo arba „barzduotųjų“ – teroristų musulmonų. Taigi, kai tik įmanoma, kritiką nukreipkite išorės jėgų link.
Štai Egipto prezidento Hosnio Murabako režimas laikėsi iš paskutiniųjų, bendromis pastangomis žaidžiant žaidimus „kaltinkime užsieniečius“ – kaip kad juos įvardijo Žmogaus teisių stebėjimo ekstremalių situacijų metu vadovas Peteris Bouckaertas. Pastarasis pacitavo, ką buvo skatinamos pulti sukarintosios pajėgos: „Izraelio „Mossad“ šnipų sąjungą, Amerikos agentus, Irano ir Afganistano žvalgybą, „Hamas“ provokatorius ir kitus grėsmingus asmenis“.
Tuo tarpu Egipto viceprezidentas Omaras Suleimanas tvirtino, jog Tahriro aikštės protestuotojai sukilo dėl neįvardintų „užsienio įtakų konspiracijos“, o pats H. Mubarakas atsistatydino iššaukiančiai pridūręs, jog jis niekada nepaklus „užsienio šalims, kad ir kokie bebūtų jų reikalavimai, pretekstai ar pasiteisinimai“.
3. Kontroliuokite žiniasklaidą
Greičiausiai nuspėjate, kad nepatiklūs diktatoriai šią taktiką kuo puikiausiai žino. Vėliausiame „Freedom House“ (tai – JAV įsikūrusi tarptautinė nevyriausybinė organizacija, tirianti ir ginanti demokratiją, politinę laisvę ir žmogaus teises įvairiose šalyse) pranešime, išleistame gegužės 10 d., buvo įvardintos 10 šalių, kuriose vyrauja diktatūros modelis ir kurios draudžia spaudos laisvę. Tai: Baltarusija, Birma, Kuba, Pusiaujo Gvinėja, Eritrėja, Iranas, Libija, Šiaurės Korėja, Turkmėnistanas ir Uzbekistanas.
Kaip ir šias šalis valdantys despotai, taip ir jūs turėtumėte pasistengi apsisaugoti nuo galimo informacijos apie padėtį šalyje nutekėjimo svetur. Tą padaryti galėtumėte uždraudęs vizas užsienio žurnalistams bei fotografams arba apgyvendindamas juos itin prabangiuose viešbučiuose ir neleisdamas išeiti, neatsakinėti į jiems kylančius klausimus bei, retais atvejais – jais atsikratyti. Be to, natūralu, kad dauguma vietinės žiniasklaidos atstovų jums paklūsta, o jeigu ne – sėdi kalėjime.
Tačiau, jūsų nelaimei, pagrindiniai informacijos apie jūsų režimą skleidėjai – tai jūsų šalies gyventojai. Revoliuciją Tunise įžiebė ne kas kitas, kaip protestuotojų paskleisti vaizdo įrašai, blogai, mobiliosios žinutės, informacijos sklaida „Facebook“ bei „Twitter“ socialiniuose tinkluose, „YouTube“ tinklapyje bei kitur – pastarųjų dėka žmonės galėjo keistis nuomonėmis, diskutuoti ir burtis draugėn.
Jeigu norite gero patarimo iš autoritetingo kolegos, žinančio, kaip sustabdyti bei valdyti šiuos įrenginius, be jokios abejonės turėtumėte skambtelėti į Pekiną, kur JAV technologijų kompanijos įdiegė galimybę filtruoti tai, kas patenka į ir iš Kinijos. Ši sistema „Great Firewall“ (Didžiąja ugnies siena) vadinama ne be reikalo – ji išties įspūdinga bei įkvepianti.
4. Nenaudokite oro pajėgų
Kad ir kaip jus viliotų subombarduoti savo šalies žmones, nepatartina tai daryti dėl pašalinių reakcijos. (Juk ne be reikalo yra tankai, kaip manote?) Siekiant apsaugoti civilius gyventojus nuo karinės jėgos, neskraidymo zonų atsiradimas buvo itin remiamas.
Kai kurie iš neskraidymo zonos įkūrimo virš Libijos šalininkai yra JAV ambasadorė JT Susan Rice, strapsnių autorius Nicholas Kristofas ir atsistatydinęs oro pajėgų vadas Staffas Genas. Tuo tarpu Jungtinių Valstijų oro pajėgų štabo viršininkas Merrill McPeak jau anksčiau pasisakė už panašią nutartį Sudane per neramumus Darfūre.
Ir, nepaisant to, jog Valstijų kariuomenės pajėgų vadų jungtinio komiteto pirmininkas admirolas Mike'as Mullenas kovo pradžioje kalbėjo, kad „...negalime patvirtinti, jog Libijos oro pajėgos šaudė į šalies žmones“, intervencijos rėmėjai pareikalavo neskraidymo zonos įvedimo. O paklausta, kodėl Jungtinės Valstijo nerėmė neskraidymo zonos įvedimo dėl civilių sušaudymo Dramblio Kaulo Krante arba Sirijoje, valstybės sekretorė Hillary Clinton atsakė: „Na...ten buvo pasitelktos ne oro pajėgos“.
Taigi, net jeigu oro pajėgos galėtų būti efektyvi išeitis, jų panaudojimas paskatintų tarptautinį nepritarimą ir padidintų intervencijos galimybę.
