Skandalinga istorija, kai Lietuvos ambasada Baltarusijoje per neapsižiūrėjimą išdavė Šengeno vizą šios šalies vidaus reikalų viceministrei Alai Bodak, kuriai, kaip ir dar maždaug 100 diktatoriško Aleksandro Lukašenkos režimo atstovų, uždrausta lankytis ES, atskleidė apgailėtiną faktą.
Užsienio reikalų ministerijos, o, tikėtina, ir kitų institucijų tarnautojai, tapo Seimo ir Vyriausybės priimtų teisės aktų aukomis.
Migracijos departamento duomenų bazėje šiuo metu yra 2 831 asmuo, kuriems taikomas nepageidaujamo asmens statusas, bet Lietuvos piliečiai net nenutuokia, ko turėtų saugotis. Šie duomenys yra įslaptinti.
„Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą Migracijos departamentas neturi teisės skelbti duomenų apie nepageidaujamus asmenis, jei jie patys nesutinka, kad tokia informacija apie juos būtų suteikta“, – tikino Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus vedėjas Antanas Turčinas.
Kartu jis pripažino, kad departamentas nė karto tokio leidimo ir nesikreipė į asmenį, nes, jo žodžiais, „tam tiesiog nebuvo reikalo“.
„Kad ir kiek laiškų siųstume, mes nepaklausime, tarkime, Talibano ar grupuotės „Al-Qaeda“ vadovų, ar jie sutinka, kad informacija apie juos būtų paviešinta“, – sakė A.Turčinas.
Sąrašas pailgėjo 500 asmenų
Kas gi tie asmenys, nuo kurių saugosi Lietuvos Respublika? Juk persona non grata (liet. – nepageidaujamas asmuo) statusas paprastai taikomas diplomatinėje tarnyboje, kai valstybė nepageidauja įsileisti į šalį diplomato arba siekia jį išsiųsti, įžvelgusi netinkamus jo veiksmus – šnipinėjimą, sąmoningą kenkimą santykiams ir panašiai.
„Užsienio reikalų ministerija tokių sąrašų neturi. Yra sąrašas užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą“, – atsakyme teigė URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamento specialistai.
Kaip minėta, Migracijos departamento sąrašuose yra daugiau nei 2 800 asmenų. Palyginti su 2010 m., šiemet į šį sąrašą papildomai buvo įtraukta per 500 asmenų.
„Tai nėra daug, nes Europos Sąjunga nepageidaujamo asmens statusą taiko milijonams trečiųjų valstybių gyventojų, itin daug – Italija“, – sakė Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus vedėjas A.Turčinas.
Pasak jo, ES neskelbia bendro sąrašo, o tik informuoja apie naujus nepageidaujamus asmenis, kuriems šį statusą taiko ir Jungtinių Tautų Organizacija. Tai Libijos, Sirijos, Dramblio Kaulo Kranto ir kitų kraštų vadovai, teroristinėms organizacijos, narkotikų kartelių vadeivos.
Nesėkmingai mėgino išsiųsti J.Borisovą
Valstybės saugumo departamento (VSD) atstovas Vytautas Makauskas tikino, kad atskiro nepageidaujamų asmenų sąrašo VSD netvarko.
„Jeigu mes gauname užklausimą iš Užsienio reikalų ministerijos arba kitos institucijos, tuomet atitinkama tvarka pateikiame savo išvadas, bet šio sąrašo tikrai netvarkome“, – aiškino V.Makauskas.
Tačiau VSD gali inicijuoti neįleisti į šalį vieno ar kito asmens. „Valstiečių laikraštis“ primena, kad 2004 m. iš šalies mėginta išsiųsti per apkaltą nušalintojo Prezidento Rolando Pakso rėmėją Jurijų Borisovą.
Per šį procesą Migracijos departamentas net šešerius metus teismuose bylinėjosi su sraigtasparnių remonto bendrovės „Aviabaltika“ vadovu J.Borisovu, kuris finansavo didžiąją dalį R.Pakso rinkimų kampanijos, nutiesusios partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkui raudoną kilimą į prezidentūrą.