5. Būkite Rusijos arba JAV sąjungininkas
Pripažinkite: jums tikrai praverstų įtakingas draugas, turintis veto teisę Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Galingieji retoriškai remia visuotines vertybes: žmonių teises bei laisves – iki to momento, kol tos vertybės nesusiduria su jų strateginiais interesais.
Kaip yra pasakęs buvęs JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas: „Mūsų vertybės ir principai yra taikomi visose šalyse...bet mūsų atsakas kiekvienai valstybei bus pritaikytas konkrečiai, atsižvelgiant į tai šaliai būdingas aplinkybes“.
Valdantysis režimas Bahreine iš šios taktikos išpešė nepaprastos naudos: JAV reakcija į smurto panaudojimą prieš taikius protestuotojus buvo labai nedidelė dėl fakto, kad salynas teikia prieglobstį JAV laivynui. Vašingtonas vargiai tepadarė ką daugiau, nei viešai išbarė Manamą – Bahreino sostinę.
Bet jeigu Jungtinės Valstijos (su retkarčiais varginančiu žmonių teisių gerbimu) į jūsų ketinimus žvelgia skeptiškai, Rusija būtų puiki alternatyva. Nors prezidentas Dmitrijus Medvedevas gali įvesti nedideles karines pajėgas į jūsų regioną, jis pasitarnautų kaip puikus JT Saugumo Tarybos rezoliucijų, skatinančių intervenciją, trukdis.
Sirijos atveju, Medvedevas vetavo Assadą smerkiančią rezoliuciją, kadangi jam buvo „žmogiškai gaila prezidento“ ir nerimą kėlė, jog ši būtų „tiksli rezoliucijos 1973 kopija“, kuri, jo nuomone, būtų buvusi „paversta bereikalinga popieriaus atplaiša, kuria prisidengiant būtų vykdoma beprasmiška karinė operacija“. Jeigu Vakarų galingieji norėtų teisėtumo, kurį suteikti galėtų tik Saugumo Tarybos rezoliucija (atleiski, Arabų lyga!), išties svarbu turėti draugą Maskvoje, kuriam priklauso veto teisė.
6. Įsitikinkite, kad jūsų priešai neprašys pagalbos svetur
Esant reikalui, papirkite juos (ar blogiau), bet būkite tikri, kad šie nepravers savo burnų. Mažiausiai jums reikalingi dalykai – kad užsienio galingieji suostų, jog jūsų valstybėje veši alternatyva demokratijai, arba Vakarų kariuomenės intervencija besidžiaugiantys šalies gyventojai.
Nors prieš Assadą maištavę sirai anaiptol netylėjo, tačiau griežtas jų nusistatymas prieš užsienio intervenciją buvo vienas pagrindinių veiksnių, užkirtusių kelią kariuomenės panaudojimui. Praeitą savaitę televizijos laidos vedėjas Stephenas Colbertas paklausė ambasadorės Susan Rice, kodėl Jungtinės Valstijos nesikišo, kad būtų išgelbėtos sirų gyvybės. Moteris atsakė, kad Robertui Fordui, JAV atstovui Damaske, iš Sirijos opozicijos buvo pasakyta, jog „iš Jungtinių Valstijų mes norime daugiau vadovavimo, politinio spaudimo bei sankcijų, bet jokios karinės intervencijos“.
Taigi, jeigu jūsų priešai visgi prašo pastarosios, melskitės, jog pasiųstų žmonių kiekis būtų ribotas. Likus šešioms dienoms iki NATO vedamos intervencijos pradžios kovo 19 d., sukilėlių lyderis Mustafa Abdel Jalil kalbėjo pasauliui: „Mes norime neskraidymo zonos bei jūrų blokados...bet nenorime svetimų batų savo žemėje“. Atminkite: kuo ilgiau išliksite valdžioje – nesvarbu, ar kaunatės prieš vidaus protestus ar intervenciją iš išorės – tuo didesnė tikimybė, kad jūsų priešai pails arba pradės kautis vieni prieš kitus. Tuo tarpu Gaddafis tiesiog nepajėgė išsilaikyti poste pakankamai ilgai.
7. Būtinai įsigykite bombą
Branduolinio amžiaus istorijoje, dar nėkart nebuvo girdėta, kad į turinčią branduolinių ginklų šalį, būtų sėkmingai įsiveržta. Galų gale, niekas patikimiau neatgrasytų kišimosi į jūsų reikalus už tikrą atsakomąjį branduolinį smūgį.
Tai buvo dar vienas didžiulė Gaddafio klaida: 2003 ir 2004 m. Libija atsisakė savo branduolinių ginklų programų, kurioms ji buvo išleidusi apie 200 mln. dolerių, ir atidavė tūkstančius urano sodrinimo centrifūgų bei branduolinių ginklų brėžinių Jungtinėms Valstijoms.
Vakarų jėgoms subombardavus Libiją, Gaddafio duktė Aisha patikino išmokusi pamoką: „Kiekviena šalis, turinti masinio naikinimo ginklus, turėtų juos pasilaikyti ar pasigaminti dar daugiau tam, kad jų neištiktų Libijos likimas“. Galite būti tikri, jog Teherenas šį patarimą išgirdo garsiai ir aiškiai.