2010 m. sausį Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) konstatavo, kad nuo 2004 m. VSD neturėjo jokios neigiamos informacijos apie J.Borisovą, todėl šis negali kelti valstybei grėsmės ir negali būti išsiųstas iš šalies kaip nepageidaujamas asmuo.
Minėtas atvejis pasėjo abejonių, ar persona non grata statusu negali būti manipuliuojama siekiant politiškai ar kitaip susidoroti su neįtinkančiaisiais.
Kaupia atskirus dosjė
Lietuvos Respublikos nepageidaujamų asmenų sąraše figūruoja teroristai, šnipai, mafijozai. Didžiąją nepageidaujamųjų dalį sudaro Rusijos Federacijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų postkomunistinių valstybių piliečiai.
Tarp jų yra ne tik su Rusijos specialiosiomis tarnybomis susijusio portalo „Regnum“ vadovas, artimas premjero Vladimiro Putino bendražygis Modestas Kolerovas, bet ir Krašto apsaugos ministerijos nepageidaujami Vladimiras Michailovas bei Sergejus Kabešovas.
Sąraše nėra nė vieno lietuvių kilmės asmens.
Pasak A.Turčino, itin aktyviai į sąrašą asmenis įtraukia VSD, Krašto apsaugos ministerija. O Vadovybės apsaugos departamentas, kuris rūpinasi Prezidentės ir kitų aukšto rango asmenų apsauga, Migracijos departamentui kol kas nėra pateikęs nė vienos pavardės.
„Vieni asmenys žino, kad jie nepageidaujami, kiti nežino, – aiškino A.Turčinas. – Apie asmenį surenkama visa medžiaga ir tik tada sprendžiama, ar jį įtraukti į sąrašą.“
Tačiau A.Turčinas neatmetė galimybės, kad į Lietuvą nepageidaujami žmonės visgi galėtų patekti, jei Šengeno vizą jiems išduotų kitos ES narės migracijos tarnyba, į kurios duomenų bazę asmuo nėra įtrauktas.
Tačiau A.Turčinas nesiryžo pritarti idėjai, kad sąrašas turėtų būti viešas, nors pavardėmis juos skelbia kai kurios JAV tarnybos.
Europos Komisijos sąrašą reikėtų skelbti internete
Arvydas Anušauskas, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas
Būtinai pasidomėsiu, ar nederėtų skelbti viešai bent jau Europos Komisijos paskelbto nepageidaujamų asmenų sąrašo. Pavyzdžiui, Baltarusijos atveju juk visiems žinoma, kad vieni ar kiti asmenys yra nepageidaujami ES, o kartu ir Lietuvoje. Tad ir mūsų Užsienio reikalų ministerijos, kitų žinybų pareigūnams būtų patogiau dirbti, jei jie internete matytų visą nepageidaujamų asmenų sąrašą. Galbūt tuomet nepasikartotų tokia klaida, kai A.Bodak buvo išduota Šengeno viza. Kitais atvejais, jei Lietuvai nepageidaujamas asmuo gautų Šengeno vizą kitoje ES narėje ir atvyktų į mūsų šalį, jis turėtų didelių problemų, atsitiktinai susidūręs su teisėsaugos pareigūnais. Jis būtų išsiųstas iš šalies.
Riboti informaciją būtina ne visada
Vytautas Bogušis, Seimo narys
Baltarusijos režimo atstovai puikiai žino, kad jie nepageidaujami ES, įskaitant ir Lietuvą. Kalbant apie kitus asmenis, tai tarptautinės konvencijos numato apribojimus, kuriais atvejais informacija gali būti neatskleista. Bet konkrečiu atveju yra atskiri, unikalūs motyvai, kodėl tie duomenys viešai neskelbiami. Juk taip žmogų galima padaryti be kaltės kaltą.
Problema ta, kad ministerijų ir departamentų klerkams yra patogiau pasakyti, kad jiems atskleisti informaciją draudžia įstatymai, o jei jie iš tikrųjų įsigilintų į konkretų atvejį, paaiškėtų, kad riboti informacijos nėra reikalo. Neabejoju, kad tame sąraše yra ir asmenų, kurie jau seniai mirę. Visiškai pritarčiau sumanymui, kad teisės aktus reikėtų pakeisti ir nepageidaujamų asmenų sąrašas pagal galimybes būtų prieinamas visuomenei.
